Musulmonai
TURINYS
ĮVADAS
1. ISLAMO VERTYBĖS IR SOCIALINĖ PAŽANGA
2. ŠEIMOS STRUKTŪRA ISLAME
2.1 Nepilnamečių santuoka
2.2 Santuokos sąlygos
2.3 Santuokos formos priešislaminėje Arabijoje
2.4 Brolio ir sesers tarpusavio santykiai
2.5 Daugpatystė
2.6 Daugvyrystė
2.7 Šeimos planavimas. Gimstamumo kontrolė
2.8 Skirtingi tikėjimai šeimoje
IŠVADOS
ĮVADAS
Darbo naujumas ir aktualumas – susidomėjimas islamu, jo kultūra nepaprastai išaugo per pastarąjį dešimtmetį. “Musulmoniškos problemos” šiandien rūpi ne tik ir ne tiek religijotyrininkams, kiek politikams, diplomatams, kariškiams ir žurnalistams.
Nė viena kita pasaulio religija nėra tokia galinga, nė viena neplinta taip greitai, nė viena tiek daug nereikalauja iš tikinčiųjų ir neatrodo duodanti tiek daug. Islamas – pati kategoriškiausia religija: Alacho ir jo pranašo žodžiai yra “vienintelė teisybė”.
Dar 2002m. pasaulyje buvo virš 1000 milijonų musulmonų, t.y. vienam krikščioniui tenka daugiau nei 3 islamo išpažintojai. Daugiau nei 40-yje valstybių daugumą gyventojų sudaro musulmonai, 12-oje šalių islamas – valstybinė religija. Islamas kelia galvą milžiniškuose plotuose nuo Azijos per buvusios Tarybų Sąjungos pietines Respublikas iki Pietų Afrikos. Per 25 milijonus musulmonų gyvena ir Europoje, dauguma – rytinėje. Net 2 milijonai Alacho išpažintojų įsikūrę Prancūzijoje, 1,7 mln. Vokietijoje, 1 mln. Anglijoje.
Šio darbo objektu pasirinkau musulmonų šeimą. Kadangi kiekvienos valstybės galia ir tautiškumas atsispindi žmoguje, o žmogaus stiprybė ir požiūriai ugdosi šeimyninėje aplinkoje, rašydama šį darbą didžiausią dėmesį skyriau šeimai, jos tradicijoms, religijos įtakai ir visuomeninėms nuostatoms ugdant vaikus.
Darbo tikslas – musulmonų šeimų vaiko ugdymo tradicijas stengiausi atskleisti per kintančias islamo šalių nuostatas, nusistovėjusias tradicijas, savitą požiūrį į pasaulį, jo supratimą. Darbe palyginau ankstesnių kartų bei šiuolaikines musulmonų tradicijas, požiūrį į žmogų, lygiateisiškumą bei pasaulio supratimą.
Uždaviniai:
• Atskleisti musulmoniškų tradicijų kaitą;
• Apibūdinti šeimos struktūrą islame;
• Atskleisti islamo religijos įtaką ugdant vaikus;
• Atskleisti vyro ir moters tarpusavio santykį, teises ir pareigas.
Darbo metodai: periodinių leidinių analizė, religinių knygų analizė bei interviu su Lietuvos musulmonų bendruomenės nariais.
1. ISLAMO VERTYBĖS IR SOCIALINĖ PAŽANGA
Kas gi atsitiko? Kuo patraukė pasaulio dėmesį ši, regis, tokia uždara, archaiška religija, kurią išpažįsta daugiau nei 1000 milijonų žmonių? Islamo reikšmė išaugo todėl, kad musulmoniškuose kraštuose sustiprėjo revoliucinės tendencijos. Naftą eksportuojančiose šalyse sparčiais tempais ima formuotis kapitalistiniai santykiai: laužomos tradicinės socialinės struktūros, pagrįstos islamo religija, atsiranda turtinis ir klasinis pasidalijimas, plinta vakarietiškoji kultūra, vyksta vadinamasis visuomeninio gyvenimo vakarėjimas. Tradiciniai buities ir tarpusavio santykių pagrindai vis labiau išstumiami, pajuokiami ir niekinami.
Islamas nepripažįsta, skirtingai nei krikščionybė, individo vertingumo, jo individualių siekimų, iniciatyvos. Islamo propaguojamos vertybės ir idealai visada kolektyvinio pobūdžio. Musulmonas turi teisę skųstis, kad jam netaikomas visiems bendras įstatymas, tačiau jokiu būdu negalėjo savo apeliacijos formuoti taip, kad pažeidžiamos jo asmeninės teisės, asmeniniai, ypač turtiniai, interesai. Jis yra visuomet priverstas derinti savo veiksmus su tradicinėmis pažiūromis, nors su jomis ir nesutinka.
