Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Apie Dievo tarnus
Ir vieną kartą mokytiniams davęs ženklą, Zaratustra į juos šiais žodžiais kreipės:
“Žiūrėkit va – tarnai štai Dievo: ir nors yra jie priešai mano, bet jūs ramiai pro juos praeikit, nuleidę savo kardus!
Juk ir tarp jų yra didvyrių; nemaža jų gan daug kentėjo: dabar jie nori, kad kiti kentėtų.
Pikti yra jie priešai: nerasi nieko kerštingesnio kaip nuolankumas jųjų. Todėl tasai išvysta kraują greitai, kuris juos pulti ima.
Bet jų ir mano kraujas – abu jie giminystės turi: ir aš norėčiau, kad manasis kraujas taip pat ir jų krauju pašlovintas dar būtų.”
Ir kai visi praėję buvo, suspaudė skausmas Zaratustrą; bet neilgai jis su skausmu savuoju grūmės, netrukus taip jis vėl prabilo:
Man Dievo šių tarnų ir gaila. Netinka jie ir mano skoniui; bet man tatai mažiausiai rūpi, kai sugrįžau aš vėl į žmones.
Bet aš kentėjau ir kenčiu dėl jų: belaisviai jie, paženklintieji – štai kas man jie yra visi. O tą, kuris grandinėm juos sukaustė, jie išganytoju vadina: –
Grandinėm netikrų vertybių, tuščių iliuzijų ir žodžių! O, kad kas nors juos išganytų nuo to, kas juos išganė!
Priplaukti salą jie kadais tikėjos, kai jūra mėtė juos ir blaškė; tik va – ne salą jie išvydo, o didelę pabaisą miegant!
Vertybės tos, kurios netikros, ir žodžiai be prasmės – pabaisos tai pikčiausios mirtingųjų: ilgai juose dar snaudžia, laukia likimas pražūtingas.
Tačiau atsliuoksi jis galiausiai ir tyko, ėda, ryja tuos, kurie ant jo sau trobas pasistatė.
O! Jūs į trobas tas pažvelkit, kurias tarnai tie Dievo pasistatė! Bažnyčiomis jie savo tuos saldžiakvapius vadina urvus.
O! Ta šviesa čia apgaulinga! O, tas tvankus pridvisęs oras. Čionai, kur kilt aukštybėn siela – negali!
Čia jų tikėjimas įsako: “Ant kelių pulkite ir kopkit laiptais, jūs nusidėjėliai niekingi!”
Išties mieliau regiu begėdžius negu jų gėdos ir maldos sustingdintas akis ir perkreiptą jų žvilgsnį!
Kas tokius urvus pasistatė ir tokius laiptus atgailos sukūrė? Ar tai ne tie, kas pasislėpt norėjo ir tyrojo dangaus drovėjos?
Ir tik kuomet dangus tyrasis vėl žvelgs per stogus kiaurus į žolę, aguonas raudonas, išaugusias ant mūro sienų griūvančiųjų, – tiktai tuomet aš savo širdį atkreipsiu vėl į buveines šio Dievo.
O Dievo vardą tam jie davė, kas prieštaravo jiems ir skausmą teikė: ir iš tikrųjų daug didvyriškumo rūšių jų garbinime būta!
Mylėti savo Dievą kitaip jie nemokėjo, kaip žmogų tą prikalt prie kryžiaus!
Gyvent jie manė lyg lavonai, juodai aprengę savo maitą; ir iš kalbų aš jų užuodžiu dar bjaurų lavoninių tvaiką.
Ir kas arti prie jų gyvena, gyvena tas iš tikro šalia juodųjų kūdrų, iš kur rupūžės savo saldžią ir giliaprasmę giesmę ūksi.
Jie man giesmes giedot turėtų daug geresnes iš tikro, kad aš jų išganytoju tikėt galėčiau: labiau jau išganyti jo mokytiniai man atrodyti turėtų!
Nuogus regėti juos norėčiau: nes vien tik grožis atgailą turėtų skelbti. Bet ką įtikins liūdesys tasai apmuturiuotas!
Iš tikro, patys neatėjo jų išganytojai iš laisvės, ir neatėjo jie iš laisvės septintojo dangaus! Iš tikro, patys jie nė karto nevaikščiojo takeliais pažinimo!
Vien spragos dvasią jų sudarė, tų išganytojų visų; tačiau spragon jie kiekvienon i l i u z i j ą įstatė savo, spragų tą savo kamštį, kurį Dievu jie pavadino.
Jų gailesty dvasia nuskendo, ir kai iš gailesčio jie pūtės, pampo, kvailystė visuomet didžiulė išplaukdavo paviršiun.
Uoliai, triukšmaudami jie bandą savo varė per savąjį vien lieptą: tarytum ateitin tik vienas lieptas būtų! Išties ir piemenys šitie avių tebepriklausė bandai!
Menka dvasia, bet talpios sielos šių piemenų širdy glūdėjo! Tačiau, o broliai mano, kokie maži kraštai lig šiolei sielas turėjo kuo talpiausias!
Krauju jie kelią tą apšlakstė, kurį jų pėdos lietė, o jų kvailybė mokė, jog tik krauju įrodoma teisybė.
Bet kraujas – jis visų blogiausiai paliudija teisybę; užnuodija jis mokymą net ir gryniausią, paversdamas jį dar širdžių iliuzijom ir neapykanta didžiausia.
Ir jei dėl mokymo kas savo per ugnį eiti pasiryžęs,- tai ką įrodo šitai! Iš tikro būtų daug geriau, kad savas mokymas iš savojo degimo gimtų!
Karšta širdis – šalta galva: kur tie dalykai susitinka, tenai audringas vėjas kyla, tas “išganytojas” vadinamasis.
Iš tikro būta didesnių nemaža ir prigimties kilnesnės nei tie, kuriuos žmoneliai išganytojais vadina,- šituos iš kojų verčiančius audringus vėjus!
Ir jeigu rast į laisvę kelią norit, o broliai mano, jūs išganyti turit būti dar didesnių, nei išganytojai visi lig šiolei buvo!
Dar antžmogio nebuvo niekad. Nuogus mačiau abu aš – didžiausią ir mažiausią žmogų:-
Per daug į vienas kitą jie tebėra panašūs. Išties, net ir visų didžiausias atrodė man perdėm – dar žmogiškas! –
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
