Perkūno šventykla Vilniuje

Sukryžiuotų rankų šventykloje yra pakyla, t. y. platforma. Ant jos degė Amžinoji ugnis, nes kažin ar ugnis buvo kūrenama aukuro viduje: iš išorės nesimato, o viduje būtų per karšta. Vilniuje panaši į ją buvo Jupiterio Griausmavaldžio, arba Perkūno, šventykla. Ten, istoriko T. Narbuto duomenimis, ant aukštojo aukuro kai kuriomis šventosiomis dienomis būdavo deginamos gyvulių aukos, jame visuomet degdavo amžinoji ugnis, prižiūrima specialiai tam priskirtų žynių. Aukuro viduryje taip sumaniai padaryta įduba, kad jokia liūtis, sniegas ar vėjas negalėdavo užgesinti ugnies; priešingai, tokiais atvejais liepsnos kildavo dar aukščiau; tikriausiai dėl degių medžiagų. To aukuro viduje buvo kambarėlių aukojimo indams ir kitiems daiktams laikyti. Išeitų, šventyklos aukštumoje, kaip ir Andų Kotoše, turėjo būti platforma aukų deginimui, ant jos galėjo kūrentis ir Amžinoji ugnis. Kita vertus, pakylos buvimas praplečia statinį taip, kad viduje gali išsitekti kambarėliai.

Šimtai žmonių kartų praėjo, gal pasakojant perpasakojant, rašant perrašant duomenis apie šventyklą, todėl dabar T. Narbuto perteiktose žiniose gali būti iškraipymų, prirašymų arba gali ko nors trūkti. Siekiant aptikti praleidimų, skaitome T. Narbuto duomenis apie Perkūno šventyklą iš naujo: Čia pat, priešais koplyčią, kilo altorius, pastatytas ant 12 laiptų, kiekvienas iš tų laiptų buvo ½ uolekties pločio, 3 uolekčių aukščio, 9 – pločio, viršuje jį juosė daugybė stumbrų ragų; apskritai aukuro aukštis siekė 9 uolektis. Ar gali aprašyme būti praleista mintis apie platformą? Pažvelgę atidžiau matome, kad žodžiuose „9 – pločio“ kaip ir trūksta pakyla, t. y. pradiniame variante turėjo būti užrašyta „9 – pločio pakyla“, ir tuomet aplinkui aukštąjį aukurą apsibrėžia 9 uolekčių pločio platforma: ant jos galima aukoti aukas, taip pat ir Amžiną ugnį kūrenti.

Platformos buvimas keičia statinio išvaizdą ir reikalauja kitokio architektūrinio sprendimo, taip pat kitokio, negu kn. II, I d. parinkto 0,71 m LDK laikų uolekties matmens. Manant, kad po ledynmečio šuoro dalis genčių į mūsų saugomas dabartines žemes atėjo nuo Viduržemio jūros pusės, uolektį imkime graikišką, t. y. lygią 0,4443 m. Šitaip parinkę uolektį, nustatykime galimą Perkūno šventyklos pagrindo dydį: b = 12 laiptų x ½ uol. + 9 pakylos uol. + 21 aukuro uol. + 9 pakylos uol. + 12 laptų x ½ uol. = 51 uol. = 22,66 m. Šiame skaičiavime paimtas 21 uolekties pločio aukštojo aukuro plotis, lygus 9,33 m, abejonių nekelia, kadangi Sukryžiuotų rankų šventyklos aukuro matmenys yra panašūs, tai yra apie 9,5 m plotis ir apie 2,4 m sienų storis. Pagal tai matosi, kad Perkūno šventykla, kurios pagrindo matmenys 22,66 x 22,66 m, gerai gula ant kvadratinio akmens mūro 22,4 x 22,7 m pamato (N. Kitkauskas, Vilniaus pilys, leid. „Mokslas“, 1989 m.), o vidutinė senolių atliktų statybos darbų paklaida tesudaro pusę procento.