Tradicinio islamo antiindividualizmas pasireiškia kuo įvairiausiai, pavyzdžiui, griežtai smerkiant žaidimus, kuriuose yra asmeninio išskaičiavimo ar materialinės naudos elementų. Tuo remiantis, Irane buvo uždraustos ne tik kortos ir kiti azartiniai žaidimai, bet ir šachmatai.
Jis yra priešiškas privačios nuosavybės principui. Pripažįsta teisėta nuosavybę tik tą, kurią individas sukuria vien savo pastangomis( medžioklės trofėjai, išaugintas derlius) arba teisėtai paveldi.
Ekonominė tradicinio islamo doktrina varžo ir verslo plitimą. Su verslu, pagrįstu asmenine iniciatyva, praktiškai buvo nesuderinama valstybės kontrolė ir reglamentacijos sistema ir gamyboje, ir paskirstyme, ir vartojime. Buvo kuriamos taisyklės, nustatančios, kiek ir kaip gaminti, kur ir kaip laikyti produkciją, kokio dydžio gali būti pelnas, darbo užmokestis, maksimalios kainos.
Smerkia islamas ir pinigų kaupimą. Jei suma per trisdešimtį dienų neišleidžiama visuomenės labui ar labdarystės tikslais, tai toks veiksmas kvalifikuojamas kaip absoliutus blogis. Ypač nepakanti musulmonų viešoji nuomonė bet kokiam taupymo, šykštumo, gobšumo pasireiškimui, nenorui pasidalinti savo pertekliumi su kitu. Jei musulmonas praturtėjo, jis pirmiausia privalo įvykdyti vieną iš penkių pagrindinių islamo reikalavimų – įnešti zakjatą, t.y. skirti dalį turto visuomenės reikalams ir skurstantiesiems šelpti. Paskui dera pasirūpinti kaimynais, savo bendruomenės nariais. Toks altruizmas suprantamas kaip valstybės įstatymas. Tačiau turto smerkimas, kad ir koks radikalus jis bebūtų, nepanaikino nei turtų kaupimo, nei spekuliacijos, nei lupikavimo.
Koranas ir pranašo priesakai reguliuoja kiekvieną asmeninio gyvenimo smulkmeną, visuomeniniame jie draudžia atskirti politiką ir valstybę nuo religijos.
Islamo teisių pagrindai turi tapti valstybės įstatymų leidimo pagrindu, tačiau dabar niekas nekapoja vagims rankų ir neužmuša akmenimis neištikimų žmonų.
Viena iš svarbiausių visuotinai privalomų religinių švenčių yra Ramadanas. Ramadanas – tai pasninko mėnuo, kai susilaikoma nuo maisto, gėrimo, lytinių santykių, rūkymo nuo aušros iki saulėlydžio. Musulmonai Ramadaną pradeda danguje pastebėję mėnulio pilnatį, todėl mėnesio pradžia gali skirtis įvairiose šalyse. Jis prasideda prieš pat Naujuosius metus ir baigiasi lygiai po 30 dienų Nors pasninkavimas kiekvieno musulmono pareiga, vaikai šeimoje nėra verčiami jo laikytis jei to nenori, tai privaloma tik subrendusiems ir suaugusiems asmenims.
Ramadanas – tai visuomeninių santykių sutvirtinimo, susitaikymo ir bendruomenės solidarumo laikotarpis. Pasninkavimas musulmonams reiškia sielos drausminimą. Sakoma, jog pranašas Mahometas yra minėjęs, jog pasninkavimas iš visų religinių priedermių yra svarbiausias ir musulmonai, atlikdami saumą, labiausiai įtinka Alachui.
Pavyzdžiui, Pakistane kiekvienas musulmonas privalo pasiaiškinti, kodėl nesilaiko Ramadano pasninko. Krikščionims draudžiama kreiptis į teismą. Moteris, apkaltinusi vyrą išprievartavimu, privalo atvesti bent 4 liudininkus, o jos liudijimas teisme vertas tik pusės vyro liudijimo.
Dabar tik labai retais atvejais moterims pavyksta užimti aukštą padėtį. Verta prisiminti pabėgėlių iš Afganistano likimą Pakistane. Daugiau kaip tuzinas moterų dingo – jas sunaikino radikalios islamo grupuotės už tai, kad pabėgėlių stovyklose jos padėjo užsienio organizacijoms, atvežusioms pagalbą. Taip pat plačiai nuskambėjo mirtis slaugės iš Alžyro, kurią apipylė alkoholiu ir padegė jos pačios brolis, įsiutęs, kad ji rūpinasi sergančiais vyrais.
1984 m. Alžyre priimtas Šeimos kodeksas leidžia vyrui mušti žmoną, išsiskirti su ja ir išvaryti iš namų, kada tik užsigeidžia. Reikalaujama uždrausti žmonoms dirbti ne namie.
