Psichoterapijos raida Lietuvoje
Šiandien Lietuvoje dirba per du šimtus psichoterapeutų, atstovaujančių įvairios srities mokykloms ir kryptims. Tai palyginti jauna sritis, vienas intensyviausių jos raidos etapų prasidėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir “nukritus geležinei uždangai”. Psichoterapija, kaip metodu, pradėta domėtis gerokai anksčiau. Pasidalyti mintimis apie šios srities istorijos faktus bei nūdienos aktualijas GM pakvietė Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologę psichoterapeutę Liudmilą ANDRIKIENĘ, Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto direktorių Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacijos prezidentą Vilniaus universiteto profesorių Rimantą KOČIŪNĄ ir Lietuvos psichoterapijos draugijos viceprezidentą Vilniaus universiteto docentą gydytoją psichoterapeutą Eugenijų LAURINAITĮ.
Eugenijus Laurinaitis: Pirmasis psichoterapijos raidos etapas, kai sritimi pradėjo domėtis gydytojai ir psichologai, neturėję psichoterapinio pasirengimo, manau, vadintinas “laukinės” psichoterapijos metais. Vieni pirmųjų entuziastų ir specialistų ugdytojų – doc. Napoleonas Indrašius ir dr. Aleksandras Alekseičikas. Nuo 1976-1977 m. prasidėjo aktyvaus mokymosi ir savarankiškų studijų etapas. Tuomet susiformavo 12-15 specialistų grupė – vidurinioji psichoterapeutų karta (doc. E.Laurinaitis – vienas jų – red. past.). Maždaug nuo 1985 m. užmegzti ryšiai su Vakarų psichoterapijos mokyklomis. Ilgainiui susiformavo stiprūs mūsų psichoterapeutų ryšiai su Europos psichoanalizės federacija bei Europos psichoanalizės komitetu. Taip brendo ir stiprėjo psichoanalitinės psichoterapijos kryptis. “Atsirado” ir trečioji psichoterapeutų karta – specialistai, kurie studijavo pagal tarptautinius reikalavimus parengtas ir užsienio specialistų Lietuvoje kuruojamas mokymo programas. Vilniuje Olandijos psichoanalitikai surengė ilgą ir sudėtingą psichoanalitinės psichoterapijos mokymo programą, o kolegos iš Norvegijos – grupinės analizės kursus. Juos baigusieji įgijo teisę patys būti dėstytojais – ir tai, manau, yra ketvirtasis psichoterapijos raidos etapas, kai patys “užaugome” būti jaunesniųjų kolegų mokytojais.
Liudmila Andrikienė: Svarbus momentas – 1979-1980 metais prasidėjęs psichologų ir psichiatrų bendradarbiavimas bei dialogas. Lietuvoje psichoterapijos situacija priklausė ir nuo buvusios Sovietų Sąjungos. Pas mus, pavadinkime, buvusios šalies periferijoje, minties laisvės vis tik būta daugiau nei centre. Taip susidarė specialistų, kurie domėjosi psichoterapija, “kritinė masė”. Tuometinėje Sovietų Sąjungoje Vilnius buvo tapęs psichoterapijos žinių centru. Į Vasaros gatvėje rengiamus seminarus atvykdavo kolegų iš visos SSRS.
Rimantas Kočiūnas: “Virsmo” periodu (1989-1991 m.) pas mus atvykdavo daug šiuo metu žymių Rusijoje ir Europos šalyse psichoterapeutų. “Lietuvos trauka” tuomet buvo ypatinga, čia laisviau ėmėme “kvėpuoti”. Atvykdavo specialistų ir iš JAV. Ypač mums buvo svarbus pasaulinio lygio psichoterapeutės Virginijos Satir vizitas 1986 m. Lankėsi ir tik smalsumo vedamų, žemesnio lygio psichoterapeutų nei buvome mes, daugelį dalykų jau žinoję iš literatūros. Tačiau tie vizitai prisidėjo prie įvairių psichoterapijos mokyklų atsiradimo Lietuvoje.
