Naujasis vadovas grandiozinių projektų nekuria

“Nemiga nekankino, košmarų nesapnavau”, – juokėsi naujasis Psichikos sveikatos centro vadovas Aleksandras Slatvickis, paklaustas, kaip praleido pirmąją darbo savaitę šioje darbovietėje.

“Nors miego trūko”, – visgi pripažino buvęs ilgametis Priklausomybės ligų centro vyriausiasis gydytojas, po 18 metų vadovavimo šiai įstaigai seną kėdę pakeitęs nauja, kai balandį laimėjo Savivaldybės skelbtą konkursą.

Pokalbis, gurkšnojant kavutę buvusios pirmosios poliklinikos pastato trečiajame aukšte, kur prie durų dar tebekaba senoji lentelė “vyriausioji gydytoja”, prasidėjo nuo prisiminimų. Kodėl visgi, daugiau nei 18 metų vadovavęs Priklausomybės ligų centrui, populiarus psichiatras ryžosi esminiams pokyčiams?

Pirminis lygis – svarbiausia

“Čia gi ta pati psichiatrija, – paprieštaravo gydytojas. – Ir ganėtinai svarbus psichiatrijos ruožas. Ko gero, pirminis sveikatos priežiūros lygis yra pats svarbiausias, juk čia dirbama su žmonėmis, kuriems ką tik atsirado problema. Jei pirminis lygis gerai dirbs, daliai pacientų stacionarinės pagalbos nereikės. Iš savo praktikos žinau, kad ne visus žmones, sergančius sunkiomis psichikos ligomis, galima gydyti stacionare. Yra tokių, kurių neprikalbinsi gultis į ligoninę. Žmonės apskritai nemėgsta ligoninių, o tuo labiau – psichiatrijos ligoninės.

Stacionaras – dirbtinė aplinka, čia žmogui atkrenta daugybė kasdienių mažų problemėlių, kurias jis pats turėtų spręsti. O kai kuriems ligoniams tai nėra naudinga. Žmogus pripranta prie dirbtinės aplinkos, neatlieka įprastų veiksmų. Nors jo psichikos būsena gerėja, kita vertus, jis atitrūksta nuo buities, socialinės aplinkos. Štai kodėl pirminis sveikatos priežiūros lygis labai svarbus”.

Lengva nebuvo

Tačiau gydytojas A. Slatvickis pripažįsta, jog palikti ankstesnes pareigas buvo ir sunku, ir gaila. “Tikrai nėra tas pats. Kitas dalykas, juokaudamas sakau, jog Klaipėdoje dirbu jau 25-ti metai. Greitai bus lygiai 25-eri. Visą tai laiką dirbu priklausomybių psichiatrijoje, arba narkologijoje. Kaip caro laikais, kai rekrūtus paimdavo 25 metams ir tik po to paleisdavo.”

O jeigu rimtai? “Gal turiu avantiūristo gyslelę, – svarsto žodžio kišenėje neieškantis psichiatras. – Paskelbė konkursą, susipažinau su reikalavimais ir nusprendžiau, kad galiu dalyvauti, nes patirtis leidžia. Tad ir nusprendžiau paįvairinti gyvenimą. Kartu tai ir jėgų išbandymas. Kartais gal ir blogai, kad žmogus užsisėdi vietoje”, – pacituoja Savivaldybės klerko pasakytą frazę ir priduria visgi nemanąs, kad pokyčiai buvo būtini.

Tai, kad išėjimas sutapo su prasidėjusiu narkomanų gydymo metadonu puolimu Seime, gydytojas vadina tik atsitiktinumu – tai nereiškia, kad jis pakeitė nuomonę apie šio gydymo būtinumą.

Susipažino

“Taip, kabinetas šiek tiek didesnis”, – apsižvalgęs pripažįsta pašnekovas.

O kaip kėdė, ne per kieta? “Nežinau. Dar nežinau”, – juokiasi.

Per savaitę nedaug ir sėdėta, nes reikėjo ne tik peržvelgti visus popierius, bet ir susipažinti su visu kolektyvu, apžiūrėti įstaigos turtą, patalpas, dėl Respublikos mastu atliekamo paslaugų priklausomiems nuo narkotikų asmenims tyrimo lankytis Savivaldybėje.

“Deja, jaunų specialistų čia nedaug, – apgailestauja vadovas ir sako baiminąsis, jog gali daugiau jaunimo ir nebeatvykti, kol medikams nebus pakelti atlyginimai. O pakelti esą reikia bent jau dvigubai, kad žmonės pajustų, jog jų darbas yra vertinamas – kitaip “smegenų nutekėjimo iš Lietuvos procesai nebus sustabdyti”. Kas jau kas, bet Lietuvos psichiatrai – vieni iš labiausiai pageidaujamų specialistų užsienyje.