Afganistane ir Saudo Arabijoje imta reikalauti, kad moteris vaikščiotų užsidengusi veidą. Dabar tose šalyse moterims draudžiama vairuoti automobilį ir keliauti be stipriosios lyties giminaičio. Ir jei europiečiai čadrą laiko priespaudos ženklu, islamo moterims tai laisvės simbolis. Parandža apsaugo moterį nuo Vakarų kultūros tironijos ir nepageidaujamų sekso nuotykių. Įvairūs veido apdangalai islamo šalyse tokie populiarūs, kad net tampa būtiniausiu mados atributu, simbolizuojančiu naują stilių.
Iš šių pavyzdžių matyti, kad ir anksčiau, ir dabar išliko ryškus skirtumas tarp vyro ir moters teisių ir pareigų.
Dažnai musulmonės lieka namų židinio saugotojomis, vaikų augintojomis. Čia moterys ypač gerbiamos, dirba nedaug. Neretai turtingose šeimose dirba tarnai, kurie atlieka namų ruošos darbus, prižiūri vaikus. Šeimoje didelis dėmesys skiriamas vaikams. Kiekvienai šeimai svarbūs palikuonys. Nelaiminga šeima ta, kuri negali susilaukti vaikų. Tačiau paprastai taip nebūna. Šiai problemai išspręsti jau nuo senų laikų įteisinta daugpatystė.
Vaikai auklėjami pagal griežtas islamo tradicijas. Jaunimas, skirtingai nei kitų religijų atstovai, nevaikšto į diskotekas, restoranus ar naktinius klubus linksmintis – tai nepadorus tiek merginos, tiek vaikino elgesys.
Merginoms nuo pat mažens ugdomas savigarbos ir garbės jausmas. Mergina išteka už vyro, t.y. vyras renkasi ją, todėl ji turi išsaugoti skaistybę ir tyrumą iki vestuvių.
Tikriausiai nesuprantamai nuskambėjo mano klausimas, užduotas vienai islamo išpažintojai: “O kaip žiūrima į jaunuolių draugystę?”- ji tik nusišypsojo: “Pas jus vaikino ir merginos santykiai suprantami skirtingai nei mūsų šalyje. Čia nenuostabu pamatyti jauną porelę susikibusią rankomis, besibučiuojančius gatvėje… Pas mus to nepamatysi. Dauguma ištekančių ar vedusių jaunuolių net nesupranta meilės jausmo… O kam ta draugystė reikalinga? Jeigu draugausi su kiekvienu, kuris tau patiks ar kuris jaus simpatiją tau, gal pakeisti net 10 partnerių iki vedybų. O tai jau paleistuvavimas”- nuoširdžiai aiškino mergina iš Somalio.
Tėvų tikslas ištekinti savo dukterį už pasiturinčio vyro. Dažnai mergina mato savo sužadėtinį vos keletą kartų prieš vestuves.
Švietimo sistema šiose šalyse labai menka.
Ankstesniais laikais vaikų mokymas apsiribojo religiniu mokymu – Korano ir kitų religinių knygų skaitymu (musulmonų šalyse buvo pradinės mokyklos – mektebės ir vidurinės mokyklos – medresės, kurios kartais būdavo ir aukštoji teologijos mokykla). Korano skaitymo mokyklėlės buvo prie mečečių ir kiekvienoje didesnėje gyvenvietėje. Senaisiais laikais atitinkami šio mokslo etapai buvo vertinami kaip džiaugsmingas įvykis ir buvo lydimi tam tikrų iškilmių mokykloje ir šeimoje.
Šiuo metu dažniausiai berniukai ir mergaitės mokomi atskirai. Į mokyklos teritoriją negali įeiti joks pašalinis asmuo. Paprastai jos aptveriamos aukšta tvora. Sargas prižiūri vartus, kurie atrakinami tik ryte prieš pamokas ir pasibaigus visoms pamokoms.
Išsilavinimo lygis gana žemas dėl knygų trūkumo, apsišvietusių žmonių stygiaus, daugelyje musulmoniškų šalių esamos karinės padėties. Dažnai vaikai tiesiog mokomi dainuoti, šokti, skaityti šventas knygas ir melstis.
Dėl ankstyvų vedybų dauguma musulmonų taip ir lieka be išsilavinimo.
Pačių tėvų tamsumas ir neišmanymas trukdo šviesti vaikus šeimoje. Jų tikslas – padėti vaikui prisitaikyti šiame pasaulyje iš praktinės pusės.
