Sokrato problema

1

Visais laikais išminčiai apie gyvenimą sprendė vienodai: j i s n i e k o n e v e r t a s… Visada ir visur iš jų lūpų skambėjo tas pats garsas – kupinas dvejonės, melancholijos, gyvenimo nuovargio, šleikštulio gyvenimo akivaizdoje. Net Sokratas mirdamas pasakė: “Gyventi – vadinasi, ilgai sirgti: dieviškajam Asklepijui aš skolingas gaidį.” Net Sokratas persisotino gyvenimu. Ką tai į r o d o? Į ką tai n u r o d o? – Kadaise buvo pasakyta (ak, tai buvo pasakyta ir pakankamai garsiai, ir anksčiau už visus mūsų pesimistus!): “Šiaip ar taip, čia kažkas teisinga! Consensus sapientium 6 įrodo tiesą.” – Ar ir šiandien mes šnekėsime taip pat? Ar g a l i m e taip šnekėti? “Šiaip ar taip, čia turi būti kažkas l i g u i s t a”,- štai ką m e s atsakome. Į šiuos visų laikų išminčius pirma dera pažvelgti iš arti! Ar tik jie visi nelabai tvirtai laikėsi ant kojų, vėlavo, svirduliavo, nebuvo decadents? Ar šios žemės išmintis nėra varnas, kurį sužadina vos juntamas dvėselienos kvapas?..

2

Toji nepagarbi mintis, kad didieji išminčiai yra n u o s m u k i o t i p a i, man pačiam pirmąkart atėjo į galvą kaip tik tada, kai aš labiausiai pasipriešinau moksliškiems ir nemoksliškiems prietarams: Sokratą ir Platoną aš suvokiau kaip nuosmukio simptomus, kaip graikų žlugimo įrankius, kaip pseudograikus, kaip antigraikus (“Tragedijos gimimas”, 1872). Tas consensus sapientium – tai aš supratau vis geriau – visai neįrodo, kad jie buvo teisūs tada, kai jų nuomonės sutapo; priešingai, jis įrodo, kad jie patys, tie išmintingiausieji, kažkuo buvo panašūs f i z i o l o g i š k a i ir dėl to vienodai neigiamai žiūrėjo į gyvenimą – t u r ė j o taip žiūrėti. Sprendimai, vertybiniai sprendimai apie gyvenimą, už ar prieš jį, galų gale niekada negali būti teisingi: jie vertingi tik kaip simptomai, ir juos reikia laikyti tik simptomais,- savaime tokie sprendimai yra kvailystės. Reikia sukaupti visas savo mintis ir pasistengti suvokti stulbinančią finesse 7 – k a d g y v e n i m o v e r t ė n e g a l i b ū t i n u s t a t y t a. Ji negali būti nustatyta gyvenančiojo, nes jis yra veikėjas, net ginčo objektas, bet ne teisėjas; ji negali būti nustatyta mirusiojo dėl kitų priežasčių.- O jei gyvenimo v e r t ė tampa problema filosofui, tai toks dalykas yra net priekaištas jam, verčiantis abejoti jo išmintimi; tai neišmintingumas.- Kaip? Ar visi tie didieji išminčiai buvo ne tik decadents, jie nebuvo net išmintingi? – Tačiau aš grįžtu prie Sokrato problemos.

3

Savo kilme Sokratas priklausė žemiausiems sluoksniams: jis buvo padugnė. Mums žinoma, mes ir patys matome, koks jis buvo šlykštus. Tačiau šlykštumas, jau savaime priekaištas, graikams buvo beveik mirties nuosprendis. Ar Sokratas apskritai buvo graikas? Gan dažnai šlykštumas yra sukryžmintas, sukryžminimo s t a b d o m o s raidos išraiška. Kitu atveju šlykštumas reiškiasi kaip raida n u o s m u k i o l i n k. Kriminalistai antropologai mums sako, kad tipiškas nusikaltėlis, yra šlykštus: monstrum in fronte, manstrum in animo 8 . Tačiau nusikaltėlis yra dekadentas. Ar Sokratas buvo tipiškas nusikaltėlis? – Mažų mažiausia tas garsusis fizionominis sprendinys neprieštarauja tam, kas taip nešvankiai skambėjo Sokrato bičiuliams. Vienas svetimšalis, geras fizionomistas, vaikščiodamas po Atėnus Sokratui tiesiai pasakė, kad jis e s ą s m o n s t r a s,- jame glūdi visos bjauriausios ydos ir tamsiausi geiduliai. O Sokratas atsakė tik štai ką: “Jūs įžvalgus, pone!”

