Pokalbiai su savimi – Aurelijus AUGUSTINAS – 5

Iš lotynų kalbos vertė Evaldas NEKRAŠAS
Įvadą parašė Darius ALEKNA

XV
27. P. Baikime, jei nori, šią pirmąją knygą, idant antrojoje leistumėmės į kelią, kuris pasirodys patogus. Būdamas taip nusiteikęs, tu neturi liautis saikingai lavinęsis.

A. Jokiu būdu neleisiu užbaigti šios knygelės, jei bent šiek tiek nepapasakosi apie artumą šviesos, kurios link veržiuosi.

P. Šis gydytojas paklūsta tavo valiai. Juk nežinia, koks spindėjimas žadina ir ragina mane, kad tave ten vesčiau. Tad įdėmiai klausyk.

A. Meldžiu vesti ir ginti, kur nori.

P. Ar tiesą sakai, kad nori pažinti sielą ir Dievą?

A. Tai visas mano rūpestis.

P. Ir daugiau nieko?

A. Visiškai nieko.

P. Na, o tiesos pažinti nenori?

A. Argi galėčiau, nepažinęs jos, pažinti šiuos dalykus?

P. Vadinasi, pirmiau reikia pažinti tiesą, per kurią galima pažinti ir kita.

A. Visiškai sutinku.

P. Tad pirmiausia atkreipkime dėmesį į štai ką: yra du žodžiai – tiesa ir teisinga. Kaip manai, ar šiais žodžiais žymimi du dalykai, ar vienas?

A. Atrodo, kad du, nes kaip viena yra skaistumas, o kita – tai, kas skaistu (daug yra tokių pavyzdžių), taip, manau, viena yra tiesa, o kita – tai, kas teisinga.

P. Kuris jų, manai, yra pranašesnis?

A. Manau, kad tiesa. Juk ne dėl to, kas skaistu atsiranda skaistumas, o dėl skaistumo atsiranda tai, kas skaistu. Lygiai taip pat, jei kas nors teisinga, tai šitai visuomet teisinga dėl tiesos.

28. P. Na, o kuomet numiršta koks skaistus žmogus, manai, numiršta ir skaistumas?

A. Jokiu būdu ne.

P. Vadinasi, kai žūva kas nors teisinga, tiesa nežūva.

A. Bet kaip tada žūva tai, kas teisinga? Aš to nesuprantu.

P. Stebiuosi, kad šito klausi. Argi nematome, kaip mūsų akyse žūva tūkstančiai dalykų? O galbūt manai, kad šis medis arba yra medis, bet nėra teisingas, arba iš tiesų negali pražūti? Nors ir nepasikliauji juslėmis ir gali atsakyti, kad visiškai nežinai, ar tai medis, mano manymu, nepaneigsi, kad medis teisingas, jei jis medis. Apie tai sprendžiame ne juslėmis, bet protu. Jei medis klaidingas, jis nėra medis, o jei jis medis, tai būtinai teisingas.

A. Su tuo sutinku.

P. Na, o su kitu dalyku? Ar nesutiksi, kad medis priklauso tokiems daiktams, kurie gimsta ir žūva?

A. Negaliu paneigti.

P. Tad išvada tokia: tai, kas teisinga, žūva.

A. Neprieštarauju.

P. Na, o ką pasakysi apie tai? Ar neatrodo, kad tiesa, žūvant teisingiems dalykams, nežūva lygiai taip pat, kaip, mirštant skaisčiam, nemiršta skaistumas?

A. Jau sutinku ir su tuo ir nekantriai laukiu, ką sugalvosi toliau.

P. Tad klausyk.

A. Klausau.

29. P. Ar teisingas tau atrodo teiginys: “Tai, kas yra, būtinai turi būti kur nors”?

A. Su niekuo taip nesutinku, kaip su šituo.

P. O ar pripažįsti, kad tiesa yra?

A. Pripažįstu.

P. Vadinasi, būtinai turime ieškoti, kur ji yra, nes jos nėra erdvėje, jei tik nemanai, kad erdvėje be kūno yra kas nors kita arba kad tiesa yra kūnas.

A. Nieko panašaus nemanau.

P. Tad kur, tavo manymu, ji yra? Juk ji negali būti niekur, jei sutinkame, kad ji yra.

A. Jei žinočiau, kur ji yra, tikriausiai daugiau nieko nebeieškočiau.

P. Ar bent jau gali sužinoti, kur jos nėra?

A. Jei primintum, galbūt galėčiau.

P. Be abejonės, jos nėra mirtinguose daiktuose. Juk tai, kas yra, negali išlikti, jei neišlieka tas, kame tai yra; o kad, žūvant mirtingiems dalykams, tiesa išlieka, buvo pripažinta šiek tiek anksčiau. Vadinasi, mirtinguose dalykuose tiesos nėra. Bet ji yra ir yra ne niekur. Vadinasi, yra nemirtingų dalykų. Bet niekas nėra teisinga, jei jame nėra tiesos. Išvada tokia: teisinga tik tai, kas nemirtinga. Ir kiekvienas klaidingas medis nėra medis, ir klaidingas rąstas nėra rąstas, ir klaidingas sidabras nėra sidabras, ir apskritai, kas tik klaidinga, to nėra. O visa, kas nėra teisinga, yra klaidinga. Vadinasi, apie nieką nebus teisinga sakyti, kad tai yra, išskyrus nemirtingus dalykus. Įdėmiai apmąstyk šią išvadą, kad neatrodytų, jog su kuo nors turi nesutikti. Jeigu ji pagrįsta, beveik visą savo darbą užbaigėme; tikriausiai tai geriau paaiškės kitoje knygoje.

30. A. Dėkoju. O šitai pats vienas ir kartu su tavimi, kai skęsime tyloje, įdėmiai ir apdairiai apmąstysiu, jei tik neužslinks jokios tamsybės ir (labai to bijau) neprivers manęs jomis džiaugtis.

P. Tvirtai tikėk Dievą ir pavesk jam save visą, kiek tik gali. Nenorėk būti savo galioje ir tarsi priklausantis sau, bet pripažink, kad esi maloningiausio ir naudingiausio Viešpaties tarnas. Šitaip Jis nesiliaus kėlęs tave savęsp ir neleis, kad kas nors su tavimi atsitiktų, išskyrus tai, kas naudinga, net tau to nežinant.

A. Girdžiu, tikiu ir, kiek tik galiu, paklūstu. Ir Jo paties didžiai meldžiu, kad kuo daugiausiai galėčiau. Nebent iš manęs ko nors daugiau pareikalautum?

P. Tuo tarpu pakaks. Vėliau, kai jau būsi Jį pamatęs, padarysi visa, ką Jis pats paves.