2. ŠEIMOS STRUKTŪRA ISLAME
2.1 Nepilnamečių santuoka
Tyrinėjant visuomenines struktūras islame, visų pirma iškyla du tarpusavyje susiję klausimai: nepilnamečių santuoka ir prievartinė santuoka. Nepilnamečių santuoka reiškia sužadėtuves, t.y. tam tikrą formalią sutartį, pačią santuoką atidedant vėlesniam laikui. Tokį vaikų apvesdinimą geriausiai paaiškina tėvų noras suartinti šeimas ir užtikrinti socialinę integraciją. Čia ypač vertinamas ištikimybės ir skaistybės išlaikymas. Islamas nenustatė santuokai jokių amžiaus apribojimų. Išankstinis susitarimas gali būti padarytas ir labai jauname amžiuje, bet pats santuokos įteisinimas paprastai įvykdavo tik tada, kai abi pusės jau būdavo pasirengusios vedybiniam gyvenimui, o tai priklausė ir nuo psichologinės pusės. Tačiau tai nereiškia, kad vyrauja nepilnamečių santuokos.
Islamas reikalauja, nekalbant apie sužadėtinių amžių, kad tikroji santuoka būtų atidėta iki abi pusės iš tikrųjų subręs santuokai, bent jau lytiškai. Įstatymai reikalauja, kad visi vedybiniai susitarimai būtų padaryti nepilnamečių naudai, nes jų santuoka negalioja be globėjo dalyvavimo ir sutikimo. Islamas nepatiki šios atsakomybės net bet kokiam tėvui ar globėjui, o tik tam, kuris, be tėvystės, dar turi tam tikras kvalifikacijas, kad galėtų užtikrinti sprendimo sąžiningumą bei prasmingumą. Kai kuriais atvejais, nepilnamečiams suteikiamas vadinamasis pilnametystės pasirinkimas,t.y. nepilnametis, pasiekęs lytinės brandos amžių, laisvai gali patvirtinti arba panaikinti išankstinį santuokos kontraktą, sudarytą jo ar jos vardu dar nesulaukus pilnametystės.
Reikalavimas tėvų ar globėjų dalyvavimo ir pritarimo sudarant santuokos kontraktą nėra tėvo valdžios vaikui įtvirtinimas, o tiesiog jo interesų apsauga. Remiamasi prielaida, kad tėvas savaime darys tai, kas jo globotiniui geriausia.
2.2 Santuokos sąlygos
Koranas apibrėžia santuoką kaip dvigubą formalią sutartį, iš vienos pusės tarp dviejų žmonių, iš kitos – tarp žmonių ir dievo.
Dėl santuokos jau sutarus, laukiama tiesaus nedviprasmiško pasipiršimo, į kurį atsakoma sutikimu. Sutartyje neturi būti nei užuominos apie santuokos laikinumą ar kokį nors terminą. Būsimų palikuonių teisėtumui užtikrinti turi dalyvauti bent du liudininkai. Sutartyje aptariamas ir jaunosios kraitis, ir jaunojo dovanos jaunajai. Paprastai kraičio dydis priklauso nuo merginos grožio, išsilavinimo, o svarbiausia – nuo jos šeimos gyvenimo lygio. Kalymas – tai ne žmonos pirkimas ir juolab ne tėvų bandymas praturtėti savo dukros dėka. Tai tarsi teisėtas išlaidų kompensavimas, nes gimus dukrai, tėvai pradeda taupyti pinigus jos kraičiui.
Santuoka turi būti viešai garsinama. Mėginimas ją išlaikyti paslaptyje, nutraukia sutarties galiojimą.
Musulmonų bendruomenei ypač svarbios su santuoka susijusios ceremonijos. Būtent viešumas skiria santuoką teisėtą nuo neteisėtos. Vestuvių iškilmės būna didelės, tačiau ten neskamba muzika, nedainuojama. Vestuves rengia jaunikio tėvai, dažniausiai savo namų kieme ir savo lėšomis. Vestuvės – brangiai kainuojantis malonumas. Būna ir tokių atvejų, kai jaunikio tėvai dėl sūnaus vestuvių labai įsiskolina, skolas kartais tenka mokėti visą gyvenimą.
Ištekanti moteris turi būti laisva nuo bet kokių santuokinių ryšių. Jeigu ji našlė arba išsiskyrusi, turi būti nenėščia. O jeigu ji laukiasi, turi pagimdyti ir tik po tam tikro laiko tekėti. Taip pat turi būti pasibaigęs “laukimo laikas”, nustatytas laikotarpis, per kurį našlei ar išsiskyrusiai moteriai neleidžiama ištekėti.
Moteris negali būti sangulavusi bei neištikima. Jeigu ji yra padariusi tokių nusižengimų, jai negalima ištekėti net už savo sugulovo. Neištikimybė ir paleistuvystė yra ne tik nuodėmė, bet ir lemia asmeninių laisvių bei visuomeninių teisių apribojimus. Nuotakos skaistumo įrodymas – paklodė, kuri rodoma visiems. Jei mergina nėra skaisti, tučtuojau įvyksta skyrybos. Jaunikis turi teisę reikalauti, kad nuotakos tėvai atlygintų vestuvių išlaidas.