4

Sokrato dekadentiškumą rodo ne tik jo pripažintas instinktų siautėjimas ir jų anarchija: kaip tik tą patį patvirtina nenormalus loginio prado perviršis ir Sokratui būdinga r a c h i t i k o p a g i e ž a. Neužmirškime ir klausos haliucinacijų, kurios – kaip “Sokrato piktosios dvasios”, buvo interpretuotos religiškai. Viskas jame perdėta, viskas buffo 9 , viskas karikatūra, o kartu viskas paslėpta, sukta, viskas – pogrindis.- Bandau suprasti, iš kokios idiosinkrazijos kyla sokratiškoji proto=dorybės=laimės tapatybė: pati keisčiausia lygtis iš visų esančiųjų, kuriai, skyrium paėmus, priešinasi visi senovės helenų instinktai.

5

Sokrato laikais graikų skonis linksta dialektikos pusėn: kas čia iš tikrųjų vyksta? Pirmiausia čia sunaikinamas a r i s t o k r a t i š k a s skonis: dėl dialektikos ima viršų padugnės. Iki Sokrato geroje draugijoje dialektinių manierų buvo vengiama: jos buvo laikomos blogomis manieromis, jos kompromituodavo. Jaunimui buvo patariama jų saugotis. Apskritai buvo nepasitikima tokiu savo motyvų atskleidimu. Subtilūs dalykai, kaip ir subtilūs žmonės, taip atvirai neatskleidžia savo motyvų. Nepadoru rodyti visus penkis pirštus. Ką reikia iš pradžių įrodyti, to vertė menka. Visur, kur geri papročiai dar susiję su autoritetu, kur ne “įrodinėjama”, o įsakinėjama, dialektikas yra savotiškas pajacas: iš jo šaipomasi, į jį rimtai nežiūrima.- Sokratas buvo pajacas, reikalavęs, kad į jį b ū t ų ž i ū r i m a r i m t a i: kas čia iš tikrųjų įvyko?

6

Dialektika pasirenkama tik tada, kai neturima jokių kitų priemonių. Gerai žinoma, kad ja sukeliamas nepasitikėjimas, kad ji menkai įtikina. Nėra nieko lengviau, kaip nušluoti dialektiko triuką: tai įrodo kiekvieno sambūrio, kuriame šnekama, patyrimas. Ji gali būti tik savigynos priemonė tiems, kurie neturi kitokių ginklų. Savo teisę reikia į t v i r t i n t i p r i e v a r t a arba jos apskritai atsisakyti. Kaip tik todėl žydai buvo dialektikai; toks buvo ir lapinas Reinekė.- Kaip? Ir Sokratas buvo toks pat?

7

– Ar Sokrato ironija yra maišto išraiška, padugnių pagiežos išraiška? Ar jis, kaip prispaustasis, mėgaujasi savo paties žiaurumu, smogdamas silogizmo peiliu? Ar jis k e r š i j a kilmingiesiems, kuriuos jis žavi?- Tampant dialektiku, įsigyjamas negailestingas įrankis; su juo galima daryti tironus, demaskuoti ir kartu pasiekti pergalę. Dialektikas savo priešininkui įrodo, kad jis nėra joks idiotas: jis išprovokuoja įsiūtį ir kartu padaro priešininką bejėgį. Dialektikas s u s i l p n i n a savo priešininko intelektą.- Kaip? Ar dialektika yra tik Sokrato k e r š t o forma?

8

Aš parodžiau, kuo Sokratas galėjo atstumti: juolab reikia paaiškinti, k u o jis žavėjo. – Kad jis išrado naują agon 10 rūšį, kad kilmingiems Atėnų sluoksniams buvo pirmasis fechtavimo mokytojas, tai yra viena. Jis žavėjo tuo, kad prisilietė prie agonistinio helenų instinkto,- pasiūlė jaunų vyrų ir nesubrendėlių dvikovos variantą. Be to, Sokratas buvo didelis e r o t i k a s.

