Visą laisvalaikį K. Grinius dabar skyrė “Varpo” ir “Ūkininko” spaudos reikalams, varpininkų veiklai, rinko lėšas, prižiūrėjo laikraščių administracijų veiklą, redagavo straipsnius, dalyvavo varpininkų suvažiavimuose. 1896m. vedė Joaną Dominiką Pavalkytę, kuri tapo artima visuomeninės vyro veiklos pagalbininke. Ji, padedama socialdemokrato V. Kapsuko, buvo net surengusi 111 Dono pėstininkų pulko, dislokuoto Marijampolėje, kareivių sukilimą, kuris nepavyko. Taip pat ji rašė straipsnius “Dėdienės” slapyvardžiu. Gyvendamas Marijampolėje, K. Grinius buvo tikras lietuviškos veiklos ramstis: organizavo demonstracijas, būrė ir sąmojino lietuvius, skelbdamas tautinius ir demokratinius idealus, veikdamas per slaptai leidžiamą spaudą, per lietuviškus chorus, spektaklius, suburdavo jaunimą, kovojo su Lietuvos rusinimu. Už tokią veiklą buvo ištremtas į Rusijos gilumą, į Poltavą, bet po 1905m. revoliucijos vėl grįžo į Marijampolę ir toliau varė kultūros bei švietimo darbą (pagal A. Eidintą jis išvengė tremties į Poltavą).

A. Sniečkus gimė 1903 m. sausio 10 d. pasiturinčių valstiečių šeimoje. Tėvas, kaip labiau išsilavinęs, buvo renkamas valsčiaus viršaičių. Šie keli faktai A. Sniečkui tapo baisiausia dėme ir gėda ir, kaip matome iš autobiografijos, sukėlė nemažų rūpesčių: “Iš tėviškės išėjau, nes nusprendžiau nutraukti su ja ryšius, ir nuo 1919 metų su tėviške jokių materialinių ryšių neturiu. Nuo 1921 metų apskritai nesu buvojęs tėviškėje”. Taip rašė Sniečkus gruodžio 15 d.

Bolševizmas, kaip ir fašizmas, yra internacionalus. Lietuva, išgyvenusi hitlerinės Vokietijos okupaciją, pokario metais pateko ne į geresnes sąlygas. Bolševizmo pasireiškimo formos pokario Lietuvoje buvo kur kas drastiškesnės negu tuometinėja Tarybų Sąjungoje. Priežastis – ne tiek atvykusių, kiek vietinių komunistų nihilistinis požiūris į nacionalinę savimonę, kultūrą, valstybingumą ir kt. Dar 1922 m. V. Leninas pastebėjo, kad “yra žinoma, jog surusėję kitataučiai visuomet persūdo – stengiasi būti rusiškesni net už pačius rusus”. Šios formuluotės tiesiogiai A. Sniečkui taikyti negalima, nors pokario meto elgesys buvo labai artimas šiai V. Lenino minčiai.

Apie švietimo reformą Lietuvoje galima atsiliepti įvairiai. Vienų politologų ar visuomenės veikėjų akimis tai buvo sistemos tobulinimas su tikslu demokratinti valstybę, kad galėtume integruoti į Vakarų Europą. Kiti manė, kad reforma yra tik įsigyvenusių tvirtų ir patikrintų tradicijų sujaukimas. Pasikeitus politinei situacijai, Lietuvoje buvo bandoma “apsivalyti” nuo senosios santvarkos institucijų, darbuotojų ir t.t. Kaip teigia ex-sekretorius švietimo bei mokslo ministerijoje pagal atskirų srovių ir asmenų rekomendacijas “apsivalyti” nebuvo atleistas nė vienas ministerijos darbuotojas. Žinoma, spaudimą dėl kadrų darę nesulaukė juos tenkinančių veiksmų, buvo imtasi įvairių priemonių. Pavyzdžiui, 1995m. birželio mėnesį LDDP frakcijos Seime valdyba priėmė nutarimą “Dėl švietimo ir jo problemų Lietuvoje” ir įteikė Vyriausybės bei ministerijos vadovams. Jame reikalauta reorganizuoti Pedagogikos institutą, Pedagogų kvalifikacijos institutą, Pedagogų kvalifikacijos centrą prie Pedagoginio universiteto ir vietoj jų iki 1995m. rugsėjo 1d. įsteigti Lietuvos pedagogikos tyrimo ir kvalifikacijos institutą.

Pati įtakingiausia, galingiausia ir turtingiausia bajorų giminė LDK buvo Radvilos. Jie turėjo daug dvarų ir rūmų Vilniuje, Kėdainiuose, Svėdaruose, Biržuose, Dubingiuose, Nesvyžiuje. Šios giminės atstovai darė didelę įtaką Žygimantui Augustui, Steponui Batorui ir Varoms. Su jais tarėsi valdovai, jie užimdavo svarbias valstybines pareigas, buvo išsilavinę, plačių pažiūrų, suvokė save, kaip LDK piliečius ir visur gynė jos interesus bei savarankiškumą. XVI a. buvo susiformavusios dvi Radvilų giminės atšakos: Biržų ir Nesvyžiaus. Valdant Žygimantui Augustui (1544 – 1572 m.), labiausiai iškilo du pusbroliai: Mikalojus Radvila Juodasis (1515 – 1565 m.) ir Mikalojus Radvila Rudasis (1512 – 1584 m.).

Rytų metraščiai liudija, kad Algirdas turėjo gana didelę šeimą: 12 sūnų ir 7 dukteris. Prie jaunesniųjų Algirdo sūnų priklausė ir būsimasis Lietuvos ir Lenkijos valdovas – Jogaila. Jis gimė iš antrosios Algirdo žmonos Julijonos. Tačiau joks istorijos šaltinis tiksliai nepasako, kuriais metais Jogaila yra gimęs. Vis dėlto galima drąsiai teigti, kad šis Algirdo įpėdinis netrukus po 1345m. perversmo jau klausės Panerio kalnuose ošiančių girių, kurios gaudė aplink jo tėvo sostinę Vilnių. Jogaila užaugo Algirdui viešpataujant Vilniuje, kuris jau tuo metu buvo žymus politinis ir kultūrinis Lietuvos centras, kur kryžiavosi rytų ir vakarų kultūros srovės.

366 metai. Valentinas I nubloškė herulių, gepidų, alanų kariaunas prie Reino – Sigambrų žemėn. Pro pralaimėjimo herulų Litalanas pasiūlė trauktis. Pasitraukė Prūsijon, po pralaimėjimo buvo gėdinga traukti namo. Likę be geriausių karių iš senų gyvenimo vietų kartu patraukė likę gyventojai. Krašte kyla sumaištis (Prūsijoje). Vaidevutis įveda monarchiją – vieną valdovą (pagal bičių pavyzdį) ir visuotines taisykles. Vaidevutis – pasiskelbia vyriausiu žyniu ir įveda titulą Krivių Krivaitis. Svarbiausia šventovė Romuvoje (vėliau Šventakirvis). Karalystę paveldi sūnūs Litalanas arba Litvanas (vyriausias sūnus) (apie kitus sūnus nėra duomenų)