Jeigu jaunoji yra musulmonė, tai ir jaunikis turi būti musulmonas. Jeigu jis, sudarant santuoką, jau yra vedęs, jo esama žmona negali būti nuotakos giminė, t.y. draudžiama vesti žmonos seserį, dukterėčią ar tetą. Taip pat bendras žmonų skaičius negali viršyti keturių. Tačiau tuokdamiesi musulmonai gali sudaryti vedybų sutartį, kurioje moteris, jei nori, gali užprotestuoti sutuoktinio vedybas su kitomis moterimis.
2.3 Santuokos formos priešislaminėje Arabijoje
Priešislaminėje Arabijoje dar praktikuotos tokios santuokos bei nesantuokinio sugyvenimo formos:
1. Santuoka pagal kontraktą. Šiuo atveju vyrai piršdavosi per moterų tėvus ar globėjus. Piršlyboms pavykus, būdavo deramasi dėl kraičio ir sudaroma santuoka. Šitaip sudaryta santuoka galioja su visomis teisinėmis, turtinėmis ir vedybinėmis pasekmėmis.
2. Istibda sugyvenimas (žmonų skolinimas). Vyrai kartais leisdavo savo žmonoms sugyventi su kitais kuo nors ypatingais vyrais, šitaip tikėdamiesi sau ypatingų palikuonių. Mat palikuonys tokiu atveju būdavo priskiriami ne biologiniam, o socialiniam tėvui, šeimos vyrui, nors jis ir neturėjo lytinių santykių su savo žmona tuo metu, kai ji gyveno su kitu.
3. Mut’ah santuoka būdavo sudaroma konkrečiam laiko tarpui už tam tikrą vyro užmokestį moteriai. Ji būdavo būdinga atvykėliams ar keliautojams.
4. Slaptas įsimylėjėlių sugyvenimas. Tiek vyrams, tiek moterims buvo priimta gyventi kartu slapta be jokio santuokos kontrakto kiek tik jie norėdavo. Tačiau tokiems santykiams sykį išėjus į viešumą, jie buvo laikomi gėdingais ir nedelsiant nutraukiami.
5. Santuokiniai mainai. Vyras galėjo iškeisti savo žmoną ar dukterį į kito vyro žmoną ar dukterį. Jokio papildomo užmokesčio ar kraičio nebuvo reikalaujama.
6. Perkamoji santuoka. Gan įprasta buvo įsigyti žmoną iš jos tėvo ar buvusio globėjo už tam tikrą kainą. Arabai dažnai delsdavo ištekinti savo dukras už genties ribų, ir niekas kitas negalėjo jų įtikinti, tik dukters rankos siekiančiojo pasiūlyta aukšta kaina. Jie manė, jog tokio vyro žmona bus kur kas saugesnė ir susilauks daugiau globos.
7. Grobiamoji santuoka. Teigiama, kad tai tiesiog perkamosios santuokos forma.
8. Paveldimoji santuoka. Našlę mirusio vyro įpėdinis paveldėdavo kartu su turtu. Jam norint vesti našlę, jokios išpirkos mokėti nebereikėjo. Tačiau įpėdinis galėjo ištekinti našlę ir už kito vyro, pats gaudamas tam tikrą išpirką. Jis tai pat turėjo teisę išvis nebeleisti našlei tekėti ir palikti ją našle.
9. Maqt santuoka. Buvo priimta sūnui vesti savo tėvo našlę arba moterį, su kuria jis išsiskyrė, jeigu ji nebuvo jo motina.
10. Santuoka už atitarnavimą. Kai kur galiojo paprotys, pagal kurį jaunikis, nesugebantis sumokėti už savo sužadėtinę išpirkos, galėdavo už žmoną jos tėvams atitinkamą laiką atitarnauti.
11. Errebu santuoka. Kai musulmonas nesusilaukdavo sūnaus, jis galėjo įvaikinti jauną vaikiną ar net jį apvesdinti su savo dukterimi, su ta sąlyga, kad jaunuolis pratęs jo šeimos liniją.
12. Bandomasis sugyvenimas. Kai kur vaikinams ir merginoms buvo leidžiama kartu pagyventi dar prieš vestuves. Jeigu jie vienas kitam tikdavo sudaroma santuoka, o jei ne, nei viena pusė neturėjo jokių įsipareigojimų.
13. Nesantuokinis sugyvenimas. Vyrui buvo galima turėti tiek sugulovių, kiek tik jis sugebėjo jų išlaikyti. Nesantuokinis sugyvenimas, o kartu ir daugpatystė, klestėjo dėl dviejų priežasčių:1) bevaikės žmonos neretai pačios norėdavo, kad jų vyrai sangulautų su vergėmis, kurios tapdavo “bendražmonomis”. Jos būdavo įsitikinusios, kad vergė niekada negalėtų varžytis su laisva moterimi. Vergei sugulovei pagimdžius, vaikas priklausydavo jos šeimininko žmonai. 2) ekonominė priežastis. Daugpatystė brangiai kainavo, tik turtingieji galėjo ją sau leisti. Kur kas ekonomiškiau buvo laikyti meilužes ir raškyti tuos pačius meilės vaisius.
