Labai silpna karaliaus valdžia ypač ryški po paskutiniojo Gediminaičio Žygimanto mirties (1572). Jau pirmas svetimšalis karalius Henrikas Valua pasirašo tam tikrus artikulus (prižadėjo nedaryti sosto paveldimu, šaukti seimą 2k. per metus ir tt) nors Valua valdė tik pusę metų, tie artikulai gyvavo ilgiau. Didžiulė seimo įtaka krašto reikalams pagimdo nerealią anarchiją, o kaimynines šalis(Rusiją, Austriją, Prusiją) valdo absoliutūs valdovai ir jie matydami, kad Žečpospolitoje silpna padėtis pradeda kištis į jos reikalus.

1918m. Vasario 16d. aktas skelbė: 1. Kreipimasis į visų šalių, pirmiausia Rusijos ir Vokietijos, vyriausybes pagarsinant, kad yra tokia Liet. taryba ir ko ji nori. 2. Aktas remiasi tautų apsisprendimo teise ir Vilniaus konferencija (1918 rugpjūtis, nusprendė, kad reikia sukurti Liet. tarybą). 3. Skelbdama, kad atstatoma nepriklausoma Liet. valstybė su sostine Vilniumi ir demokratiniais pagrindais 4.Atsiribojama nuo visų ryšių su kitom šalim. Naujus ryšius ir santykius nustatys steigiamasis seimas. 5. Prašo visų valstybių pripažinti Liet. nepriklausomybę. Kovo 11 aktą priėmė aukščiausioji taryba: 1. Paneigia 1940 m. pertvarkymus atliktus kitos valstybės ir jėga. 2. Skelbiamas sienos neliečiamumas ir teritorijos nedalomumas, kaip svarbiausi užsienio politikos dalykai. 3. Skelbia nepriklausomybės įgyvendinimo pradžią, kuri tęsiasi iki šiol. Abu aktai panašūs tuo, kad visur remiasi tautų apsisprendimo teise.

Iki 1926 Lietuvos valstybė gyveno pagal 1922 metų konstituciją. Tai demokratinė konstitucija, kurioje aiškiai išskirtos 3 valdžios, įstatymų leidyba užsiima seimas, prezidento rinkimų tvarka irgi demokratiška. 1922 priimtas žemės reformos įstatymas, jis vykdomas norint sukurti normalią žemėvaldą, sudaryti pagrindus agrarinei valst. įvedama sava valiuta – litas. Valstybėje verda normalus gyvenimas, labai dideli pokyčiai švietime, einama prie visuotinio pradinio mokslo, kuriamos pro gimnazijos, specialios mokyklos. 1922 įkurta pirmoji aukštoji mokykla – Kauno universitetas, vėliau įkurta Dotnuvos žemės ūkio akademija. Normaliai funkcionuoja spauda, veikia teatrai, bibliotekos. Tačiau 1926 įvyksta valst. perversmas, įsigali autoritarinis režimas. 1928 priimama nauja konstitucija.

Rusai – daug šios tautybės žmonių apsigyveno Lietuvoje po 2 pas. karo, į Liet., iš TSRS buvo siunčiami valdininkai, kariškiai specialistai iki 1990 jie turėjo labai plačias teises, jie labai skyrėsi nuo savo tėvynainių, atkeliavusių į Liet. anksčiau. Veikia rusų mokyklos, darželiai, sudarytos sąlygos įsigyti aukštąjį išsilavinimą. Kaip ir iki karo tautinė mažuma nejautė jokios diskriminacijos, jeigu buvo susiaurinta sąžinės laisvė, tai dėl to, kad tai vyko visoje Rusijoje. Po 1990 kai kurie rusai priėmė Liet. pilietybę, kai kurie pasitraukia į Rusiją. Iš Rusijos pusės Liet. vyriausybei priekaištų yra tikrai mažai. Liet. kalbos įstatymas – tai ne nacizmo pasireiškimas.

Žemės ūkis – 1922 metais pradėta vykdyti žemės ūkio reforma, 20000 mažažemių gauna žemės, kuriasi apie 40000 naujakurių ūkių. Apie 60% Liet. žemės pertvarkoma pagal reformos įstatymą. Vietoj 3-laukės sistemos įvedama daugialaukė, kas met vyksta melioracijos darbai, visa per tą laiką numelioruojama apie ½ mln. hektarų. Padaugėja žiemkenčių plotų, atsiranda cukriniai runkeliai, kukurūzai, vyksta žemės ūkio kooperacija: “Lietuvos Ūkis”,“Maistas” “Pieno centras”. Dotnuvos žemės ūkio akademija iki 40 metų išleido 2 ½ tūkst. specialistų. Veikia 9 žemės ūkio mokyklos. Intensyviai pradedamos naudoti mineralinės trąšos, derlingumas išauga iki 9-12 cnt. iš ha.

