Profesija – įmonių administratorius

Įmonės bankroto procese pagrindinė figūra yra įmonės administratorius. Ilgą laiką jo skyrimo ir kvalifikacijos kėlimo procesas buvo nevaldomas. Šiuo metu galiojantis Įmonių bankroto įstatymas išsamiai reglamentuoja bankrutuojančios įmonės administratoriaus paskyrimą, kompetenciją ir atsakomybę.

Įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratoriumi gali būti tik teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas. Šiuo metu Lietuvoje bankrutuojančių įmonių administravimo paslaugas turi teisę teikti 242 fiziniai ir 21 juridinis asmuo.

LR Vyriausybė 1997 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1072 nustatė, kad asmenys, iki 1997 m. spalio 1 d. paskirti bankrutuojančių įmonių administratoriais ir bankrutavusių įmonių likvidavimo komisijų pirmininkais, privalo iki 1998 m. spalio 1 d. išlaikyti bankrutuojančių įmonių administratorių kvalifikacijos egzaminą. Šiuo nutarimu patvirtinta įmonių bankroto administravimo paslaugų taikymo tvarka, bankrutuojančių įmonių administratorių atestavimo komisija.

Pagal šį nutarimą fizinis asmuo, norintis įgyti teisę dirbti bankrutuojančios įmonės administratoriumi ar bankrutavusios įmonės likvidavimo komisijos pirmininku, privalo:

1) turėti aukštąjį išsimokslinimą ir 3 metų vadovaujamojo darbo stažą arba aukštesnįjį išsimokslinimą ir 5 metų vadovavimo įmonei stažą;

2) išmanyti įmonių veiklą, bankroto procedūras, darbo santykius reglamentuojančius ir kitus teisės aktus.

Juridinis asmuo, norintis įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, privalo:

1)užtikrinti, kad ne mažiau kaip trečdalis darbuotojų turėtų bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinius pažymėjimus;

2) tinkamai vykdyti mokestines prievoles pagal mokesčių įstatymus ir mokestinės paskolos sutartį.

Juridinis asmuo, paskirtas bankrutuojančios įmonės administratoriumi ar bankrutavusios įmonės likvidavimo komisijos pirmininku:

1) pateikia įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (kreditorių susirinkimui, kai vykdomas neteisminis įmonės bankroto procesas) tvirtinti įgalioto asmens (įgaliotinio) kandidatūrą. Įgaliotas asmuo privalo turėti bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą; šiam asmeniui keliami
LR įmonių bankroto įstatyme administratoriui nustatyti reikalavimai;

2) su kreditorių susirinkimo pirmininku sudaro pavedimo sutartį;

3) atlygina visus nuostolius, kurie atsirado dėl įmonės administratoriaus kaltės.

Bankrutuojančios įmonės administratoriumi negali būti paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, kuriam nutrauktas anksčiau išduoto bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo ar leidimo teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas galiojimas dėl pažeidimų, susijusių su įmonių bankroto administravimu.

Bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikaciniai pažymėjimai ir leidimai teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas išduodami 3 metams.
Bankrutuojančių įmonių administratorių atestavimo komisija savo sprendimu gali nutraukti bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo ar leidimo teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas galiojimą.

Bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo galiojimas fiziniam asmeniui nutraukiamas, kai:

1) pasibaigia pažymėjimo galiojimo laikas;

2) pažymėjimo turėtojas raštu kreipiasi dėl jo panaikinimo;

3) paaiškėja, kad fizinis asmuo neatitinka išsimokslinimui ar kvalifikacijai keliamų reikalavimų.

Leidimo teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas galiojimas juridiniam asmeniui nutraukiamas, kai:

1) pasibaigia leidimo galiojimo laikas;

2) juridinis asmuo pateikia prašymą panaikinti leidimo galiojimą;

3) juridiniam asmeniui iškeliama bankroto byla (vykdomas neteisinis bankroto procesas) ar juridinis asmuo yra likviduojamas;

4) nevykdomi kiti reikalavimai (įmonėje mažiau kaip 1/3 darbuotojų turi pažymėjimus, nevykdomos mokestinės prievolės).