2.4 Brolio ir sesers tarpusavio santykiai
Nuo pat seniausių laikų tokie santykiai pasižymėjo konkurencija, pavyduliavimu bei priešiškumu. Brolių ar seserų konkurencija įtraukdavo ir tėvus, kurie paprastai palankiausi būdavo jauniausiajam vaikui.
Šiuos santykius be viso kito sunkino ir daugpatystė. Net ir šiandien Viduriniuose Rytuose konkurencija tarp brolių ar seserų tebėra gyva, sąmoninga, tyčinė, o kai kuriose šeimose net iš anksto parengta, kad vaikas “stotų prieš konkurentus jau būdamas subrendęs”. Manoma, kad konkurencinio streso išbandymas dar šeimos rate yra geriausias būdas paruošti vaiką gyvenimui.
Visgi brolių ir seserų santykiai dažniausiai yra draugiški. Žinoma, yra daug tokių atvejų kai brolis broliui tikras pagalbininkas, užtarėjas ir sąjungininkas. Apskritai brolių solidarumas, tarpusavio atjauta ir ištikimybė yra aukštas idealas, visuomet siekiamas ir įgyvendinamas. Paanalizavus musulmonų Šventąją knygą Koraną, taip pat atsispindi stiprus broliškasis ryšys – į kiekvieną musulmoną kreipiamasi kaip į kito musulmono brolį.
Teigiama, kad priešislaminiais laikais broliai mylėjo savo seseris ir vaikus, dalindavosi savo turtu su seserimi, nenorėdami samdyti jaunų auklių, vesdavo našles ir išsiskyrusias moteris, kad jos galėtų pasirūpinti savo naujojo vyro seserimis. Broliai visuomet paisydavo seserų norų ir neretai juos patys įvykdydavo, visokeriopai jas saugodavo. Seserys neretai broliams būdavo meilesnės nei vyrams, ir apskritai kraujo ryšiai buvo laikomi stipresniais nei vedybiniai įsipareigojimai.
Tačiau islame brolystės ryšiai buvo pertvarkyti ir vietoj kai kurių senųjų įgijo naujų prasmių. Tikėjimo brolybė iškilo aukščiau už kraujo brolybę. Brolių ir seserų tarpusavio santykiams taip pat pritaikytas brolybės principas, nors kiekvienas brolis ir sesuo liko už save žmonėms ir Dievui atsakingas pats.
Kraujo broliai ir seserys tarpusavyje dalinasi visais savo laimėjimais ir pralaimėjimais, pavyzdžiui, iš giminaičio paveldėtą turtą. Šelpiant skurstantį giminaitį atsakomybė tenka visiems.
Atsižvelgiant į brolių ir seserų tarpusavio įsipareigojimus, priimta, kad šie giminių ryšiai turi būti valdomi globos, meilės ir lygybės principais. Pagalba varge broliui ar seseriai apibrėžiama kaip religinė moralinė musulmono pareiga. Nesugebėjimas šios pareigos įvykdyti ne tik kad rodo nedėkingumą ir nepagarbą kraujo ryšiams, bet yra baustinas. Vargšai – tai visos visuomenės atsakomybė, kurios negalima užkrauti vien tik jų broliams ar seserims.
2.5 Daugpatystė
Islamas – tai praktiška religija, kuri suvokia žmonių poreikius ir jų gundymus, todėl numato atitinkamus įstatymus, kad išsaugotų harmoniją ir moralę. Šeimos kultūra islame negali būti traktuojama kaip daugpatystė. Tai labiau panašu į išplėstinę ir branduolinę šeimą. Daugpatystė čia nei draudžiama, nei būtina – ji paprasčiausiai leidžiama. Didele dalimi viskas priklauso nuo paties individo sąžinės ir padorumo, taip pat nuo socialinių aplinkybių:
1) Poligamija gali išspręsti šeimos problemą, jeigu žmona nevaisinga, o vyras nori turėti savo vaikų;
2) Jei moteris yra nepagydoma ligonė ir nesugeba atlikti motinos pareigos, tai poligamija tampa sprendimu, jei sutuoktiniai nenori skirtis;
3) Poligamija – tai atsakymas į tokį atvejį, kai vyras jaučia seksualinio potraukio perteklių, kurio negali realizuoti su savo žmona. Islamas duoda galimybę išvengti svetimoteriavimo;
4) Ji gali išspręsti moterų pertekliaus problemą karo metu.
