Pokalbiai su savimi – Aurelijus AUGUSTINAS – 1

Iš lotynų kalbos vertė Evaldas NEKRAŠAS
Įvadą parašė Darius ALEKNA

Pirma knyga
I
1. Man ilgai svarstant daugybę įvairiausių dalykų ir daugel dienų atkakliai ieškant, kas aš esu ir kas yra mano gėris, ir kokio blogio reikia vengti, staiga kažkas prabilo; nežinau, ar tai aš pats, ar kas kitas, už manęs ar manyje, ir būtent šitai nepaprastai trokštu sužinoti. Taigi tarė:

P(rotas). Štai, tarkime, atskleidei ką nors. Kam tai patikėsi, kad galėtum žengti prie kitų dalykų?

A(ugustinas). Žinoma, atminčiai.

P. Ar ji tokia, kad gali rūpestingai išsaugoti visa, kas sumąstyta?

A. Tai sunku. Išties negali.

P. Vadinasi, reikia užrašyti. Bet ką gi daryti, jei tavo sveikata priešinasi rašymo vargui? Juk tokie dalykai negali būti diktuojami, jie reikalauja tikros vienumos.

A. Tiesą sakai. Visiškai nežinau, ką turėčiau daryti.

P. Melsk sveikatos ir pagalbos, kad pasiektum, ko trokšti, ir patikėk tai rašmenims, kad savo palikuonies dėka taptum drąsesnis. Tada tai, ką atskleidi, trumpai apibendrink keliomis išvadomis. Tik nesirūpink sukviesti gausaus skaitytojų būrio. Pakaks, jei šitai bus skirta nedaugeliui tavo bendrapiliečių.

A. Taip ir padarysiu.

2. Dieve, visatos sutvėrėjau, leisk man, pirma, atsidėjus melstis Tau, antra, elgtis vertai Tavo išvadavimo, galiausiai pats mane išvaduok. Dieve, per kurį visa, kas savaime neegzistuoja, veržiasi būti. Dieve, kuris neleidi žūti net tam, kas žudo save patį. Dieve, iš nieko sutvėręs šį pasaulį, kurį visų akys regi esant gražiausią. Dieve, kuris nedarai bloga ir leidi blogiui būti, idant neįvyktų blogiausia. Dieve, kuris nedaugeliui bėgančių atgal link to, kas esti iš tiesų, parodai, jog blogis yra niekas. Dieve, per kurį pasaulis net su savo blogąja puse yra tobulas. Dieve, dėl kurio net tame, kas labiausiai nereikšminga, nėra nedermės, kadangi blogesni dalykai dera su geresniais. Dieve, kurį sąmoningai ar nesąmoningai myli kiekvienas, galintis mylėti. Dieve, kuriame yra visa, tačiau kurio visos kūrinijos nei bjaurastis sutepa, nei blogybė pažeidžia, nei paklydimas suklaidina. Dieve, kuris troškai, kad tik skaistus žinotų, kas yra tiesa. Dieve, teisybės Tėve, išminties Tėve, teisingo ir tobulo gyvenimo Tėve, laimės Tėve, gėrio ir grožio Tėve, protu regimos šviesos Tėve, mūsų budrumo ir apšvietos Tėve, laidavimo, kuriuo esame raginami sugrįžti pas tave, Tėve.

3. Tavęs šaukiuosi, Dieve Tiesa, kuriame, iš kurio ir per kurį visa, kas tikra, yra tikra. Dieve Išmintie, kuriame, iš kurio ir per kurį visa, kas išmintinga, yra išmintinga. Dieve tikras ir tobulas Gyvenime, kuriame, iš kurio ir per kurį gyvena visa, kas gyvena teisingai ir tobulai. Dieve palaima, kuriame, iš kurio ir per kurį visa, kas laiminga, yra laiminga. Dieve Gėri ir Groži, kuriame, iš kurio ir per kurį visa, kas gera ir gražu, yra gera ir gražu. Dieve protu regima šviesa, kuriame, iš kurio ir per kurį visa, kas skleidžia protu regimą šviesą, skleidžia protu regimą šviesą. Dieve, kurio karalystė yra visas pasaulis, nepažįstamas juslėms. Dieve, iš kurio karalystės įstatymas perrašomas į šias karalystes. Dieve, nuo kurio nusigręžti reiškia pulti, į kurį atsigręžti – iš naujo pakilti, kuriame pasilikti – tvirtai stovėti. Dieve, nuo kurio nutolti reiškia mirti, į kurį sugrįžti – iš naujo atgimti, kuriame buvoti – gyventi. Dieve, kurio neapleidžia niekas, tiktai suklaidintasis, kurio neieško niekas, tiktai paragintasis, kurio neranda niekas, tiktai apvalytasis. Dieve, kurį palikti yra tas pat, kas pražūti, kurio siekti yra tas pat, kas mylėti, kurį regėti yra tas pat, kas turėti. Dieve, kuriam mus pažadina tikėjimas, aukštyn kelia – viltis, o sujungia – meilė. Dieve, per kurį nugalime priešą (plg. 1 Jn 4,4), šaukiuosi Tavęs.