Naudojantis T. Narbuto aprašymu, galime nustatyti ir šventyklos aukštį: h = (3 uol. x 0,4443) x 12 + 9 uol. x 0,4443 = 19,99 m. Brėžinyje matome, kad luboms ir aukurui remti buvo naudojamos kolonos, besiremiančios į seną dabartinių Katedros kolonų pamatų pagrindą. Siekiant amortizuoti perkūnijos garso trenksmą, kolonos pastatytos kiek įstrižai. Jos, reikia manyti, buvo padarytos iš suakmenėjusio medžio rąstų. Iš apdorotų rąstų bei akmenų galėjo būti padaryta ir platforma su aukštuoju aukuru bei laiptuota akustikos tikslams tarnaujanti šventyklos išorė. Viduryje liko erdvė, nes reikėjo kambarėlių aukojimo indams ir kitiems daiktams laikyti. Aukojimo indais, deginant kunigaikščius, buvo urnos. T. Narbutas kalba ir apie tai, kad aukuro viduje (kaip ir Kotoše) buvo padaryta įduba. Ką tuomet reikštų N. Kitkausko perteikta žinia apie lataką, rastą pamato vidurinėje dalyje? Susieję lataką su įduba, suprantame, jog tai – aukuro įdubos lietvamzdis: šventykla buvo kruopščiai prižiūrima.

Kokį vaidmenį, apart perkūnijos garso stiprinimo, galėjo atlikti statinys? Be garsų, kuriuos girdime 16– 20.000 Hz dažnio ribose, aplinkoje sklinda ir infragarsai, – žemiau 16 Hz. Garsų negirdime, tačiau aukuro ir laiptų pagalba juos galima sustiprinti ir taip paveikti aplinką. Infragarsai veikia žmonių, taip pat žvėrių, paukščių ir vabzdžių nervų sistemas, poveikis gali būti neigiamas. Gal neveltui Huanuko miestelis nuo Sukryžiuotų rankų šventyklos yra pastatytas 4 km atstumu, o vėliau šventykla paslėpta po 7 m storio molio sluoksniu. Pasikeitus gamtinėms sąlygoms, aukuras, matyt, tapo pavojingu. Todėl, norint Vilniaus Perkūno šventyklą arba jos modelį kur nors atkurti, saugiam eksploatavimui reikalingos gamtos mokslo institucijos rekomendacijos. Kitaip, aplinkiniai namai ar pastatai per perkūniją gali virsti griuvėsiais, pablogėti žmonių sveikata, išstipti avys, nustoti dėję kiaušinius vištos. Mūsų Perkūno šventykla buvo statyta anų tūkstančių metų periodui, bet dabar, esant kitoms klimatinėms sąlygoms, jos atkūrimas ar didelių modelių padarymas galėtų sukelti nenumatytas pasekmes.

Kalbant apie atskiras T. Narbuto užrašų vietas, pateiktas J. Rivijaus ir kitų pasakojimų pagrindu, tenka atkreipti dėmesį, jog autoriai nežinojo, kur tiksliai buvo Perkūno šventyklos vieta, todėl spėliojo įvairius variantus, kaip antai: „virš koplyčios kilo altana, jos ilgis buvo 150, plotis – 100, sienų aukštis – 15 uolekčių. Bet virš jos nebuvo stogo“ arba „virš koplyčios kilo altana, išsikišusi 16 uolekčių aukščiau už šventyklos sienų“. Pirmasis atvejis atspindi P. Rosio plano Žemutinės pilies „A“ aptvarą (1 uol. = 0,4443 m), o antras atvejis yra aiški užuomina į gynybinio bokšto (dabar varpinė) pastatymo vietą. Tokių ir pan. ieškojimų rinkinį sudaro ir paties J. Rivijaus metraštis, kur pavadinimas Cronica ist aus einer anderer Cronicer ausgezogen und aus alter Geschichte ausgeschrieben – kronika, sudaryta iš kitų kronikų, taip pat senų pasakojimų išrašų leidžia manyti joje esant žinių samplaiką.