L.A.: Iki tol galėjome mokytis tik sugestyviosios psichoterapijos Maskvoje arba vykti į Peterburgą, kur buvo bandoma taikyti psichodinamiškai orientuotas grupių ir individualiąsias terapijas. Peterburge šiems “vakarietiškiems” mokymams sugebėta suteikti “ideologinį skėtį”. Bet mūsų vizitai į Rusiją buvo ne mokymasis, o daugiau dalijimasis patirtimi. Tikrieji mokytojai pradėjo atvykti į Lietuvą nukritus “geležinei uždangai”. Už seminarus nereikėjo mokėti, būta daug entuziazmo ir noro dalytis žiniomis. Daugelis mūsų 1985-1986 metais lankėme visus seminarus pas visus mokytojus, tik vėliau pradėjome atsirinkti.
Domėjosi svečiai ir mumis – “homo sovieticus”. Ilgainiui ir tarp visuomenės narių nyko nuomonė, kad psichoterapeutas – tai protingas daktaras, mokantis kvailą pacientą. Pasirodė šeimos terapijos, Geštalt terapijos, psichosintezės krypties atstovai, atsirado ryšiai su psichoanalitikais. Kolegų draugijos kvietė atvykti į Čekiją, Lenkiją. Europos psichoanalizės asociacija pakvietė šešis specialistus mokytis psichoanalizės į Suomiją. Pamažu besivystančioje “terpėje” išryškėjo ir psichoterapijos srovės. Tuomet prasidėjęs bendravimas su kolegomis iš Olandijos tebevyksta, viena iš tęstinių programų baigsis ateinantį pavasarį.
E.L.: Be to, Lietuvoje lankėsi psichoanalitikai Michaelis Rotmanas ir Laurence Kahn iš Prancūzijos, viena garsiausių Europoje Han Groenn-Prakken, Jaap Tyjsma ir Arie Gravestein (Olandija), Jungo psichoterapijos krypties mokytojai iš Šveicarijos, egzistencinės psichoterapijos mokytojai prof. Emmi van Deurzen ir prof. Ernesto Spinneli (Jungtinė Karalystė). Sisteminės šeimos terapijos mokė garsūs kolegos iš Suomijos. Šiuo metu Lietuvoje yra didelė palyginti gerai išvystytų psichoterapijos šakų įvairovė. Labiausiai išvystytos psichoterapijos kryptys yra psichoanalitinė bei psichodinaminė, o specialistų “rinka”, atrodo, baigia užsipildyti. Jaučiamas tobulinimosi kursų ir jų įvairovės trūkumas. Šiuo metu specialistai, rengiantys psichoterapeutus, labiausiai užimti jų mokymu, bet dar ne tobulinimu.
L.A.: Šiuo metu Lietuvoje atstovaujama visoms psichoterapijos mokykloms bei kryptims. Galbūt mažiausiai išvystyta biheivioristinė terapija, nes ji nebuvo draudžiama, ujama ir kritikuojama, todėl mažiau ja domėtasi. Ši kryptis reikalauja nemažai laiko, kruopštumo, atidumo ir lėšų.
A.K.: 1988 m. Vilniuje įsteigėme pirmąją privačią psichoterapijos konsultaciją. Dirbome penkiese šešias dienas per savaitę. Pacientams tekdavo laukti eilėje apie dvi savaites, nors tai buvo mokama pagalba. Tai įrodymas, kad psichoterapijos poreikis, siekiant išspręsti savo problemas padedant specialistams, visada buvo didelis. Tik anksčiau trūko galimybių jį patenkinti. Šiuo metu didėjantį visuomenės domėjimąsi psichoterapija galima paaiškinti ne problemų pagausėjimu, o visuomenės psichikos sveikatos kultūros lygio pokyčiais.