1938 ypač pablogėja santykiai su Lenkija, kovo 1d. lenkai įteikia ultimatumą, reikalaudami užmegzti diplomatinius santykius, priešingu atveju grasina karu. Užmegzdami diplomatinius santykius lietuviai savotiškai pripažįsta Vilniaus krašto aneksija. Vyriausybė nusprendžia ultimatumą priimti, lenkai atidaro savo atstovybę Kaune, o lietuviai – Varšuvoje. Nusileidžiama brutaliai jėgai, nes stoti į kovą jėgos per mažos. 1938 pablogėja santykiai ir su Vokietija, Klaipėdos krašte suaktyvėja fašistiniai elementai. 1939 vokiečiai reikalauja perduoti Klaipėdos kraštą geruoju.

1940-1941 – tai antisovietinė rezistencija, platinami antisovietiniai lapeliai, vyksta inteligentijos (mokytojų, studentų), patriotinis judėjimas. Liet. pasiuntiniai įteikia notas visų šalių vyriausybėms, demaskuoja kremliaus politiką, prašo nepripažinti liaudies seimo nutarimų. 40 m. Vokietijoje įsteigia LAF’as (Lietuvos Aktyvistų Frontas) vadovaujamas pulkininko Škirpos. Organizacijos tikslas – atkurti nepriklausomą Liet. Pačioje Liet. kuriasi pogrindinės organizacijos, kurios, Vokietijos ir TSRS karo išvakarėse pradeda ginkluotą partizaninę kovą, branduolį sudaro nuo trėmimų pabėgę žmonės. Prasidėjus karui (birželio 22) birželio 23 Kaune prasideda sukilimas vadovaujamas LAF, o pagr. vadovas – Prapuolenis.

Partizaniniam judėjimui atsirasti susidarė sąlygos jau po 1 sovietų okupacijos (1940-1941). Žmonės slapstėsi nuo pirmojo trėmimo, represijų ir ėmė ginklą į rankas, masiškas partizaninis judėjimas prasideda 1944. To priežastys: 1. Mobilizacija į raudonąją armiją vykdoma prievarta. 2. Plechavičiaus dalinių susikūrimas. Pirmame etape 1946 partizanai gerai ginkluoti,kovos būriai gerai organizuoti apie 60000 žmonių. Pirmame etape buvo didelių mūšių, kurie vykdavo po kelias paras, su didelėmis aukomis iš abiejų pusių, partizanai kovėsi su raudonosios armijos įgulomis. Pirmame etape buvo tikimasi vakarų pagalbos, vyravo didžiulis patriotizmas, didvyriškumas.

1987 metais – pasirengimo tarpsnis. Visuose kuluaruose buvo diskutuojama apie Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Galvota, kaip pasinaudoti imperijoje prasidėjusiu demokratėjimo procesu. Bijota, kad vėl neatsitiktų taip, kaip 1964 m. rugsėjį (L. Brėžniavo – M. Suslovo perversmas Maskvoje). Iki 1987 metų pabaigos vengta viešų kontaktų su žinomais disidentais. Priežastys? Nenorėta prieš laiką atkreipti į save dėmesį ir būti apkaltintais antitarybine veikla. Rūpėjo pats nepriklausomybės atkūrimo faktas, netrokšta veltui aukotis. 1988 m. gegužės pradžioje Estijoje įsisteigė Liaudies frontas (M. Tarmakas tapo vienu iš jo vadovų). Jo surengtame masiniame mitinge dalyvavo ir A. Juozaitis, kuris sveikino Estijos Liaudies Frontą mūsų kalbų vardu. Pastarajam sugrįžus iš Talino, visi susitiko R. Ozolo bute ir sutarė, kad panašiam judėjimui jau visiškai subrendo sąlygos Lietuvoje, ir negalima palikti estų vienišų, nes, mūsų supratimu Latvijoje buvo sudėtingesnės sąlygos negu pas mus, todėl Lietuvoje turi atsirasti ankščiau negu Latvijoje analogiška Liaudies Frontui organizacija.

M.Valančius, matyt, iš tikrųjų pamatė ir viešai buvo pareiškęs, kad tradicinio raidyno uždraudimas tomis priemonėmis, kurias ėmė taikyti caro administracija, liaudies buvo sutiktas priešiškai. M.Valančius buvo visiškai teisus, kad kirilica liko nepritaikyta lietuvių kalbos fonetinėms ypatybėms. M.Valančiaus nepasitenkinimas valdiniais leidiniais turėjo dar ir kitą – religinį – turinį. Jis, būdamas katalikų vyskupas, bendravo su caro valdžia ir iš esmės skelbė, kad ,,kiekviena valdžia iš dievo” ir nekeistina be dievo valios. Vis dėlto viešpataujanti caro Rusijoje buvo provoslavų bažnyčia. Carizmo apologetai ėmė įrodinėti, ypač nuo 1863m. sukilimo, kad Šiaurės vakarų krašte, Lietuvoje, pirmučiausia paplito provoslavų religija, o tik vėliau Lietuva buvusi neteisėtai sukatalikinta. Šie teiginiai buvo lyg teorinis pagrindas caro vyriausybės politikai, siekimui grąžinti kraštą į ,,teisėtąją religiją”. Pasipriešinimą lietuvių spaudos draudimui caro administracijos pareigūnai, kaip jiems tai buvo būdinga, laikė ,,lenkų intriga”, t.y. veiksmais tų jėgų, kurios dalyvavo 1863m. sukilime.