Nesavalaikio mąstytojo iškylos – V dalis

28

“Anonimai” prabyla.- “Mums nėra nieko lengviau, kaip būti išmintingiems, kantriems, pranašiems. Mes prisisunkę atlaidumo ir užuojautos aliejaus, mes esame absurdiškai teisūs, mes viską atleidžiame. Kaip tik todėl privalėtume būti griežtesni; kaip tik todėl retkarčiais privalėtume i š s i u g d y t i mažutėlį afektą, mažutę afekto ydą. Jos skonis mums gali būti rūgštokas; ir galbūt tarpusavyje mes šaipomės iš to niuanso, kur patys tokiu būdu susikūrėme. Bet kas iš to? Mes neturime jokių kitų priemonių save įveikti: tai m ū s ų askezė, m ū s ų atgaila…” T a p t i p e r s o n a – “anonimo” dorybė…

29

I š v i e n o d o k t o r a t o g y n i m o.- “Koks yra visokio aukštojo lavinimo uždavinys?” – Žmogų paversti mašina.- “Kaip tai galima padaryti?” – Jis privalo išmokti nuobodžiauti.-“Kaip tai pasiekiama?”- Supratus, kas yra pareiga.- “Koks tokios būsenos pavyzdys?” – Filologas: jis moko k a l t i a t m i n t i n a i.- “Koks yra tobulas žmogus?”- Valdininkas.- “Kokia filosofija pateikia tiksliausią valdininko formulę?”- Kanto: valdininkas kaip daiktas savaime teisiantis valdininką kaip reiškinį.

30

T e i s ė b ū t i k v a i l a m.- Išsekintas ir sunkiai alsuojantis darbininkas geraširdišku žvilgsniu, paliekantis viską savieigai: ši tipiška figūra šiuo metu, darbo (i r “imperijos”!) epochoje, sutinkama visuose visuomenės sluoksniuose, dabar kaip tik ir pretenduoja į m e n ą, įskaitant knygą, pirmiausia žurnalą,- dar labiau į gražią gamtą, Italiją… Vakaro žmogus su “užmigusiais laukiniais geiduliais”, apie kuriuos šneka Faustas, stokoja vasaros poilsio, jūros vonių, gletčerių, Bairoito… Tokiose epochose menas turi teisę būti v i s i š k a i k v a i l a s,- kaip savotiška šventė dvasiai, sąmojui ir sielai. Tai suprato Wagneris. G r y n o j i k v a i l y b ė atsigauna…

31

D a r v i e n a d i e t o s p r o b l e m a.- Priemonės, kuriomis Julijus Cezaris gynėsi nuo liguistumo ir galvos skausmo: milžiniški žygiai, kukliausia gyvensena, nuolatinis buvimas gryname ore, nuolatinės pratybos – apskritai kalbant, tai yra pačios geriausios priemonės, padedančios išvengti, kad nebūtų ekstremaliai pažeista subtili ir didžiausiame slėgyje dirbanti mašina, vadinama genijumi.

32

I m o r a l i s t a s k a l b a. – Filosofui nėra nieko neskoningesnio už žmogų, k u r i s t i k n o r i… Jeigu jis mato tik veikiantį žmogų, jei tą drąsiausią, gudriausią, ištvermingiausią gyvulį jis mato įsipainiojusį net į painiausių keblumų labirintą, koks nuostabus jam atrodo žmogus! Jis jam tik pritaria… Tačiau filosofas niekina norintį žmogų ir “noro” žmones – ir apskritai jis niekina visus norėjimus, visus žmogaus i d e a l u s. Jei filosofas galėtų būti nihilistas, tai jis toks ir būtų, nes už žmogaus idealų jis randa tik Nieką. Arba net ne Nieką,- tik tai, kas nieko neverta, kas absurdiška, ligota, bailu, sulenkta nuovargio: visokiausias nuosėdas i š g e r t o j e savo gyvenimo taurėje… Kodėl žmogus, toks gerbtinas kaip realus žmogus, nevertas jokios pagarbos, kai jis tik nori? Ar jis privalo atgailauti, kad būtų toks šaunus kaip ir pati tikrovė? Ar savo veiklą, proto ir valios įtampą visokioje veikloje jis privalo kompensuoti atsiduodamas fantazijoms ir absurdams? – Jo norėjimų istorija iki šiol buvo žmogaus partie honteuse 48 : reikia vengti pernelyg ilgai ją skaityti. Žmogų pateisina tik jo realumas,- jis pateisins jį amžiams. O kiek realus žmogus yra vertingesnis, palyginti su tik kokiu nors norimu, siekiamu, išstenėtu ir išmeluotu žmogumi, su kokiu nors i d e a l i u žmogumi?.. Tik idealus žmogus nepatinka filosofams.

