Gyvenvietės pietinėje miesto dalyje, kur žmonės apsigyveno dar romėniškajame periode, nebuvo apleistos ir vėliau. Gyvenvietės plotas ankstyvaisiais viduramžiais gerokai išsiplėtė. Kasinėjant buvo nustatyta jog ši gyvenvietė neplačiame senovinės jūros kranto pylime, užėmė apie 7 hektarų plotą. Vakarų – rytų kryptimi ji buvo apie 400 metrų pločio ir užėmė visą senojo kranto pylimąnuo Vytauto gatvės iki apvažiuojamojo kelio žemumų ir pelkių. Iš šiaurės į pietus ji buvo išsidriekusi 250-400 m ruože. Šiuo metu senosios gyvenvietės plote auga gražus miškas, dalį jos užima vandenvietė, hipodromas ir šokių aikštelė. Smėliu užpustytas kultūrinis sluoksnis čia glūdi 0,5 1 m gylyje. Dar prie pusę amžiaus čia yra stovėję pastati – jų dėmės matosi iš oro. Gyvenvietėje dar mažai kasinėta, todėl neaišku, ar ji yra buvusi įtvirtinta, kaip keitėsi jos dydis laikui bėgant. Tyrinėtuose šurfuose ir perkasose gyvenvietės pakraščiuose sutvirtinimų žymių nebuvo rasta. Dabartinių kasinėjimų duomenimis gyvenvietė nebuvo vienodai tankiai apastatyta – mat patirta, kad net iki 1 m storio to paties laikotarpio kultūrinis sluoksnis su pastatų liekanomis yra vakariniame ir rytiniame krašte, o gyvenvietės viduryje aptikti tik labai ploni paviršiniai sluoksneliai ir nebuvo jokių statinių pėdsakų.

Paskutiniųjų dešimtmečių archeologiniai tyrimai parodė, kad Palangos apylinkėse žmonės galėjo pradėti lankytis jau mezolito, viduriniojo akmens amžiaus laikotarpiu. Narvos kultūros laikotarpiu (apie 2500 metų prieš Kristų) čia jau buvo gana palankios sąlygos apsistoti ir ilgesniam laikui. Anot archeologo Vlado Žulkaus, viduramžius galima laikyti Palangos „aukso amžiumi“. Palangos senovinių gyvenviečių tyrinėjimai buvo pradėti 1958 m. vadovaujant P. Kulikauskui. Nuo 1976 m. juos tęsė V. Žulkaus vadovaujami archeologai. Jie vyko ir 1978, 1982, 1983, 1987-1991, 1993 m. Leidinyje „Palangos viduramžių gyvenvietės nurodoma (cituojame pastraipų fragmentus), kad „Palangos senovinio komplekso tyrinėjimai buvo ištisa nedidelių atradimų virtinė. Iš pradžių buvo manyta, jog vikingų laikų Palanga tilpo Birutės kalno – senovinės pagoniškojo kulto vietos – papėdės gyvenvietėje. Vėliau buvo rasta dar viena didelį plotą užimanti senovinė gyvenvietė, pavadinta Pietine, po to atkasti ne tik kapai, bet ir kultūriniai sluoksniai Žemaičių kalnelyje, pagaliau, po ilgų ieškojimų, atrasta dar viena gyvenvietė prie Roužės upelio. Taigi iš vienos nedidelės Birutės kalno papėdės gyvenvietės Palanga „išaugo“ į didelį keturių gyvenviečių kompleksą. Kiek jų yra buvę iš tikrųjų ir kiek išliko, galime sužinoti tik toliau žvalgydami ir kasinėdami Palangą.