Administratoriumi negali būti paskirtas įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, kreditorius (su kreditoriumi darbo santykiais susijęs asmuo ar jo valdymo organų narys), asmuo, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus neturintis teisės būti administracijos vadovu, įmonės savininkas, jos tarybos, valdybos narys arba asmuo iš netekusios įgaliojimų dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės administracijos vadovas, akcininkas, nuosavybės teise turintis daugiau kaip 10% bankrutuojančios įmonės akcijų. Šie reikalavimai keliami ir asmenims, kurie dirbo bankrutuojančioje įmonėje ir buvo atleisti iš tokių pareigų per paskutinius 12 mėnesių iki bankroto bylos iškėlimo.

Pažymėtina, kad fizinis asmuo vienu metu gali būti paskirtas tik vienos įmonės administratoriumi !
Nutartį dėl administratoriaus laikino pavadavimo jo atostogų ar laikino nedarbingumo (ligos ar pan.) atveju priima teismas kreditorių susirinkimo teikimu.

Administratoriaus, kaip vadovo, darbo specifika, žinoma, įmonių bankroto įstatyme menkai atskleista – kaip ir dera tokiam dokumentui. Iš tiesų bankrutuojančios ir pertvarkomos įmonės administratorius- ypatingo, specifinio tipo vadovas, atliekantis nepaprastai sunkią ir sudėtingą misiją. Dėl to jam reikia ir ypatingų sugebėjimų.

Pirmiausia, žinoma, jis turi būti novatorius – turėti originalių idėjų ir mokėti skatinti jų generavimą, nes be naujovių versle, jo technologijoje, finansų, ekonomikos, valdymo srityse joks įmonės pertvarkymas neįvyks.

Administratoriui reikia ir lyderio sugebėjimų: jis turi mokėti realizuoti naujas idėjas, efektyviai panaudodamas paprastai gana kuklų intelektualinį personalo potencialą, ribotus finansinius išteklius. Žinoma, lyderis reikalingas bet kuriai ūkinei organizacijai, veikiančiai rinkos sąlygomis, bet administratoriui tokie sugebėjimai ypač svarbūs, nes jis turi spręsti hamletišką klausimą – būti įmonei ar nebūti.

Pagaliau administratoriui savo funkcijas tenka vykdyti kreditoriams kontroliuojant. O ta kontrolė yra (ar bent turėtų būti !!!) kur kas kietesnė negu firmos valdybos verslininko veiksmų kontrolė – to reikalauja sudėtinga situacija. Dėl to administratoriui dar būtinos ir diplomato savybės- reikia mokėti įtikinti kreditorius, kad jo planai, sprendimai yra naudingi ir realūs.

Taigi reikalavimai administratoriui, arba amerikiečių terminu – korporacijų gydytojui, tikrai didžiuliai, bet jie neturi stebinti: tik toks vadovas gali pajudinti iš vietos bankrutuojančios įmonės atgaivinimo procesą ir sėkmingai jį vykdyti – suburti kūrybišką ir darbingą komandą, vadovauti pertvarkymo projekto parengimui ir įgyvendinimui, rasti tam reikalingų išteklių, pirmiausia finansinių ir žmogiškųjų, taip pat, žinoma, spręsti operatyvinius įmonės valdymo klausimus, kaip tai numatyta Įmonių bankroto įstatyme.

Vertinant administratoriaus pareigas iš vakarietiško mąstymo pozicijų, šios pareigos atrodo gana viliojančios, nes suteikia puikią progą asmenybės saviraiškai, autoritetui verslo pasaulyje užsitarnauti, nors, aišku, reikalauja didelės fizinės ir emocinės įtampos, yra gana rizikingos. Vakaruose tokių pramuštgalvių (mūsų akimis žiūrint) atsiranda. Kai kurie iš jų tampa garsiais žmonėmis, savotiškais nacionaliniais didvyriais: kad ir Li Jakoka (Lee A. Iacocca), buvęs automobilių korporacijos “Chrysler” direktorių tarybos pirmininkas, 1979-1984 išgelbėjęs šią korporaciją nuo bankroto ir už tai 1986 metais pripažintas antruoju pagal populiarumą (po prezidento R. Reigano) JAV žmogumi; jis net buvo tarp pretendentų į šalies prezidentus 1984 ir 1988 metais.