9

Tačiau Sokratas atspėjo dar daugiau. Jis žvelgė t o l i a u už savo kilminguosius atėniečius; jis suprato, kad jo atvejis, jo atvejo idiosinkrazija jau nebuvo išimtis. Toks pat išsigimimas nejučia plėtėsi į visas puses: artėjo senųjų Atėnų žlugimas.- Ir Sokratas suprato, kad jis r e i k a l i n g a s visam pasauliui,- reikalingos jo priemonės, jo gydymas, jo asmeninis savisaugos menas… Visur klestėjo instinktų anarchija; visur nuo eksceso teskyrė penki žingsniai: monstrum in animo kėlė visuotinį pavojų. “Instinktai siekia tapti tironais; reikia išgalvoti a n t i t i r o n ą, kuris būtų stipresnis.” Kai tas fizionomistas Sokratui atskleidė, kas jis esąs: kad jis – visokiausių blogų geidulių kupina ertmė, didysis ironikas ištarė dar vieną žodį, įmenantį jo mįslę. “Tai tiesa,- pasakė jis,- tačiau aš esu visų viešpats.” K a i p Sokratas tapo s a v o p a t i e s viešpačiu? – Iš esmės jo atvejis buvo tik kraštutinis atvejis, labiausiai krintantis į akis iš viso to, kas tuo metu ėmė ryškėti kaip visuotinė bėda: kad jau niekas nebegalėjo savęs tramdyti, kad instinktai pradėjo prieštarauti vienas kitam. Jis žavėjo kaip šitoks kraštutinis atvejis – jo siaubingas šlykštumas išduodavo jį kiekvienai akiai: jis žavėjo – ir tai buvo tarsi savaime suprantama – dar labiau negu atsakymas, negu sprendimas, negu šio atvejo g y d y m o regimybė.

10

Kai prireikia p r o t ą padaryti tironu, kaip tai padarė Sokratas, turi egzistuoti nemažas pavojus, kad tironijos grėsmė kyla iš kažkur kitur. Tuo metu protingumas buvo suvoktas kaip i š g e l b ė t o j a s; nei Sokratui, nei jo “ligoniams” nebuvo pasirinkimo būti ar nebūti protingiems,- tai buvo de rigueur 11 , tai buvo jų p a s k u t i n ė priemonė. Fanatizmas, su kuriuo visa graikų mąstysena metasi į protingumą, išduoda tam tikrą bėdą: iškilo pavojus, buvo tik vienas pasirinkimas – arba žlugti, arba būti a b s u r d i š k a i p r o t i n g i e m s… Nuo Platono laikų graikų filosofų moralizmas nulemtas patologijos; taip pat ir jų pagarba dialektikai. Protas=dorybė=laimė reiškia tik štai ką: reikia pamėgdžioti Sokratą ir tamsiems geiduliams nuolat priešpriešinti d i e n o s š v i e s ą – proto šviesą. Reikia būti protingam, aiškiam, šviesiam bet kuria kaina: kiekviena nuolaida instinktams, pasąmonei smukdo…

11

Aš bandžiau paaiškinti, kuo žavėjo Sokratas: jis atrodė esąs gydytojas, išganytojas. Ar būtina parodyti klaidą, kuri glūdėjo jo tikėjime “protu bet kuria kaina”? – Filosofai ir moralistai apgaudinėja save, kai tikisi ištrūkti iš dekadanso, skelbdami jam karą. Jį įveikti jie nepajėgūs; tai, ką jie laiko priemone, išsigelbėjimu, yra tik kita dekadanso išraiška,- jie tik p a k e i č i a tą išraišką, o paties dekadanso neįveikia. Sokratas buvo nesusipratimas; v i s a t o b u l i n i m o m o r a l ė, t a i p p a t i r k r i k š č i o n i š k o j i, b u v o n e s u s i p r a t i m a s… Ryškiausia dienos šviesa, protingumas bet kuria kaina, šviesus, šaltas, atsargus, sąmoningas gyvenimas be instinktų, prieštaraujantis instinktams, pats buvo tik liga, kitokia liga – o visai ne grįžimas prie “dorybės”, “sveikatos”, laimės… Su instinktais t u r i b ū t i kovojama – tokia yra dekadanso formulė: kol gyvenimas k y l a a u k š t y n, laimė sutampa su instinktu.

12

– Ar suprato tai jis pats, šis gudriausias iš visų savęs apgaudinėtojų? Ar pasakė tai jis sau paskutinę akimirką, i š m i n t i n g a i ir drąsiai pasitikdamas mirtį?.. Sokratas n o r ė j o mirti: ne Atėnai, o j i s pats padavė sau nuodų taurę, jis privertė Atėnus duoti jam nuodų taurę… “Sokratas nėra joks gydytojas, – tyliai pasakė jis pats sau,- tik mirtis čia gydytoja… Sokratas pats ilgai buvo tik ligonis…”

6 – Išminčių susitarimas (lot.).
7 – subtilybę (pranc.).
8 – pabaisa iš veido ir pabaisa savo siela (lot.).
9 – komiška (it.).
10 – Agonistika – varžymosi menas (gr.)
11 – būtina, privaloma (pranc.).