Daugiau kaip dešimtmetį trukę Palangos archeologiniai tyrinėjimai, įvairūs inžineriniai kasiniai, geologiniai gręžiniai padėjo atkurti senosios Palangos vietovaizdį viduramžiais. Palanga prieš tūkstantį metų atrodė visai kitaip. Dabartinės Palangos smėlio lygumos su nedideliais kopų gūbriukais yra apgaulingos. Paviršiniuose žemės sluoksniuose visoje Palangoje yra randami, palyginti, neseni, tik XVII – XX a. žmonių gyvenimo pėdsakai. Ilgą laiką senoji Palanga, archeologo akimis žiūrint, atrodė kaip vandenin prapuolusi. Vėliau pamatėme, jog ji išties yra nuskendusi, tik ne vandenyje, o smėlyje. Senieji žemės paviršiai su žmonių gyvenimo pėdsakais Palangoje buvo rasti po smėlio klodais, kurių storis siekia nuo 0,5 iki 2,5 metro. Ten kur anksčiau buvo žemumos ir pelkės šiandien yra lygios vietos. Šalia S. Daukanto gatvės XVI – XVII a. pradžios kultūriniai sluoksniai buvo daugiau kaip 2 m gylyje, Birutės kalno gyvenvietėje supustyto smėlio klodas siekė net 2,5 metro. Net per 1 km nuo jūros, terasoje į rytus nuo senojo hipodromo, yra suneštas iki 1,5 m storio smėlio sluoksnis. Šiaurinėje Palangos dalyje, kasinėjant Naglio kalno ir į rytus nuo jo buvusio ežerėlio aplinką, smėlis rastas supustytas virš XV – XVI a. paviršių. Buvusioje paežerės lygumoje, apie 1 km nuo jūros kranto, šiandien stūkso net keletos metrų aukščio smėlio kopos.

Iki mūsų amžiaus šeštojo dešimtmečio Palangoje archeologinių paminklai nebuvo tyrinėti, nors apie juos ar atskirus Palangoje ir jos apylinkėse randamus senovinius daiktus buvo žinoma. Dar L. Jucevičius XIX a. viduryje mini didelius “kareivių kapus” Palangos apylinkėse, o ir pačioje Palangoje jis, atrodo, rado supiltus senovės kapus – bene bus tai tariami kapai kopose į rytus nuo Naglio kalno arba kapai Baltijos aikštėje? Apie radinius iš Baltijos aikštės 1870 m. rašė kunigas Barkauskas: “1858 m. pildami bulbes į rusį Palangėnai atkasė kasžin kokią jūdmeną, <...> kuri tai buvo rudis, apdengianti pavidalą ieties ar bardisziaus, toliaus-gi žiurinėdami atrado tris bronzinius piningus, apvalius; vienas isz tu piningu gerai iszsilaikė ir turėjo ant vienos pusės antraszą Oratio, o ant kitos buvo paveikslas ir vardas Antonino Pijaus; kitu du piningu jau buvo labai nu laiko nusidėvėjusiu, vienas turėjo antraszą Septimus Severus, o ant antro beveik kelios raidės bebuvo pažimios;”. Tas monetas iš kažkokio tai žmogaus norėjo atpirkti kunigas, bet nesuderėjus dėl kainos, Palangoje rastos senienos iškeliavo į Lenkiją.

Vienareikšmio atsakymo į klausimą, iš kur kilo Palangos vardas, nėra. Galime pateikti tik keletą Palangos vardo kilmės versijų. XIX a. istorko Teodoro Narbuto nuomone, vardas Palanga reiškia “prie uosto”. M. Balinskis priėjo išvados, jog šis vietovardis kilęs nuo žodžio “langas” . Artimi pastarajam yra populiarūs Palangos vardų aiškinimai tariant, kad čia “kadaise bangos skalavusios namų palanges” ir panašūs. Kalbininkai yra linkę sieti Palangos vardą su upėvardžiais. Vietovardis Palanga yra žinomas Latvijoje ties upeliu Vanga netoli Ožputės. Upeliai Palanga ir Palangalis teka Endrijavo apylinkėse. Su Palangos vardu gali būti siejami ir upėvardžiai Alanga ir Langa. Upelis Alanga yra Jūros dešinysisi intakas, ten yra buvęs ir to paties vardo kaimas. Upėvardžių su šaknimi lang yra nemažai Lietuvoje ir daug Latvijoje – Langa, Langabalis, Langaraistis, Langaspurvs ir kiti. Jau minėto upelio Palanga vardas baltų kalbose yra siejamas su pala, palas (pelkės, tyrumai, žemumos, balos) ir laikomas labai archaišku. Pripažįstama, jog vandenvardžiai su šaknimi lang yra kuršiškos kilmės.