Paskutiniųjų dešimtmečių archeologiniai tyrimai parodė, kad Palangos apylinkėse žmonės galėjo pradėti lankytis jau mezolito, viduriniojo akmens amžiaus laikotarpiu. Narvos kultūros laikotarpiu (apie 2500 metų prieš Kristų) čia jau buvo gana palankios sąlygos apsistoti ir ilgesniam laikui. Anot archeologo Vlado Žulkaus, viduramžius galima laikyti Palangos „aukso amžiumi“. Palangos senovinių gyvenviečių tyrinėjimai buvo pradėti 1958 m. vadovaujant P. Kulikauskui. Nuo 1976 m. juos tęsė V. Žulkaus vadovaujami archeologai. Jie vyko ir 1978, 1982, 1983, 1987-1991, 1993 m. Leidinyje „Palangos viduramžių gyvenvietės nurodoma (cituojame pastraipų fragmentus), kad „Palangos senovinio komplekso tyrinėjimai buvo ištisa nedidelių atradimų virtinė. Iš pradžių buvo manyta, jog vikingų laikų Palanga tilpo Birutės kalno – senovinės pagoniškojo kulto vietos – papėdės gyvenvietėje. Vėliau buvo rasta dar viena didelį plotą užimanti senovinė gyvenvietė, pavadinta Pietine, po to atkasti ne tik kapai, bet ir kultūriniai sluoksniai Žemaičių kalnelyje, pagaliau, po ilgų ieškojimų, atrasta dar viena gyvenvietė prie Roužės upelio. Taigi iš vienos nedidelės Birutės kalno papėdės gyvenvietės Palanga „išaugo“ į didelį keturių gyvenviečių kompleksą. Kiek jų yra buvę iš tikrųjų ir kiek išliko, galime sužinoti tik toliau žvalgydami ir kasinėdami Palangą.

Daugiau kaip dešimtmetį trukę Palangos archeologiniai tyrinėjimai, įvairūs inžineriniai kasiniai, geologiniai gręžiniai padėjo atkurti senosios Palangos vietovaizdį viduramžiais. Palanga prieš tūkstantį metų atrodė visai kitaip. Dabartinės Palangos smėlio lygumos su nedideliais kopų gūbriukais yra apgaulingos. Paviršiniuose žemės sluoksniuose visoje Palangoje yra randami, palyginti, neseni, tik XVII – XX a. žmonių gyvenimo pėdsakai. Ilgą laiką senoji Palanga, archeologo akimis žiūrint, atrodė kaip vandenin prapuolusi. Vėliau pamatėme, jog ji išties yra nuskendusi, tik ne vandenyje, o smėlyje. Senieji žemės paviršiai su žmonių gyvenimo pėdsakais Palangoje buvo rasti po smėlio klodais, kurių storis siekia nuo 0,5 iki 2,5 metro. Ten kur anksčiau buvo žemumos ir pelkės šiandien yra lygios vietos. Šalia S. Daukanto gatvės XVI – XVII a. pradžios kultūriniai sluoksniai buvo daugiau kaip 2 m gylyje, Birutės kalno gyvenvietėje supustyto smėlio klodas siekė net 2,5 metro. Net per 1 km nuo jūros, terasoje į rytus nuo senojo hipodromo, yra suneštas iki 1,5 m storio smėlio sluoksnis. Šiaurinėje Palangos dalyje, kasinėjant Naglio kalno ir į rytus nuo jo buvusio ežerėlio aplinką, smėlis rastas supustytas virš XV – XVI a. paviršių. Buvusioje paežerės lygumoje, apie 1 km nuo jūros kranto, šiandien stūkso net keletos metrų aukščio smėlio kopos.

Iki mūsų amžiaus šeštojo dešimtmečio Palangoje archeologinių paminklai nebuvo tyrinėti, nors apie juos ar atskirus Palangoje ir jos apylinkėse randamus senovinius daiktus buvo žinoma. Dar L. Jucevičius XIX a. viduryje mini didelius “kareivių kapus” Palangos apylinkėse, o ir pačioje Palangoje jis, atrodo, rado supiltus senovės kapus – bene bus tai tariami kapai kopose į rytus nuo Naglio kalno arba kapai Baltijos aikštėje? Apie radinius iš Baltijos aikštės 1870 m. rašė kunigas Barkauskas: “1858 m. pildami bulbes į rusį Palangėnai atkasė kasžin kokią jūdmeną, <...> kuri tai buvo rudis, apdengianti pavidalą ieties ar bardisziaus, toliaus-gi žiurinėdami atrado tris bronzinius piningus, apvalius; vienas isz tu piningu gerai iszsilaikė ir turėjo ant vienos pusės antraszą Oratio, o ant kitos buvo paveikslas ir vardas Antonino Pijaus; kitu du piningu jau buvo labai nu laiko nusidėvėjusiu, vienas turėjo antraszą Septimus Severus, o ant antro beveik kelios raidės bebuvo pažimios;”. Tas monetas iš kažkokio tai žmogaus norėjo atpirkti kunigas, bet nesuderėjus dėl kainos, Palangoje rastos senienos iškeliavo į Lenkiją.