Aprašymo nagrinėjimas rodo, kad T. Narbuto žinios yra teisingos, jos atspindi Perkūno šventyklos paieškų kelią ir tik dabar, Napoleonui Kitkauskui su kolegomis atkasus gilųjį pamatą bei atkūrus racionalųjį T. Narbuto užrašų grūdą, galime aiškiai ištarti: čia, o ne kur kitur, stovėjo Jupiterio Griausmavaldžio, arba Perkūno, senolių statyta mūs šventykla. Tai – inžinierinis statinys, pradedant pamatais, tęsiant šonų atlikimą laiptais, ir baigiant aukuro, esančio ant pakylos viršaus, pastatymu. Šventyklos vaizdą galima įsivaizduoti esant ir tokį, kaip kn. II, I d. pateiktame variante, t. y. be platformos, tačiau ištisinis padas apsunkintų kambarėlių įrengimą. Tikru reikia manyti esant statinio su platforma atvejį ir protėvių inžinierinės minties garbei dabartinio pastato grindyse derėtų įmūryti atminimo plokštę.

Kam buvo reikalingas toksai „besitrankantis“ įrenginys? Ieškodami atsakymo grįžkime į laikus, kuomet gyvenome besitraukiančio atgal ledyno sąlygomis. Oras tuomet, dėl atstumto nuo Skandinavijos kalnų šiapus Baltijos ledyno artumo, buvo šaltas, sausas ir vėjuotas. Vėjas spaudė viršutinę ledyno dalį, jis aižėjo bei tirpo greitai, o apatinė dalis tirpo lėčiau. Dėl susidariusių žemių ir akmenų sąnašų, apačioje liko ledu užpildytų ertmių, kurios, laikui bėgant, ištuštėjo, bet tai neigiamai atsiliepė žemės vientisumui. Įgriūdavo ertmės, tiesa savaime, tačiau, norint greičiau žemę sukultūrinti, procesą reikėjo spartinti. Kas, tokiu atveju, galėjo būti geriau už „trankymą“? Štai ir prireikė statyti „perkūną“ susidariusiems žemės paviršiaus „burbulams“ išskaidyti. Juolab, kad toksai „perkūnas“ paspartina garų kondensaciją ir taip iššaukia reikalingą lietų. Be perkūnijos garso, triukšmą galima buvo kelti aukure būgnų garsais, kas, reikia manyti, ir buvo daroma. Aukuras buvo pritaikytas ir laiko periodų stebėjimui, tačiau svarbiausia jo paskirtis buvo sudaryti sąlygas veistis medžiams, krūmams, žolei ir gyvūnams, taip pat tekėti upėms ir atsirasti vandens telkiniams: neveltui Perkūnas mitologijoje atlieka žemės vaisintojo vaidmenį.

Kada Perkūno šventykla buvo pastatyta? Datavimą reikėtų atlikti ne pagal pavasario lygiadienio taško dienovidį (ten apsirikta), bet pagal mums įprastą Metinį Saulės Laikrodį. Laikrodis, išreikštas akmenų ratu arba gairėmis, buvo įrengtas po presbiterija ir išeitinė jo įkūrimo data parodyta buvus 14.693 m. pr. Kr. laiku (kn. II, V d., pav. 8). Kaip su šventykla? Pagal T. Narbutą žinome, kad šventykla buvo kunigaikščio Gereimanto pastatyta 1265 metais. Pasakyme yra praleisti žodžiai jo valdymo, todėl visa frazė turėtų skambėti kaip kunigaikščio Gereimanto pastatyta 1265 jo valdymo metais. Kas buvo tas kunigaikštis Gereimantas? Tikras jis buvo, ar tai – kodinis simbolis? Žvelgiant į šviesuliais nusėtą dangų, kunigaikščio Gereimanto vietą matome Vilko arba Karališkojo Liūto (Reg Eimanto) žvaigždyno kontūre ir tuomet tampa aišku, kad jo 1265 valdymo metus reikia skaičiuoti, sukant Laikrodžio rodyklę ekliptika nuo Liūto pėdos taško 17,5° (1° = 72 m) atgal, ir tada rodyklė parodys 14693 – 1265 = 13428 m. pr. Kr. šventyklos pastatymo datą. Tuomet, per 17,5° nuo Liūto pėdos atstumu tiksliai išeiname į Vėžio žvaigždyno „kaktos“ (aukščiausias laiptas buvo Vėžio, – T. Narbutas) ir dviem nepriklausomais tyrimais gauname tą patį rezultatą: Perkūno šventykla buvo pastatyta 13 428 m. pr. Kr.

