Žmonių giminės vystymąsi, kiek mes jį pažįstame, galima būtų apibūdinti kaip palaipsnį žmogaus išsiskyrimą iš gamtos, iš motinos, iš kraujo ir žemės ryšių. Žmogaus istorijos pradžioje, nors ir praradęs pirminę vienybę su gamta, žmogus dar laikosi šių pirminių ryšių. Jis jaučiasi saugus grįždamas atgal, atgaudamas šiuos ryšius. Jis vis dar mano esąs tapatus gyvulių ir medžių pasauliui ir stengiasi apčiuopti sąryšį, likdamas vienybėje su gamtos pasauliu. Daugelis primityviųjų religijų liudija šį išsivystymo lygį. Gyvulys paverčiamas totemu, kiekvienas dėvi gyvulio kaukę iškilmingiausiuose religiniuose aktuose, kare; žmogus garbina gyvulį kaip Dievą. Vėlesnėse raidos pakopose, kai žmogaus gebėjimai jau išsirutulioja iki amatų ir menų lygio, kai žmogus nebėra priklausomas nuo gamtos malonių – randamų vaisių ir sumedžiojamų gyvulių – savo paties rankų tvarinį jis transformuoja į Dievą. Tai yra pakopa, kai garbinami stabai iš molio, sidabro ar aukso. Žmogus projektuoja savo paties jėgas ir gebėjimus į daiktus, kuriuos pats padaro, ir taip susvetimėjusia forma garbina savo šaunumą, tai, kas priklauso jam. Dar vėlesnėje pakopoje žmogus suteikia savo dievams žmogiškųjų būtybių pavidalą. Galėtų atrodyti, kad taip galėjo atsitikti tik tada, kai jis labiausiai suvokė save, kai suprato, kad žmogus yra pats reikšmingiausias ir sudėtingiausias “daiktas” pasaulyje. Šioje antropomorfinėje dievų garbinimo fazėje ryškėja dvi raidos kryptys. Viena orientuojasi į moterišką ir vyrišką dievų prigimtį, kita – į paties žmogaus brandos lygį, lemiantį tiek jo dievų prigimtį, tiek jo meilės pobūdį. Pirmiausia aptarkime religijos raidą nuo matriarchalinės prie patriarchalinės. Didžių ir išskirtinių Bochofeno ir Morgano atradimų XIX_a. viduryje dėka, nepaisant didelio akademinių sluoksnių pasipriešinimo, labai mažai beliko abejonių dėl to, kad daugelyje kultūrų prieš patriarchalinę būta matriarchalinės religijos fazės. Matriarchalinėje fazėje aukščiausia esybė yra motina. Ji yra deivė, taip pat didžiausias autoritetas šeimoje ir visuomenėje. Tam, kad suvoktume matriarchalinės religijos esmę, derėtų prisiminti, kas buvo sakyta apie motinos meilę. Motinos meilė yra besąlygiška, ji yra visa apsauganti, visa aprėpianti, nes negali būti kontroliuojama ar įsigyjama. Ji tekia mylimam asmeniui palaimos jausmą, be jos apima nereikalingumo ir nevilties jausmas. Motina myli savo vaikus dėl to, kad tai jos vaikai, o ne todėl, kad jie “geri”, paklusnūs ir vykdo visus jos norus ar komandas. Motinos meilė remiasi lygybe. Visi žmonės yra lygūs, nes visi yra motinos vaikai, Motinos Žemės vaikai.