Nesavalaikio mąstytojo iškylos – VII dalis

38

M a n o l a i s v ė s s ą v o k a.- Kartais kokio nors dalyko vertę lemia ne tai, kas juo pasiekiama, o tai, kiek už jį sumokama – kiek jis mums k a i n u o j a. Štai pavyzdys. Liberalios institucijos nustoja būti liberalios kaip tik tada, kai jos įgyvendinamos: po to niekas pikčiau ir labiau nekenkia laisvei, kaip liberalios institucijos. Juk gerai žinoma, k ą jos įgyvendina: jos palaužia valią viešpatauti, jos niveliuoja kalną ir slėni, ir tai pateisina moraliniais principais, jos skatina menkumą, bailumą ir lepumą,- kiekvienąsyk jos leidžia triumfuoti bandos galvijui. Liberalizmas: vokiškai – k o l e k t y v i n i s s u g y v u l ė j i m a s b a n d o j e… Tos pačios institucijos, kol dėl jų dar kovojama, sukelia visai kitus padarinius; tada jos iš tiesų labai smarkiai skatina laisvę. Tiksliau pasakius, tuos padarinius sukelia karas, karas d ė l liberaliųjų institucijų, kuris – dėl to, kad tai yra karas,- ilgam sužadina n e l i b e r a l i u s instinktus. Ir karas auklėja laisvei. Juk kas yra laisvė? Kad egzistuoja atsakomybės valia, kad išsaugoma mus skirianti distancija. Kad vis abejingiau žiūrima į sunkumus, žiaurumą, nepriteklius, net į pati gyvenimą. Kad esama pasirengus dėl savo reikalo aukoti žmones, neišskiriant ir savęs. Laisvė reiškia, kad vyriškieji, karingieji, pergalės siekiantys instinktai nuslopina kitus instinktus, pavyzdžiui, “laimės” instinktą. I š s i l a i s v i n ę s žmogus, o dar labiau – išsilaisvinusi d v a s i a trypia niekingą gerą savijautą, apie kurią svajoja verteivos, krikščionys, karvės, bobos, anglai ir kiti demokratai. Laisvas žmogus yra k a r y s.- Kuo matuojama tiek pavienių žmonių, tiek tautų laisvė? Pasipriešinimu, kuris turi būti įveiktas, pastangomis, kurių reikia, kad liktum v i r š u j e. Laisvo žmogaus aukščiausio tipo reikia ieškoti ten, kur nuolat įveikiamas didžiausias pasipriešinimas: per penkis žingsnius nuo tironijos, prie pat pavojaus būti pavergtam slenksčio. Psichologiskai teisinga, jei “tironais” laikomi nepermaldaujami ir baisūs instinktai, kuriems įveikti reikia maksimumo autoriteto ir dresūros,- puikiausias tipas yra Julijus Cezaris; tai teisinga ir politiškai, tik pasižvalgykime po istoriją. Tautos, kurios buvo šio to vertos, kurios tapo v e r t o m i s, niekada tokios nebuvo viešpataujant liberalioms institucijoms: kažką, kas nusipelno didžios pagarbos, iš jų padarė d i d e l i s p a v o j u s, pavojus, kuris pirmąkart mums atskleidžia mūsų savisaugos priemones, mūsų dorybes, mūsų gynybą ir ginklus, mūsų d v a s i ą,- kuris mus p r i v e r č i a būti stiprius… P i r m a s i s principas: žmogus turi būti priverstas būti stiprus, kitaip jis niekad toks nebus.- Tie didieji, iki šiol egzistavę stiprių, stipriausių žmonių veislynai, Romos ir Venecijos tipo aristokratinės bendruomenės, laisvę suprato kaip tik taip, kaip ir aš suprantu šį žodį: kaip kažką, kas turima ir ko n e t u r i m a, ko s i e k i a m a, kas i š k o v o j a m a…