2.6 Daugvyrystė
Daugvyrystės klausimu taip pat ginčijamasi. Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad tokia santuoka priešislaminėje Arabijoje buvo gana plačiai paplitusi ir kad kai kurie jos pėdsakai tebebuvo žymūs įsigalint islamui. Daugvyrystė įsigaliojo tokiomis sąlygomis: kai buvo didelis vyrų ir moterų skaičiaus skirtumas, lytinio pavydo stoka, neturtas, visuotinai pripažįstama bendra nuosavybė, pagarbus požiūris į lytinius santykius ir žemas moterų darbo našumas. Jeigu moteris gyvendavo su ne daugiau kaip dešimčia vyrų, jai pagimdžius visi būdavo sukviečiami, ir pranešama naujiena. Moteris pati paskelbdavo, kuris bus naujagimio tėvu. Tai rodo, kad moteris turėjo pakankamai galios priversti vyrus paklusti jos sprendimams.
Kitu daugvyrystės atveju, kai moteris turėjo daugiau nei dešimt vyrų, tokie santykiai buvo laikomi prostitucija. Dažniausiai tokios moterys buvo ne arabės, tokioje padėtyje jos atsidurdavo retai.
2.7 Šeimos planavimas. Gimstamumo kontrolė
Verta atkreipti dėmesį ir į kai kuriuos kitus svarbius vedybinio gyvenimo aspektus, pavyzdžiui, tokius kaip abortas ar kontraceptinės priemonės, susijusius su šeimos planavimu ir gimstamumo kontrole. Šis klausimas susilaukė didelio susidomėjimo tarp šiuolaikinių šeimos tyrinėtojų, susirūpinusių sparčiu gyventojų skaičiaus augimu.
Neginčityna, kad abortas jau išsivysčius gemalui religiniu požiūriu draudžiamas ir baudžiamas. Tačiau, jei pasirodo, kad abortas – vienintelis būdas išgelbėti moters gyvybę, jis laikomas teisėtu remiantis “mažesnio blogio” taisykle. Kai kuriuose šaltiniuose yra tvirtinama, jog abortas iki ketvirto nėštumo mėnesio yra leistinas, nes žmogaus gemalas subręsta tik nuo ketvirto mėnesio. Kiti teigia, jog tai draudžiama, nes tai žmogaus sunaikinimas esant jam kitam pavidale.
Riboti gimstamumą įstatymiškai, t.y. drausti gimdyti, prieštarauja Dievui, gamtai ir žmogaus prigimčiai. Koranas maitinimo krūtimi laiką nustato ne mažiau nei du metus, perspėja nežindyti vaiko nėščiai motinai. Šiedu priesakai netiesiogiai reiškia būtinybę reguliuoti nėštumą ir imtis tam tikrų kontraceptinių priemonių. Yra leistina abipusiu sutuoktinių sutikimu vengti nėštumo tuo atveju, jei būsimam vaikui gresia kurio nors iš tėvų paveldima liga.
Tarptautinis susirūpinimas dėl gyventojų skaičiaus sprogimo susilaukė ir daugelio musulmonų dėmesio. Gyventojų skaičiaus augimą veikia ir tai, kad sumažėjo epideminių ligų.
Islamą išpažįsta tautos, kurių gimstamumo koeficientas pats aukščiausias pasaulyje. Šiuolaikinio musulmono giminių skaičius yra būdingai didelis, nerodo jokių kitimo požymių ir apskritai yra didesnis nei kitų didžiųjų religijų tautose.
Bendrieji faktoriai lemiantys gimstamumo koeficientą:
• Dėl įvairių sumetimų labai vertinami sūnūs;
• Islamas liepia tuoktis ir daugintis;
• Islamui būdinga užkariavimo ir kultūrinio viešpatavimo tradicija;
• Ilga karinių konfliktų su Vakarais istorija, o būtent Vakarai musulmonams yra susiję su šeimos planavimo ideologija bei gimdymo kontrolės technika;
• Musulmonams nesvetimos tokios temos kaip dievo globa, Dievo rūpestis, natūralus gimstamumas ir pan.
Veiksniai, kurie įtakoja gimstamumą:
• Santuokos institutas su įteisinta poligamija ir lengvomis skyrybomis bei ankstyvomis vedybomis;
• Pabrėžiamas lytiškumas ir priešiškumas celibatui;
• Jaunų ištekėjusių, neraštingų ir neturinčių žodžio šeimoje moterų žema padėtis.
Daugelis musulmonų tebegyvena praeityje, laikosi senų tradicijų, ir kai kurie šiuolaikines kontraceptines priemones vadina “netikėlių Vakarų” produktu. Tačiau didžiausia musulmonų bėda yra jų tamsumas ir neišmanymas. Dauguma paprasčiausiai nėra girdėję apie jokią tautinę ar tarptautinę gyventojų skaičiaus problemą.