Vienareikšmio atsakymo į klausimą, iš kur kilo Palangos vardas, nėra. Galime pateikti tik keletą Palangos vardo kilmės versijų. XIX a. istorko Teodoro Narbuto nuomone, vardas Palanga reiškia “prie uosto”. M. Balinskis priėjo išvados, jog šis vietovardis kilęs nuo žodžio “langas” . Artimi pastarajam yra populiarūs Palangos vardų aiškinimai tariant, kad čia “kadaise bangos skalavusios namų palanges” ir panašūs. Kalbininkai yra linkę sieti Palangos vardą su upėvardžiais. Vietovardis Palanga yra žinomas Latvijoje ties upeliu Vanga netoli Ožputės. Upeliai Palanga ir Palangalis teka Endrijavo apylinkėse. Su Palangos vardu gali būti siejami ir upėvardžiai Alanga ir Langa. Upelis Alanga yra Jūros dešinysisi intakas, ten yra buvęs ir to paties vardo kaimas. Upėvardžių su šaknimi lang yra nemažai Lietuvoje ir daug Latvijoje – Langa, Langabalis, Langaraistis, Langaspurvs ir kiti. Jau minėto upelio Palanga vardas baltų kalbose yra siejamas su pala, palas (pelkės, tyrumai, žemumos, balos) ir laikomas labai archaišku. Pripažįstama, jog vandenvardžiai su šaknimi lang yra kuršiškos kilmės.

ršių gyvenamosios vietos kompleksą dažniausiai sudarė pilis, viena ar kelios gyvenvietės ir alkvietė. Archeologai žino nemažai pavyzdžių iš baltų žemių kai alkvietės buvo įrengiamos pačiuose piliakalniuose. Atskirai įrengti alkai dažniausiai būdavo kalvų, ežerų ar upių pakrančių kyšuliuose, pusiasaliuose, nuošalesnės prie vandens esančiose vietose. Šalia Eketės piliakalnio (Klaipėdos apylinkės) , gyvenvietės pakraštyje, yra buvęs alkas, įrengtas didelėje apskritoje kalvoje. Šventvietės būdavo ir šalia labai nedidelių pilaičių bei gyvenviečių. Purmaliuose prie Klaipėdos, Purmalio ir Dangės upių santakoje, yra išlikęs alkas, kuriame tebeguli apdirbti akmenys. Jie stovėjo taip, kad būtų galima stebėti Saulę rytiniame Dangaus skliaute. Alkvietė buvo naudota vikingų laikais. Suardyto alko pastatyto iš didelių akmenų pėdsakai buvo aptikti Kretingos miesto centre. Labai įdomi šventvietė yra buvusi šalia Imbarės piliakalnio, išliko žinių apie akmenų įrenginį buvusį ant Gondingos alkos kalno. Alkai, šventvietės buvo vietos, kur žmonės derindavo savo būtį su kosmosu, bendraudavo su dievais, susisiekdavo su mirusiųjų pasauliu. Bendravimas su dievais buvo neatsiejamas nuo gamtos reiškinių, visų pirma šviesulių – Saulės ir Mėnulio stebėjimų ir kalendorinio pobūdžio pranašysčių.

Mėguva pirmą kartą yra paminėta 1252 m. birželio 29 dokumente Negouwe vardu.Mėguvos vardo kalbininkai kol kas neišaiškino. Yra mėginama sosieti šios žemės vardą su vandenvardžiu Megs , Miegenė ir kt., o pastaruosius su žodžiu miega, kuris lietuviškai ir latviškai reiškia “užtvara grūdams, daržovėms supilti”, o taip pat, atrodo, ir “upės užtvara”. Mėguvos gyvenvietės pirmą kartą yra išvardinamos 1253 m. Kuršo dalybų dokumentuose, ten jų paminėta vienuolika. Vieni XIII a. viduryje paminėti vietovardžiai yra lengvai atpažįstami, kitiems surasti vėlesnių laikų ir dabartinius atitikmenis yra nelengva, dar kitų vietos lieka nežinomos. 1253 m. balandžio 5 d. dokumente atskirų kuršių žemių gyvenvietės yra monimos trimis grupėmis, nes visas Kuršas buvo dalijamas trečdaliais. Dėl to kaskart yra minimos greta viena kitos buvusių gyvenviečių grupės. Šiuariausią Mėguvoje dalijamų žemių dalį sudarė Matwa ir Gourene (arba Gonrene); antron dalin pateko Nebarge, Laxdine (Lasdine), Aggemine (Aggenine). Pietinės žemių dalies gyvenvietės yra išvardijamos tokia seka: Palange (Palanghen), Maytenite (Maycinele), Caukas (Kaukis), Dwiristis (Dwiristen), Dupie. Kretinga – Cretyn (Creten) yra minima kaip “pilies apygarda”.

Baltų žemėse, kaip ir kitur Europoje, miestai visų pirma pradėjo atsirasti pajūryje. Miestai baltų teritorijose mezgėsi dvejopai. Vakarų regione X – XII a. nebuvo taip ryškios feodalinės centralizacijos tendencijos, kaip rytinėse baltų srityse, o nedidelėse pajūrio žemėse, kurių ekonomika didžia dalimi rėmėsi prekyba, tarpininkavimu ir plėšikavimu jūrose, didesnę visuomenės dalį galėjo vienyti bendras ekonominis interesas. X-XII a. Palangoje nesunkiai galimę įžiūrėti visusus būdingus svarbesniems prekybiniams centrams, tampančiais ankstyvaisiais miestais bruožus: išvystytą tolimąją prekybą, gyvenančius svetimšalius pirklius, neagrarinę ekonomiką, ūkinį užnugarį. Vienas svarbesnių išorinių miesto kūrimosi bruožų yra sutvirtinimai, skirti pirklių ir vietos gyventojų turtui apsaugoti. Vėliausiai nuo X a. buvo sutvirtint tokie Baltijos jūros prekybiniai centrai kaip Birka, Hedebiu, Ribe, Orhus, Paviken. Įtvirtinimai apie nedidelę Birutės kalno gyvenvietę buvo statomi nuo X a. X a. – XI a. pirmoje pusėje įtvirtinimais iš sausumos pusės yra buvusi apjuosta ir nedidelė gyvenvietė Ronžės upės vingyje.