33

E g o i z m o n a t ū r i n ė v e r t ė. – Savimeilė verta tiek, kiek fiziologiškai vertas tas, kas ją turi: ji gali būti labai vertinga, bet gali būti nieko neverta ir niekinga. Kiekvieno individo atveju reikia žiūrėti, ar jis atstovauja kylančiai, ar krintančiai gyvenimo linijai. Šitai nustačius, įgyjamas kanonas, kuriuo galima išmatuoti žmogaus savimeilės vertę. Jeigu jis atstovauja kylančiai linijai, jo vertė išties nepaprasta,- ir rūpinimasis savisauga bei optimalių sąlygų susikūrimu kartu su juo žengiančio žingsnį į p r i e k į pilnatviško gyvenimo labui pats gali būti ekstremalus. Pavienis žmogus, “individas” – kaip jį iki šiol suprato liaudis ir filosofas – yra klaida: savaime jis yra niekas, jis nėra atomas, “grandinės žiedas”, jis nėra tik praeities paveldas,- jis yra ištisa žmogiškumo linija, įskaitant ir jį patį… Jeigu jis atstovauja smunkančiam vystymuisi, nuosmukiui, chroniškam išsigimimui, ligai (apskritai ligos yra nuosmukio padariniai, o n e jo priežastys), tai jis nedaug vertas, ir paprasčiausiai teisinga, kad iš sveikųjų jis a t i m t ų kuo mažiau. Jis yra tik jų parazitas…

34

K r i k š č i o n i s i r a n a r c h i s t a s.- Kai anarchistas, d e g e n e r u o j a n č i ų visuomenės sluoksnių šauklys, žaviai piktindamasis reikalauja “teisės”, “teisingumo”, “lygių teisių”, jis parodo tik savo nekultūringumą, neleidžiantį jam suprasti, d ė l k o jis iš tikrųjų kankinasi, – k a d jis stokoja gyvastingumo… Jį valdo priežasčių ieškojimo instinktas: kažkas turi būti kaltas, kad jis blogai jaučiasi… Bet tas pats “žavus pasipiktinimas” duoda šį bei tą gero: visiems varguoliams jis suteikia malonumą plūstis – tai šioks toks svaiginimasis galybe. Net skundas, net saviguoda gali suteikti gyvenimui žavesį, dėl kurio ir nevengiama skųstis: kiekviename skunde yra menkutė dozė k e r š t o; dėl blogos savijautos, o kartais net dėl savo niekšiškumo priekaištaujama tiems, kurie yra kitokie; tie priekaištai sviedžiami kaip neteisingumas, kaip uždrausta privilegija. “Jei aš esu n i e k š a s, tai ir tu turi būti toks pat”,- vadovaujantis šia logika, daromos revoliucijos.- Saviguoda nieko verta: ji kyla iš silpnumo. Ar bloga savijauta priskiriama kitiems, ar s a u – pirmaip elgiasi socialistas, antraip, pavyzdžiui, krikščionis – iš esmės nėra jokio skirtumo. Bendra – dar pridurkime: n e k i l n u – yra tai, kad kažkas turi būti k a l t a s dėl mano kančios – žodžiu, kad kenčiantysis savo kančią tepa keršto medumi. Šio poreikio keršyti kaip poreikio m ė g a u t i s objektai yra atsitiktinės priežastys: kenčiantysis visur randa priežastis, numalšinančias smulkų jo keršto geidulį; jei jis krikščionis – pakartokime,- jas jis randa s a v y j e… Krikščionis ir anarchistas – abu yra dekadentai.- Tačiau net tada, kai krikščionis pasmerkia, apšmeižia ir supurvina “p a s a u l į”, jis tai daro spiriamas to paties instinkto, kuris darbininką socialistą verčia pasmerkti, apšmeižti ir supurvinti v i s u o m e n ę: “paskutinis teismas” yra saldi keršto paguoda – tai ta pati revoliucija, kurios ilgisi darbininkas socialistas, tik tolimesnė… Net pats “anapus” – kam tas “anapus”, jeigu juo nebūtų galima išpurvinti “šiapus”?..

35

D e k a d a n s o m o r a l ė s k r i t i k a.- “Altruistinė” moralė, savimeilę s i l p n i n a n t i moralė – visomis aplinkybėmis yra blogas ženklas. Tai galima pasakyti tiek apie individus, tiek apie tautas. Jei imama stokoti savimeilės, stokojama to, kas geriausia. Instinktyviai rinktis tai, kas k e n k i a, būti v i l i o j a m a m “nesuinteresuojančių” motyvų – tai yra beveik dekadanso formulė. “Neieškoti s a u naudos” – tai tik moralinis figos lapelis, pridengiantis visai ką kita, būtent fiziologinį faktą: “Aš nemoku s u r a s t i sau naudos”… Instinktų išsiderinimas!.. – Kai žmogus tampa altruistiškas, galas jam.- Užuot naiviai pasakius: “Aš nieko nevertas”, moralinis melas dekadento lūpomis sako: “Niekas neturi vertės, g y v e n i m a s nieko vertas…” Toks sprendinys galiausiai yra labai pavojingas, jis veikia užkrečiamai,- visoje liguistoje visuomenės dirvoje jis sparčiai suveša ir tampa tropine sąvokų augmenija: tai kaip religija (krikščionybė), tai kaip filosofija (schopenhauerizmas). Palankiomis aplinkybėmis tokia iš puvenų išaugusi nuodinga augmenija savo kvapu apnuodija g y v e n i m ą tūkstantmečiams…

48 – gėdinga veikla (pranc.).