39

M o d e r n o e p o c h o s k r i t i k a.- Mūsų institucijos daugiau niekam tikusios: dėl to vieningai sutariama. Tačiau tai nulemta ne jų, o m ū s ų pačių. Kai praradome visus instinktus, iš kurių išauga institucijos, apskritai praradome ir institucijas, nes m e s joms jau nebetinkame. Visais laikais demokratizmas buvo organizuojančios jėgos nuosmukio forma: dar knygoje “Žmogiška, pernelyg žmogiška” I, 349, moderniąją demokratiją kartu su tokiomis jos išgamomis, kaip “vokiečių imperija”, aš apibūdinau kaip v a l s t y b ė s n u o s m u k i o f o r m ą. Kad egzistuotų institucijos, turi egzistuoti tam tikra valia, instinktas, imperatyvas, antiliberalūs iki piktumo: valia tradicijai, autoritetui, šimtmečiais matuojamai atsakomybei, valia į ateitį ir į praeitį in infinitum 50 nusidriekiančiai kartų s o l i d a r u m o grandinei. Jei tokia valia yra, atsiranda kažkas, kaip imperium Romanum arba kaip Rusija, v i e n i n t e l ė galybė, kuri šiandien turi laiko, kuri gali laukti, kuri dar gali kažką žadėti,- Rusija – apgailėtinų europietiškų valstybėlių ir europietiško nervingumo, pasiekusio kritinę būseną įkūrus vokiečių imperiją, priešingybė… Visi Vakarai nebeturi to instinkto, iš kurio išauga institucijos, iš kurio auga a t e i t i s: jų “moderniajai dvasiai” tikriausiai nėra nieko svetimesnio už šį instinktą. Gyvenama šia diena, gyvenama labai paskubom,- gyvenama visai be atsakomybės: kaip tik tai ir vadinama “laisve”. Kas institucijas d a r o institucijomis, yra niekinama, neapkenčiama, atmetama: kai tik ištariamas žodis “autoritetas”, bijomasi naujos vergijos pavojaus. Taip giliai įsišaknijęs dekadansas į mūsų politikų, mūsų politinių partijų vertybinius instinktus: j i e i n s t i n k t y v i a i t e i k i a p i r m e n y b ę t a m, kas ardo, kas spartina pabaigą.. Tai įrodo modernioji santuoka. Iš moderniosios santuokos visiškai dingo visoks protingumas: tačiau tai ne priekaištas santuokai, o priekaištas modernui. Santuokos protingumą lėmė tai, kad juridiškai atsakingas buvo tik vyras: todėl santuoka turėjo svorio centrą, o šiandien ji šlubčioja abiem kojom. Santuokos protingumą lėmė tai, kad santuoka iš principo buvo neišardoma: taip ji įgydavo akcentą, kuriam p a k l u s d a v o jausmo, aistros ir akimirkos atsitiktinumas. Jį taip pat lėmė tai, kad šeimos buvo atsakingos už sutuoktinių atranką. Vis palankiau vertinant santuoką iš m e i l ė s, buvo eliminuotas būtent santuokos pamatas, tai, kas ją ir p a v e r č i a institucija. Institucijų niekada negalima pagrįsti idiosinkrazija, kaip sakyta, n e g a l i m a santuokos grįsti “meile”,- ji grindžiama lytiniu instinktu, nuosavybės instinktu (moteris ir vaikas kaip nuosavybė), v a l d ž i o s i n s t i n k t u, kuris nuolat organizuoja elementariausią valdžios struktūrą, šeimą, kuriam r e i k i a vaikų ir palikuonių, kad būtų galima išsaugoti pasiektą galybės, įtakos, turto lygmenį taip pat fiziologiškai, kad būtų galima pasirengti tolimą ateitį siekiantiems uždaviniams: išsaugoti instinktų bendrumą tarp šimtmečių. Santuoka kaip institucija jau įtvirtina galingiausią, ilgiausiai trunkančią organizacijos formą: jei visuomenė negali apsisaugoti kaip visuma, orientuota į tolimiausias kartas, tai santuoka apskritai neturi jokios prasmės.- Modernioji santuoka p r a r a d o savo prasmę – vadinasi, ji pasmerkta.-

40

D a r b i n i n k ų k l a u s i m a s.- Kvailybė, o iš esmės instinktų išsigimimas, lemiantis v i s a s nūdienos kvailybes, yra tai, kad apskritai egzistuoja darbininkų klausimas. Apie tam tikrus dalykus n e k l a u s i n ė j a m a: pirmas instinkto imperatyvas.- Aš niekaip nesuprantu, ką norima padaryti su europiečiais darbininkais po to, kai iš pradžių jie paverčiami klausimu. Jie jaučiasi per daug gerai, kad nuolat vis daugiau klausinėtų, nekukliai klausinėtų. Galiausiai jų yra didžiulė dauguma. Visiškai prarasta viltis, kad čia atsiras kuklaus ir savimi patenkinto žmogaus tipas, savotiškas kinietis: o tai kaip tik būtų protinga, to kaip tik labai reikėtų. Kas gi buvo padaryta? – Viskas, kad būtų sunaikintos net prielaidos tokiam luomui atsirasti,- pačiu neatsakingiausiu ir neprotingiausiu būdu buvo visiškai sugriauti tie instinktai, dėl kurių gali atsirasti darbininkas kaip luomas, darbininkas, pakenčiantis p a t į s a v e. Darbininkas buvo padarytas karingu, jam buvo suteikta sąjungų teisė, politinė balsavimo teisė: ko stebėtis, kad savo egzistenciją jis šiandien suvokia kaip prakeikimą (moralės kalba – kaip n e t e i s i n g u m ą)? Tačiau paklauskime dar sykį: ko n o r i m a? Jei siekiama tikslo, reikia siekti ir atitinkamų priemonių; jei reikia vergų, didžiausia kvailystė juos auklėti kaip ponus.

50 – iki begalybės (lot.).