E.L.: Šiuo metu beveik visuose Lietuvos miestuose dirba psichoterapeutai. Tačiau reali pagalba pacientams nėra prieinama, nes psichoterapeutų etatai pirminiuose psichikos sveikatos centruose nenumatyti, o galimybių teikti ir antrinio lygio paslaugas šių centrų vadovai neišnaudoja. Šiuo metu asmenims, kuriems tokios pagalbos reikia, iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų numatytas 24 psichoterapijos seansų per metus finansavimas. To pakaktų, jeigu galimybės gauti šias paslaugas būtų realios. Manau, kad valstybinės sveikatos priežiūros sektorius šių paslaugų visiškai “neatiduos” privačioms struktūroms. Psichoterapeutų visuomeninės organizacijos sieks, kad ir pirminiuose psichinės sveikatos centruose dirbtų psichoterapeutai.
L.A.: Lėšų psichoterapijai skiriama nepakankamai. 24 val. pakaktų trumpalaikei analitinei psichoterapijai, tačiau ilgalaikei terapijai šių valandų maža. Jeigu tenka nutraukti psichoterapijos kursą, pacientui, užuot padėjus, suteikiama trauma.
R.K.: Valstybės politikos psichoterapijos srityje nėra, ir tai labai liūdina.
Nors oficialiai psichoterapeutais gali tapti tiek psichologai, tiek gydytojai psichiatrai, psichoterapeuto statusas nėra apibrėžtas. Gydytojo profesija licencijuojama, o psichologo – ne, nors šie specialistai gali įgyti psichoterapijos sertifikatus, beje, vėliau susidurdami su sunkumais. Antra, psichoterapeutų rengimo programos reguliuojamos tik SA ministro įsakymais. Vienos jų, esančios po universitetų “stogu”, pripažįstamos, kitos – ne. Mano nuomone, ne visų patvirtintų programų turinys yra tinkamas, kita vertus, ne visas programas gali globoti universitetai. Blogiausia, jog visiškai nekalbama apie programų tinkamumo kriterijus ir reikalavimus joms, apie programų licencijavimą bei dėstytojų lygį. Dažnai keičiantis SAM vadovybei, kam nors patarus (o pataria ne visada specialistai; paprastai tariamasi ne su profesionalų bendruomene, o su pavieniais asmenimis), gali būti pradėtos realizuoti “naujos tvarkos” idėjos. Taip atsiranda tendencingos nuostatos ir nutarimai. Kol kas valstybinė politika ir reguliavimas šios srities atžvilgiu atrodo apgailėtinai.
E.L.: Priėmus naująjį medicinos praktikos įstatymą ir tarsi “išnykus” sertifikavimo sistemai, atrodo, nebelieka galimybės dirbti psichoterapeutu – kaip ir daugeliui “mažų” specialybių atstovų. Dar viena problema: nors KMU ir VU Mokslo tarybos patvirtino psichoterapijos nenuosekliųjų studijų (kvalifikacijos kėlimo arba keitimo) programas, SAM manoma, kad jos neprilygsta specializacijos programoms. Termino “specializacija” ilgą laiką nebuvo SAM pareigūnų žodyne. Tuo tarpu programos buvo rengtos anksčiau ir pavadintos taip, kaip tuo metu reikalavo Švietimo ir mokslo ministerija. Teks atsidėjus spręsti šį sudėtingą klausimą. Lietuvos psichoterapijos draugija bei Lietuvos psichoterapeutų koordinacinė taryba bendradarbiauja sprendžiant profesinės veiklos problemas.
L.A.: Šiuo metu esame sutrikę, nes licencijavimo sistema keičiama. Guodžia tai, kad ES dokumentuose numatytos nuostatos dėl psichoterapijos paslaugų yra privalomos šalims narėms. Tikimės, kad tai padės išspręsti problemą.
