Skaistos ir Rasos Šventės sąryšis bei “nokti-nykti” dėsnis Lietuvių Kalboje

Mūsų Kalboje galioja įstabus dėsningumas: visi lietuviški vešlumą – brandą reiškiantys Žodžiai turi savo dvynius-priešpiešas: nokti-nykti, tarpti-tirpti, kūpėti-keipti, lapoti-leipti, gyvėti-geibti, kermėti, (vešėti)-kirmyti, kusti (gyvėti)-kūsti (liesėti), dygti-daigoti (naikinti), stiebtis, stypti-stipti, žydėti-žiedėti (džiūti), krešėti (žydėti)-kriošti, vešėti-vysti, želti-žilti. Labai svarbu, kad šis dėsningumas (“nokti-nykti” dėsnis), kurio kitose indoeuropiečių Kalbose yra išlikę tik fragmentai, nuolaužos, Lietuvių Kalboje galioja absoliučiai, t.y. be jokių išimčių – nerasime nė vieno kupojimą, vešėjimą reiškiančio Žodžio be savo priešpriešos – skaitytojas tai gali patikrinti. Šitai dar kartą rodo Lietuvių (Baltų) Kalbos skirtybę nuo visų kitų ide. Kalbų Darnos-chaoso, centro-periferijos prasme.

Ką tai galėtų reikšti? Tame pačiame priebalsiniame skelete sugyvena “gyvėti” ir “geibti”, Gyvybė ir mirtis. Šitaip mūsų Kalboje yra įbrėžta giliausia Gajos tragika: Gyvybė, pasiekusi aukščiausią Gajos laipsnį – kupos tašką – pradeda naują gyvastį ir taip pasirašo sau mirties nuosprendį. palinksta maros pusėn.

Ar yra išeitis iš šio nevilties rato, iš maros gniaužtų? Jotvingiai, šitie Baltų iranėnai, sukaupę savo istorijoje visą Baltų Vyro tragizmą – žūti, pasiaukoti, kad išliktų matricentrinė baltiškoji Dvasia, vadino Žmogų mardos, t.y. mirtingasai (palyginkime su iranėnų Avestos Žmogaus pavadinimu gaya-martan, t.y. “mirtinga Gaja”). Paminėsime vieną giliausių naujųjų laikų Baltų Kultūros paminklų – karių kapines, “Bralu kapi” Rygos pakraštyje, jų metafizinį didingumą, kurį sukuria mirę  ar mirties miegu miegantys – raiteliai ant mirusių žirgų. Čia mirtis – kaip milžinkapio karžygio sapnas, gilus ir taurus, o ne germaniškojo bersero kruvinas “trink blut” šėlas ar ispaniškoji desperatiška vyriškumo fiesta. Mūsų Gyvybės-mirties priešprieša greičiau suvokiama kaip sąsajos, Darnos nuojauta, sprendinio Viltis. Baltų Žmogui mirtis nėra chaosas ar juoda nebūtis, bet kažkas kita, šviesu ir liūdna. Todėl mūsų gedulo spalva yra balta, o ne juoda. Todėl ta pati baltoji drobulė dengia ir mažą kūdikį per krikštą, ir nuotaką per gaubtuves, ir mirusįjį. Tad kaip Gajos-maros viršsprendinio ieškojo Baltų Žmogus?

Atsakymo į šį klausimą ieškokime Rasoje. Rasos Šventės esmė slypi paparčio žiedo pražydėjime, prasidėjimo per Skaistą, skaistos misterijoje. Skaista yra amžinas žydėjimas. Tik Skaistos žaizdre pražydusi Meilė yra nemirtinga – taip atsiveria šis slėpinys Rasos šventėjams, todėl Skaista ir yra Gajos-maros priešpriešos viršsprendinys, suteikiantis galimybę ištrūkti Rasos taške iš Rėdos rato nelaisvės. Rasos Žynys – vydūnas įgyja ne tik Gėrio ir blogio įžvalgą, bet ir tam tikrą nemirtingumo, amžinybės kvapsnį.

Ištrauka ir Algirdo Patacko Knygos “Litua”