Radiokarboninis C14 kvadratinio pamato amžiaus nustatymo būdas rodo tik 1.870 metų nuo dabarties, tačiau C14 metodas yra netikslus. Taip sako ir N. Kitkauskas: „Nenorėdami menkinti datavimo radiokarboniniu metodu svarbos, galime vis tik pasakyti, kad šis metodas archeologinių radinių amžiui nustatyti ne visada yra patikimas.“ Pasaulio archeologai C14 metodą laiko pagalbiniu, todėl atsižvelgia ir į kitas radinio atsiradimo aplinkybes. Tokias aplinkybes N. Kitkauskui sudarė Katedros statybos peripetijų aiškinimasis, kitos aplinkybės, todėl dr. N. Kitkauskas tiksliai kvadratinio pastato pamatų laiko nustatyti ir negalėjo.

Mes gi turime naujas aplinkybes, kurios kitaip žvelgia į seniausiuosius lietuvių tautos istorijos puslapius, kur objektų amžius nustatomas pagal žvaigždes. Jos pateisina Perkūno šventyklos atsiradimo 13.428 m. pr. Kr. datą, o radiokarboninis C14 metodas geriau tinka dešimčių ar net šimtų tūkstančių metų senumo objektų amžiui nustatyti. Tai aprašėme knygos „Apie seniausiuosius laikus I“ VII dalyje Laiko skaičiavimas. Žvelgiant kultūriniu aspektu, Perkūno šventyklos atsiradimas Vilniuje nėra vietos stebuklas, nes gretimai klestėjo 15126 m. pr. Kr. atsiradusi gero vardo Birštono Nemuno Vijų gyventojų kultūra (kn. II, IV d.).

Iš kur ėmėsi toksai aukštas mūsų žmonių mentalitetas? Atsakant, derėtų pacituoti LR Švietimo ir mokslo ministerijos rekomenduotos perskaityti Rimutės Rimantienės žodžius knygoje „Lietuva iki Kristaus“ (Vilniaus Dailės akademijos leidykla, Vilnius/1995): „Tikras nesusipratimas būtų manyti, jog esame aukštesnėje žmonijos raidos pakopoje negu akmens amžiaus medžiotojai. Homo sapiens – protingasis žmogus, kurio giminei ir mes priklausome, jau prieš 35 tūkstančius metų buvo lygiai taip pat fiziškai, psichiškai ir protiškai išsivystęs kaip ir mes. Nuo tų žmonių mus skiria tiktai patirtis, kaupiama ir perduodama iš kartos į kartą. Archeologija mus įtikina, kad įvairūs bendravimo reikalavimai, skatinimai ir draudimai ne sugalvoti, o atsirado dėl to, kad kitaip žmonija nebūtų išlikusi, nes žmogus negali išsilaikyti vienas, kaip, sakykim, lokys, o tik bendraudamas su kitais. <…> Tad, pažvelkime į mūsų visuomenės pradžiamokslį, kuris iš tolo gali atrodyti primityvus, tačiau tuomet pasiekta nesugriaunamų dalykų. Pabandykime suprasti mūsų protėvius ir kartu pasidžiaugti jų atradimų džiaugsmu.“

Rimgaudas Sinkus
https://www.vydija.lt

Viršutinis paveiksliukas: XVII a. Romovės piešinys pagal Grunau aprašymą
Prussian historian Christophorus Hartknoch (1644-1687) – Christoph Hartknoch: Alt- und neues Preussen. Frankfurt and Leipzig, 1684, part 1, page 116 and page 139. Digital file: UNESCO PhotoBank (Lithuania – Historical Collections of the Vilnius University Library)