R.K.: Jau aštunti metai SAM negali priimti specialistų parengtos medicinos normos su psichoterapeutų išsilavinimo, kompetencijos, pareigų bei atsakomybės kriterijais. Norma iki šiol nepriimta, t.y. nėra valstybinio dokumento. Lietuvos psichoterapeutų draugija pradėjo rūpintis Lietuvos Psichoterapijos įstatymu. Tai labai svarbu, nes mes dirbame gydytojais, turime įsipareigojimų pacientams. Mūsų darbas susijęs ne tik su medicina, bet ir su daugeliu kitų žmogaus gyvenimo sričių. Man atrodo, kad šio Įstatymo svarba ne mažesnė nei Advokatūros įstatymo.
L.A.: Labai sudėtinga rasti bendrą kalbą, kai valdininkams psichoterapija yra nauja ir nesuprantama sritis. Gyvename laikotarpiu, kai dar gajus posovietinis mąstymas, kad bet kuris gydytojas, kuris kalba su pacientu, teikia ir psichoterapijos pagalbą. Jeigu taip visi mąstytume, negalėtume optimistiškai žvelgti į ateitį.
E.L.: Galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje psichoterapeutų profesionalų rengimas yra pasaulinio lygio, o daugelis specialistų rengimo programų atitinka Europos psichoterapijos asociacijos reikalavimus. Dalį mokymo funkcijų atlieka draugijos, pavyzdžiui, Geštalt terapijos draugija, tuo tarpu psichoanalitinės psichoterapijos studijos vyksta aukštosiose medicinos mokslo įstaigose. Tačiau universitetai nerengia specialistų vertinimo kriterijų ir darbo standartų. Tai turėtų būti psichoterapeutų visuomeninių organizacijų prerogatyva. Beje, mūsų šalyje čia aktyviai dalyvauja ir SAM.
R.K.: Lietuvoje priimta psichologiją ir psichiatriją laikyti išsilavinimo pagrindu. Tačiau neseniai ES parlamente, balsuojant dėl psichoterapijos, kalbėta ir apie tai, kad psichoterapeutais galėtų tapti (aišku, tenkindami griežtus profesinius reikalavimus) ne tik medikai ir psichologai, bet ir kitų sričių specialistai. Manau, tendencija nesieti psichoterapijos srities tik su dviem profesijomis yra sveikintina.
E.L.: Visuomeninių medikų organizacijų veikla Lietuvoje neturi pakankamo “svorio”. Vakarų Europos šalyse, kaimyninėse Lenkijoje bei Estijoje specialistų rengimas yra profesionalų visuomeninių organizacijų veiklos sritis. Jos ir moko, ir atestuoja specialistus, o sveikatos priežiūros organizavimo departamentai teikia tik tam tikrus reikalavimus. Tuo tarpu mūsų SAM eina senu administravimo (ir, deja, didelių nesusipratimų) keliu. Dar visai neseniai mūsų srities specialistai buvo atestuojami pagal pateiktas pažymas apie išklausytus kursus ar mokymus, neįvertinant tų kursų lygio, mokymo tikslų ar mokytojų kvalifikacijos.
R.K.: Lietuvos psichoterapijos draugija, dalyvaudama Europos psichoterapijos asociacijos veikloje, skatina tarptautinę integraciją. 2005 m. Vilniuje įvyks Europos psichoterapijos kongresas. Vis dėlto mūsų profesinės bendrijos – Lietuvos psichoterapijos draugija, vienijanti individualius narius, ir Lietuvos psichoterapijos koordinacinė taryba, subūrusi asociacijas ir daugelį mokymo įstaigų, – psichoterapijos politikai Lietuvoje beveik neturi įtakos. Nepaisant neblogų ryšių su užsienio kolegomis bei darbo pagal Europos standartus, mažai kas padaryta mūsų šalies psichoterapeutų labui.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Danguolė Andrijauskaitė
“Gydymo menas” 2004 m. Nr. 12