Musulmonų tradicinė kultūra bei gyvenimo būdas, nesant jokio savanoriško gimimų skaičiaus ribojimo šeimoje, savaime yra palankūs aukštam gimstamumui.
2.8 Skirtingi tikėjimai šeimoje
Nors islamas reglamentuoja šeimos narių teises ir pareigas, jis nereikalauja, kad jie išpažintų vieną religiją. Jeigu vienas išpažįsta islamą, o kitas ne, islamo įstatymas pirmiausia kreipiasi į musulmoną. Musulmonas tėvas yra atsakingas už vaiko išlaikymą, o musulmonas vaikas – už tėvų išlaikymą tam tikromis aplinkybėmis. Tėvo atsakomybė už vaiką užtikrinama vaiko atsakomybe už tėvą. Pagal bendrą abipusiškumo principą, islamo įstatymas taikomas ir vaikui, kartu suteikiant jam teisę į paveldėjimą. Taigi islamo įstatymas dėl tėvo ar motinos ir vaiko abipusių teisių ir pareigų į jų religinius skirtumus, net į religinį priešiškumą neatsižvelgia. Tėvas ir motina musulmonai turi elgtis su savo vaiku musulmoniškai net ir tuomet, kai vaikas neseka jų tikėjimu.
Tam tikros abipusės pareigos bei natūralus prisirišimas iš prigimties yra būdingi tėvų ir vaikų tarpusavio santykiams. Vaikai turi būti ugdomi neatsižvelgiant į religinius skirtumus.
Islamas leidžia ir tarpreligines santuokas. Vyras musulmonas gali vesti moterį iš krikščionių ar judėjų tarpo. Nemusulmonės žmonos padėtis nė kiek neprastesnė nei musulmonės. Tačiau, jei nemusulmonė žmona pergyvena savo vyrą, ji jo turto nepaveldi, kaip ir jis jos priešingu atveju. Pagrindinė paveldėjimo taisyklė islame yra ta, kad religinis skirtumas jį panaikina. Vaikas musulmonas nepaveldi tėvų nemusulmonų turto, o musulmonai tėvai – savo nemusulmono vaiko turto.
Šeimos narių religinės vienybės reikalavimas akivaizdžiai prieštarautų tikėjimo ir sąžinės laisvei, todėl musulmonui tai visiškai neįsivaizduojama.
Šeimos vienybė yra lemiama, tačiau ji nenustelbia ją sudarančių individų. Šeimos kolektyve asmenybė turi vystytis ir augti, o ne nugrimzti ir paskęsti.
Islamo asmeninio gyvenimo idealas – tai individo atsakomybė Dievui, jo orientacija į tai, kas apskritai virš asmens ir visuomenės, ko dėka įmanoma asmeninių įsitikinimų ir visuomenės reikalavimų darna.
IŠVADOS
Vaiko ugdymas yra labai svarbus ir atsakingas procesas, kuris vyksta tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Kaip kiekviena tauta turi savitą kultūrą, suformuotas nuostatas, taip nusistovi ir savitas vaikų auklėjimo būdas.
Musulmoniškose šalyse auklėjimą pirmiausia apibrėžia religinės nuostatos, papročiai ir ideologija. Tai savita, skirtinga nei Europos ar kitų šalių, kultūra, suformavusi skirtingą požiūrį į vaikų auklėjimą, švietimą.
Ankstyvos vedybos, tėvų tamsumas ir neišprusimas lemia vis didėjantį neapsišvietusių žmonių skaičių. Švietimo lygis vis dar menkas, o išsilavinimas – neaktualus jauno žmogaus “atributas”.
Priešiškas požiūris į pasaulio kultūras, technikos ir mokslo pažangą verčia atsiriboti nuo šiuolaikinių naujovių.
Vaikų gyvenime svarbiausias įvykis – vedybos. Kiekvieno tėvo siekis užauginti dorą dukrą ir ištekinti už pasiturinčio jaunikio.
Šeimoje vaikai paruošiami tolimesniam gyvenimui tik iš praktinės pusės. Merginos žino kokia žmonos pareiga, vaikinai – koks vyro vaidmuo šeimoje.
Apibūdinti tipišką musulmonų šeimos gyvenimą nelengva dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, skaitydama įvairią literatūrą sutikau daug prieštaravimų, skirtingų nuostatų, moterų ir vyrų teisių nelygybės, nes islamo išpažintojai plačiai išplitę po įvairias šalis, kuriose skirtingai vertinamos tikėjimo dogmos, savitas požiūris į pasaulį ir gan skirtingas šalių išsivystymo lygis. Antra priežastis, vaikų ugdymas šeimoje yra nuolatinis procesas, mano nuomone, jis daug kuo priklauso nuo tėvų išprusimo, religinių nuostatų laikymosi, šeimos statuso.