Dabartinė Psichikos sveikatos pastato būklė vadovą džiugina – senasis pastatas tarsi iš numirusiųjų prisikėlęs. Jo atsinaujinimas susijęs su tuo, kad čia, antrame aukšte, buvo kuriamas jo vadovaujamo Priklausomybės ligų centro padalinys – Asmenų, priklausomų nuo narkotinių medžiagų, detoksikacijos, motyvacijos ir trumpalaikės reabilitacijos skyrius. Įkurti jo sename pastate, kur susidėvėjusios komunikacijos, elektros instaliacijos ir kitos sistemos, nebuvo galima – tad teko daryti kapitalinį remontą. Ir ne vienam skyriui, o visam pastatui.

Daugiausia dėmesio – prevencijai

“Ne, grandiozinių planų tikrai nekuriu”, – sakė psichiatras, paklaustas apie tai, ko ketina griebtis naujame poste.

“Tam, kad iki galo suvoktum, ką gali nuveikti, reikia pakalbėti su visu kolektyvu, įvertinti jų poziciją, norus, potencialą. O kad įstaiga turi potencialą, tuo nė kiek neabejoju. Kad potencialas didelis – irgi abejonių nekyla.

Yra įvairių planų, – prisipažįsta, – bet jie reikalauja gilaus įvertinimo. Juk nėra įstaigoje nė vieno laisvo žmogaus, kuris sėdėtų ir lauktų, visi turi savo darbo barą. Reikia įvertinti, kas planus vykdys ir už ką. Norim ar nenorim, bet entuziazmo laikai jau pasibaigė.”

Vieną iš planų pašnekovas visgi atskleidžia – tai noras atgaivinti narkotikų ir visų psichoaktyviųjų medžiagų, tarp jų alkoholio ir tabako, vartojimo prevencijos programą. Kadaise pradėta įgyvendinti, ši populiarumą mokyklose pelniusi programa pritrūkus finansavimo buvo nutraukta.

Prieš kelerius metus buvo apmokyta grupė jaunimo, kad savo žinias perduotų kitiems. Šie lektoriai buvo labai populiarūs tarp moksleivių, nes žinias jie skleidė jaunimui priimtinu būdu – per žaidimą, interaktyvius užsiėmimus.

“Paskaitos jaunimui pats baisiausias dalykas. Jei ateina į klasę pilvotas dėdė su plike ir akiniais, labai protingas, ir valandą dėsto vaikučiams įdomius dalykus – vaikučiai į dėdę vis tiek žiūri kitokiom akim, nei jis pats save įvertina. Jis save laiko patraukliu, įdomiu, jaunatvišku, o vaikai galvoja: “Aha, tau priklauso šnekėti, tu šnekėk, o mes turim savo rūpesčių”. Čia yra tam tikras barjeras, o jaunimas su jaunimu greičiau randa bendrą kalbą. Tas neformalus bendravimas daug veiksmingesnis. Dirbti šį darbą turi savanoriai, juos reikia paruošti, kad įgytų ne vien žinių apie narkotines ar psichotropines medžiagas, bet sugebėtų sukurti šiltą pasitikėjimo atmosferą, turėtų bendravimo įgūdžių. Šių savanorių perteiktos vaikams žinios padėtų jiems įgyti savotišką saugiklį nuo tų žalingų įpročių, kad gauta informacija įsitvirtintų pasąmonėje, kaip įsitvirtinęs žinojimas, jog negalima kišti pirštų į rozetę”.

Įgyvendinti šį projektą, mano A.Slatvickis, šįsyk nebūtų sunku, nes nereikėtų ieškoti patalpų, esama pakankamai vaizdžiai prezentacijai reikalingų šiuolaikinių technologijų.

Šluoti neketina

Priklausomybės ligų centre dirbęs ir kaip administratorius, ir kaip gydytojas, naujoje vietoje, bent kol kas, psichiatras žada apsiriboti vien administratoriaus darbu.

“Įstaiga dirba kuo puikiausiai, ir dabar svarbiausia – nieko negadinti. Kad nebūtų kaip toj patarlėj apie naują šluotą – pradedi šluoti, o pasirodo, kad tik dar daugiau netvarkos pridarai.”

“Darbo čia nemažai, nors nėra stacionaro. O pirmas įspūdis – čia ramiau. Ten gyvenimas labiau verda, mat priklausomybių ligomis sergantys pacientai audringesni, triukšmingesni, nebijantys garsiai išsikeikti, išsiplūsti, – palygina naująjį darbo barą su senuoju. – Bet audringai sureagavę jie aprimsta. O ramesni pacientai emocijas linkę popieriuje reikšti. Yra kategorija psichikos ligomis sergančių pacientų, užverčiančių įvariais instancijas visokiausiais skundais. Į tokius skundus reaguojama, sudaromos tyrimo komisijos, bet nieko nerandama.”

Pakeitęs kėdę, savo senųjų pacientų psichiatras nepamiršta – svarsto, jog reikėtų stiprinti ryšius tarp Psichikos sveikatos ir Priklausomybės ligų centrų, keisti neigiamą, žeminantį požiūrį į šių centrų pacientus, kad pagaliau būtų žiūrima į juos, kaip žiūrima į ligonius, sergančius bet kuria kita liga. Tam reikia ne tik naujo visuomenės, bet ir įstatymų leidėjų požiūrio.