Dieve, per kurį gavome dovaną, kad visai nepražūtume. Dieve, kurio esame perspėjami būti budrūs. Dieve, per kurį skiriame gera nuo bloga. Dieve, per kurį vengiame to, kas bloga, ir siekiame to, kas gera. Dieve, per kurį nepasiduodame įvairioms negerovėms. Dieve, per kurį gerai tarnaujame ir gerai valdome. Dieve, per kurį sužinome, kad svetima yra tai, ką kadaise manėme esant sava, o sava tai, ką kadaise manėme esant svetima. Dieve, per kurį neįsipainiojame į blogybių viliones ir pagundas. Dieve, per kurį menki dalykai nedaro mūsų niekingų. Dieve, per kurį geresnioji mūsų dalis neatiduota blogesniajai. Dieve, per kurį “pergalė sunaikino mirtį” (7 Kor 15, 54). Dieve, kuris mus atverti. Dieve, kuris mus išvaduoji iš to, ko nėra, ir apgaubi tuo, kas yra (plg. 1 Kor 15, 53-54). Dieve, kuris suteiki mums galimybę būti išklausytiems (plg. Jn 16, 23. 26-27). Dieve, kuris mus suvieniji. Dieve, kuris vedi mus “į tiesos pilnatvę” (plg. Jn 16, 13). Dieve, kuris sakai mums vien gerus dalykus ir neleidi aptemti mūsų protui arba būti kieno nors aptemdytam. Dieve, kuris pašauki atgal į [teisingą] kelią. Dieve, kuris nuvedi mus prie vartų. Dieve, kuris rūpiniesi, kad beldžiantiems būtų atidaryta (plg. Mt 7, 8). Dieve, kuris teiki mums gyvybės duonos (plg. Jn 6, 35. 48). Dieve, per kurį trokštame gėrimo, idant jo pasisėmę niekada nebejaustume troškulio (plg. Jn 6, 35). Dieve, kuris “parodai pasauliui, kad jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo” (Jn 16, 8). Dieve, per kurį mūsų nepajudina netikintys. Dieve, per kurį smerkiame paklydimą tų, kurie mano, kad Tavo akyse sielų nuopelnai beverčiai. Dieve, per kurį nevergaujame menkiems ir vargingiems pradmenims (plg. Gal4, 9). Dieve, kuris apvalai mus ir rengi dieviškam atpildui, ateik, gailestingas man.

4. Tu, vienatinis Dieve, kuris esi visa, ką aš pasakiau, ateik man į pagalbą, Tu, viena tikra ir amžina substancija, kur nėra jokios nedermės, jokios maišaties, jokio kitimo, jokios stokos, jokios mirties, kur didžiausia santarvė, didžiausias aiškumas, didžiausias pastovumas, didžiausia pilnatvė, tobuliausias gyvenimas, kur nieko netrūksta, kur nieko nėra per daug, kur gimdantis ir gimdomas yra viena. Dieve, kuriam tarnauja visa, kas tarnauja, kuriam paklūsta kiekviena dora siela. Dieve, pagal kurio įstatymus sukasi skliautai, savo kryptimis juda žvaigždynai, saulė išjudina dieną, mėnuo valdo naktį, ir visas pasaulis – slenkant dienoms, kai tamsą keičia šviesa, slenkant mėnesiams, kai auga ir nyksta mėnulio ratas, slenkant metams, kai pavasarį lydi vasara, o rudenį žiema, slenkant penkmečiams, kai baigiasi saulės judėjimo takas, slenkant dideliems ciklams, kai žvaigždės grįžta į savo kelio pradžią – kiek leidžia apčiuopiama materija, išlaiko didį daiktų pastovumą pagal laikų tvarką ir pasikartojimą. Dieve, pagal kurio amžinus įstatymus neleidžiama sudrumsti nepastovų kintančių daiktų judėjimą, ir, pažabotas ratu besisukančių amžių, jis nuolat kviečiamas sekti pastovumo pavyzdžiu. Dieve, pagal kurio įstatymus sielos valia yra laisva ir įtvirtinti būtinybės dėsniai geriesiems paskyrė atpildą, o blogiesiems – bausmę. Dieve, nuo kurio nuolat mūsų link srūva visa, kas gera, kuris sulaikai nuo mūsų bet kokį blogį. Dieve, virš kurio nėra nieko, už kurio nėra nieko, be kurio nėra nieko. Dieve, po kuriuo yra visa, kuriame yra visa, su kuriuo yra visa. Dieve, kuris sutvėrei žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26), ką atpažįsta tas, kas pats save pažįsta. Išklausyk, išklausyk, išklausyk mane, mano Dieve, mano Viešpatie, mano Karaliau, mano Tėve, mano priežastie, mano viltie, mano turte, mano garbe, mano būste, mano tėvyne, mano sveikata, mano šviesa, mano gyvenime. Išklausyk, išklausyk, išklausyk mane tuo savuoju būdu, žinomu tik nedaugeliui.

