Pirmieji gyventojai

Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“. I dalis

Lietuvos teritorijoje seniausi žmonių pėdsakai yra datuojami X tūkstantmečiu pr. Kr. – vėlyvuoju paleolitu. Rasti jie ir pajūryje netoli Klaipėdos. Pirmieji žmonės atėjo atsitraukus ledynui. Tiesa, tarpledynmetyje buvo ir šiltesnių periodų, kai aptirpę ledynai trumpam pasitraukdeavo. Neperseniausiai Anglijoje, kuri irgi buvo užklota ledyno, visų nuostabai buvo rasti ankstyvojo paleolito radiniai. Lietuvoje kol kas tokio senumo žmonių pėdsakųnerasta, tačiau teoriškai tai yra galima. Tarpledynmečio sluoksniai aptikti atodangoje Dangės upės terasoje tarp Klaipėdos ir Palangos yra skiriami vienam iš paskutiniojo ledynmečio atšilimo laikotarpiui, buvusiam apytikriai prieš 30 – 50 tūkstančių metų. Šis atšilimas dar kartais vadinamas Dangės tarpstadialu. Tai ne kas kita, kaip klasikinio neandertaliečio egzistavimo laikotarpis. To laikotarpio klimatas Lietuvoje jau buvbo priimtinas pirmykščiam žmogui – tuomet čia augo spygliuočiai ir lapuočiai medžiai bei daugelis ir dabar žinomų augalų. Neandertaliečio p[ėdsakų galėtume ieškoti sluoksniuose, kurie Dangės terasoje buvo pastebėti apie 6 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus. Tokiais pėdsakais gali būti apdirbti gyvulių kaulai, grubūs akmeniniai ir kauliniai įrankiai, o gal net ir paties Homo sapiens kaulai. Tiesa, tikimybė rasti tokius pėdsakus yra nedidelė.

Į Palangos apylinkes žmonės neretai atklysdavo ir kuriam laikui apsigyvendavo mezolite, viduriniajame akmens amžiuje, tačiau pirmiesiems žmonėms Palangos apylinkėse pastoviai įsikurti geros sąlygos susidarė maždaug apie 2500 metus pr. Kr. vėlyvajame neolite. Šie žmonės yra skiriami taip vadinamai Narvos kultūrai. Trečiai litorininei transgresijai pasibaigus ir vandeniui atslūgus, pajūryje atsirado daug nedidelių ir negilių ežerėlių ir lagūnų. Prie jų įsikūrę žmonės galėjo lengvai pramisti pagauta žuvimi ir netoliese sumedžiotais žvėrimis. Klimatas tuo metu buvo gana palankus.

Šių žmonių gyvenimo sąlygas, jų ūkį, verslus ir papročius pažįstame dėka išsamių Šventosios gyvenviečių tyrinėjimų, kurių autorė yra hab. dr. R. Rimantienė. Šventosios seniausi gyventojai, kuriuos jau galime pavadinti žvejais, labai gerai sugebėdavo naudotis tuomi, ką davė gamta – iš liepos karnų darė primityvius tinklus, iš pušies skalų gamino bučius, o iš žievės plūdes. Jiems pavykdavo sumedžioti arba pagauti iki 1,3 m ilkgio lydekų, iki 70 cm ilgio sterkų, rasti 26-54 cm ilgio karšių, net iki 1,8 m šamo kaulai. Dažnas šventojiškių maistas neolite buvo otai, plekšnės, kartais jie pasigaudavo menkių ir lašišų, net tunų. Jūroje jie pastoviai medžiojo ruonius, kuriuos sunaudodavo visus; ir jų odą, ir mėsą, ir riebalus, ir kaulus. Pagrindiniai meddžiojamieji miško žvėrys buvo šernai, briedžiai ir bebrai. Be jų, rasta lapių ir elnių kaulų.

Šventosios lagūnos pakrantės buvo apgyventos ir vėliau – viduriniajame neolite. Tuo metu apie pajūrio ežerėlius ir lagūnas augo ąžuolai, pušys, guobos, liepos, eglės, skroblai, bukai, klevai. Pakrantėse žmonės susirasdavo valgomų žemės riešutų agarų. Šventojiškiai gaudė tokias pat žuvis ir medžiojo tokius pat žvėris, kaip ir anksčiau, tik miškuose sumažėjo briedžių. Užtatai dažniau pavykdavo nudobti taurą-stumbrą. Apie 65% visų gyvenvietėse rastų kaulų yra šuns – juos žmonės tuomet suvalgydavo.