Mūsų situacija kita: gyvename laukinio, ankstyvojo kapitalizmo laikais, kai yra daug norinčių greitai pralobti, bet trūksta sugebančių tai padaryti legaliai. Be to, ir sąlygos civilizuotam verslui dar tik kuriamos. Todėl rasti tinkamą administratorių bankrutuojančiai įmonei pertvarkyti tikrai sunku. Administratorius dažnai yra silpniausia sistemos grandis, ir pertvarkymo procesai stringa nuo pat pradžios.

Žinoma, čia yra dalis pačių kreditorių kaltės – jie per mažai deda pastangų tinkamam administratoriui rasti, palankioms jo darbo sąlygoms sudaryti. Tačiau iš esmės tai kur kas platesnė problema: turime pripažinti, kad administratoriui būtinas platus akiratis – reikia išmanyti vadybą, finansus, marketingą, turėti psichologijos žinių ir specifinių charakterio bruožų – kovingumo, optimizmo, ištvermės ir kt.

Tad išeitis viena – tokio tipo vadovus reikia rengti parenkant tam tikrų savybių kandidatus ir duodant jiems reikalingų žinių. Kai žinia, toks parengimas užtrunka ne vienerius metus, todėl, manyčiau, tuo reikėjo pasirūpinti dar 1990 ar bent 1992 metais. Tada krizės padariniai būtų buvę kur kas lengvesni. Tereikėjo perimti Vakarų patyrimą. Antai legendinis japonų verslininkas K. Matsušita (Konosuke Matsushita), korporacijos “Matsushita Electric Industrial” (gaminančios aukštos kokybės radijo, televizijos, elektronikos gaminius, mums gerai žinomus “Panasonic” pavadinimu), savo korporacijos verslo administravimo mokyklos klausytojams jau seniai yra įvedęs stažuotę bankrutuojančiose firmose. Beje, ir mūsų kaimynai estai dar planinės ekonomikos laikais mokė būsimuosius vadovus tokių dalykų ir apskritai skyrė daugiau dėmesio vadybai negu mes. Ar ne todėl jie kur kas lengviau išgyvena perėjimą iš senosios socialinės sistemos į naująją?

Reikia pasirūpinti tinkamu administratorių darbo motyvavimu- tiek materialiniu, tiek moraliniu. Pavyzdžiui, gal juos reikėtų premijuoti už gerą darbą įmonės akcijomis? Gal dažniau rašyti spaudoje? Juk dėka Li Jakokos, kitų įžymių verslininkų bei vadovų vardai ir nuopelnai šiandien gerai žinomi net tik Vakaruose, bet ir pas mus. O Lietuvoje? Ar daug kas žino, kieno dėka “Panevėžio stiklas” ar “Anykščių vynas” įveikė krizę, darbuotojai neprarado darbo vietų? Suprantama, atgaivinant šias įmones aktyviai dalyvavo daug gerų specialistų, darbininkų, bet ypač nusipelnė, be jokios abejonės, šių įmonių vadovai: Alfonsas Paberalis, inžinierius, išradėjas, beje, prieš tai technologinių naujovių dėka padėjęs atsigauti kitai Panevėžio įmonei – Linų kombinatui, ir Jonas Makštelė, taip pat inžinierius, palikęs ramias pareigas sostinėje ir užsikrovęs sunkią įmonės, kurioje anksčiau dirbo, gelbėjimo naštą. Taigi korporacijų gydytojų, atrodo, atsiranda ir pas mus!

Pagaliau administratoriaus darbas bus efektyvesnis ir lengvesnis, jeigu administratorius turės gerai apgalvotus, kreditorių patvirtintus pareiginius nuostatus, nustatančius jo pareigas, teises, atsakomybę, santykių su kreditoriais ypatybes išsamiau, negu tai padaryta Įmonių bankroto įstatyme. Tokie nuostatai būtų civilizuoto ir dalykiško administratoriaus, jo komandos ir kreditorių bendravimo pagrindas, nors, žinoma, visų galimų problemų iš anksto numatyti ir aprašyti niekada nepavyks.