5. Dabar tik Tave vieną myliu, Tave vieną seku, Tavęs vieno ieškau, Tau vienam esu pasirengęs tarnauti, nes vienas teisingai viešpatauji; noriu paklusti tavo teisei. Prašau paliepti ir įsakyti, ką tik nori, bet išgydyti ir atverti mano ausis, kuriomis galėčiau girdėti Tavo žodžius, išgydyti ir atverti mano akis, kuriomis galėčiau matyti Tavo ženklus. Išvyk iš manęs proto aptemimą, kad pažinčiau Tave. Pasakyk, kur turėčiau žiūrėti, kad regėčiau Tave, ir, tikiu, padarysiu visa, ką liepsi. Meldžiu pasiimti atgal savo bėglį, gailestingiausiasis Viešpatie. Jau pakankamai pakėliau bausmių, pakankamai tarnavau Tavo priešams, kuriuos laikai pamynęs po savo kojomis, pakankamai buvau pajuoktas įvairių apgavysčių. Pasiimk mane, bėgantį nuo jų, mane, savo tarną, nes ir jie mane. svetimą, pasiėmė, kuomet bėgau nuo Tavęs. Žinau, kad turiu pas Tave grįžti. Tebūnie atidarytos Tavo durys man, beldžiančiam, paaiškink man, kokiu keliu pas Tave grįžtama. Neturiu nieko, tik valią, nežinau nieko, tik tai, kad, kas keičiasi ir yra dūlu, turi būti atmesta, o kas tikra ir amžina – ieškoma. Darau šitai, Tėve, nes tik šitai žinau. Bet iš kur pas Tave ateinama, nežinau. Patark man, parodyk, suteik kelrodį. Jei pas Tave bėgantys suranda Tave tikėjimu, suteik tikėjimą, jei dorybe – dorybę, jei žinojimu – žinojimą. Išaugink manyje tikėjimą, išaugink viltį, išaugink meilę. O koks nuostabus vienatinis Tavo gerumas!

6. Kreipiuosi į Tave ir vėl prašau parodyti kelius, kuriais į Tave kreipiamasi, nes Tau apleidus, žūvama. Bet Tu neapleidi, nes esi aukščiausiasis gėris, kurio nė vienas teisingai neieškojo ir juolab nerado. Tačiau teisingai ieškojo kiekvienas, kuriam leidai teisingai ieškoti. Leisk ir man, Tėve; apsaugok nuo paklydimo, tegu man, ieškančiam Tavęs, nepasirodo vietoj Tavęs niekas kitas. Jei netrokštu nieko kito, tik Tavęs, tebūnie leista rasti Tave. Tačiau, jei siekiu ko nors nereikalinga, pats mane apvalyk ir padaryk tinkamą regėti Tave. Savo mirtingojo kūno sveikatą patikiu Tau, išmintingiausiasis ir geriausiasis Tėve, tokiam laikui, kokį mano kūnas galėtų būti naudingas man arba tiems, kuriuos myliu – nežinau, kiek tai truks; ir už jį prašysiu, ko ir kada paraginsi prašyti. Tik Tavo aukščiausio gailestingumo meldžiu, kad visai į save atgręžtum, kad niekam neleistum pasipriešinti man, skubančiam Tavęs link, ir lieptum, kol turiu ir vilkiu šį kūną, būti skaisčiam, didžiadvasiam, teisingam ir išmintingam, būti tobulam Tavo išminties mylėtojui ir perėmėjui, būti vertam Tavo buvimo manyje ir vertam gyventi laimingiausioje Tavo karalystėje. Amen, amen.