Trečiame tūkstantmetyje pr. Kr. viena iš gyvenviečių buvo įsikūrusi ir pačioje Palangoje . Tvarkant Roužės upelio vagą ties “Jaunystės” kinoteatru dugne buvo rasta daug gyvulių kaulų, ragų, gintaro gabalų.Palyginti, menkas ir apardytas neolitinės gyvenvietės sluoksnis gulėjo jau vandens lygyje. Nėra visai aišku, kaip didelė buvo ši gyvenvietė, mat jos pėdsakus sunaikino Roužė, palaipsniui slinkdama iš šiaurės į pietus – nuo dabartinės vagos gyvenvietės sluoksniai tęsiasi pietų pusėn dar apie 20 metrų. Dabar sunku pasakyti, ar ši gyvenvietė buvo įkurta prie upelio, ar prie vieno iš ežerėlių, virtine išsibarsčiusių pajūryje. Nors dabar gyvenvietės sluoksniai ir užpilti upelio, žmonės senovėje, suprantama, vandenyje negyveno – tuomet klimatas buvo sausas ir šiltas, o vandens lygis žemesnis už dabartinį.

Roužės dugne aptikti Narvos kultūros radiniai buvo ne itin gausūs, bet įdomūs. Rasta daug natūralių ir pjautų bei šlifuotų gyvulių kaulų, raginio kaplio ar kirvio nuolauža, raginiai į kirvelius panašūs dirbiniai, neapdirbto gintaro gabalai. Iš akmens buvo padarytas tik vienas įtveriamas kirvukas. Bene įdomiausias radinys buvo kaulinis strėlės antgalis, papuoštas įrėžimais – tokie retai pasitaiko. Palangos ankstyvojo neolito gyvenvietėje nerasta keramikos, kai tuo tarpu Šventojoje ji buvo gausi ir įvairi. Durpių sluoksnyje, kur surasti minėti dirbiniai, gulėjo gerai išlikę ąžuoliniai rąstai, o giliau aptiktas net trijų sluoksnių akmenų grindinys – čia buvusių statinių liekanos. Daug geriau išlikusios Narvos kultūros namų pėdsakai buvo rasti Šventojoje. Kai kuriuos pastatus archeologė R. Rimantienė rekonstravo. Akmens amžiaus žmonės namus staė virš žemės, jie buvo keturkampiai, platūs ir žemi, dengti medžio luoba arba nendrėmis. Jų sienas darė iš karčių, apipintų šakomis. Židinius įtaisydavo nediūdelėse, tiesiog žemėje iškastose duobutėse. Gultai, matyti, buvo įrengiami ant pintų demblių ir kailių. Panašiuose būstuose turėjo gyventi ir palangiškiai.

Žmonių gana ramiai šimtmečius gyvenusių prie Šventosios ir Palangos ežerėlių bei upelių, gyvenimą pradėjo trikdyti kylantis vandens lygis, padrėgnėjęs ir atšalęs klimatas. Žmonės buvo priversti kraustytis į aukštesnes vietas toliau nuo jūros. Tik po kokio tūkstanties metų, vėl atslūgus jūros vandenims, žmonės vėl kūrėsi jau prie naujų ežerėlių ir lagūnų. Pakrantė tuo metu buvo gerokai pasikeitusi. Šios naujosios gyvenvietės skiriamos jau vėlyvojo neolito Pamarių kultūrai. Apie vėlgi, žinome iš tyrinėjimų Šventojoje. Klimatas tuo metu šiltėjo ir sausėjo, miškuose padaugėjo eglių,sumažėjo kilniųjų lapuiočių. Žmonės įsikūrę naujojo ežero pakrantėje savo gyvenvietę apsitvėrė dviguba statinių tvora. Čia gyveno žvejai, kurie ten, kur ežerėlis jungėsi su jūra, buvo pasistatę užtvarą, skirtą žuviai gaudyti. Po ežerą jie plaukiojo skobtais luotais, žvejojo iš karnų nupintais tinklais, unguriams gaudyti pasidarydavo specialias šakes. Kaip ir anksčiau, jų ūkyje didelės reikšmės turėjo ruonių ir miško žvėrių – šernų, briedžių, taurų medžioklė. Tuo metu šventojiškiai jau auginosi naminius jaučius, kiaules, avis ir ožkas. Pasirodė pirmieji javai – rastos kanapių ir sorų sėklos. Šventosios Pamarių kultūros gyvenvietėse surinkta daug įvairių buities reikmenų: medinių geldų, dubenų, medinių šaukštų, įvairių gintaro dirbinių – papuošalų ir amuletų. anksčiau lipdytus smailiadugnius puodus pakeitė plokščiadugniai, puošti duobutėmis, dantukais, rumbeliais. Šventojoje buvo rasti labai reti ir svarbūs radiniai, parodantys žemdirbystės pradžią Pabaltijyje – lankinio arklo išara ir jaučių jungo modelis.

SANTRUPOS
ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA – TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK – Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas – Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA – Mokslų akademijos darbai
PRPI – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL – Polnoje sobranije russkich letopisej

Parengta pagal knygą „Palangos istorija“ (sudarytojas Vladas Žulkus).
Klaipėda: Libra Memelensis, 1999