Tirkšliai
Gyvenvietė prie Mažeikių-Plungės kelio, 6 km nuo Mažeikių. Nuolatinių gyventojų apie 1500. Tirkšlių dvaras ir miestelis istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti XVI a. Bažnyčia pastatyta 1612 m.
Kurtuvėnai
Miestelis apie 21 km nutolęs nuo Šiaulių. Šiuo metu jame apie 300 nuolatinių gyventojų. Vietovė pradėta minėti XIII a. 1573 m. istoriniuose šaltiniuose užsimenama apie miestelį, išaugusį prie dvaro. XV a. čia jau veikė katalikų bažnyčia, o XVII a. pradžioje – reformatų. Šiuo metu miestelį puošianti bažnyčia pastatyta 1792 m. Kurtuvėnų dvare XIX a. veikė teatras. XVIII a. Kurtuvėnai priklausė bajorų Nagurskių šeimai. Dvaras su palivarkais apėmė 1000 valakų žemės. Paskutinis Nagurskių šeimos atstovas Kajetonas mirė 1802 m., nepalikęs įpėdinių. Tada jo žmona ištekėjo už kunigaikščio Mykolo Oginskio. Iš Oginskių Kurtuvėnus įsigijo Bulgarinai, o vėliau jie tapo Parčevskių nuosavybe. Apie 1860 m. dvarą savo sūnui Liudvikui nupirko grafas Henrikas Pliateris-Zyberkas (1811-1903). Paskutiniuoju Kurtuvėnų savininku (iki 1940 m.) buvo Liudviko sūnus Stanislovas (1889-1955).
Tauragė
Miestui pradžią davė Tauragės dvaras, apie kurį žinių randame jau XV a. rašytiniuose šaltiniuose. Šis dvaras įvairiais laikotarpiais priklausė Vilniaus, Trakų, Žemaitijos, Prūsijos, Brandenburgo, Rusijos, LDK valdovams ir didžiūnams. 1807 m. Tauragėje rezidavo Rusijos caras Aleksandras I. Jis iš čia kurį laiką sekė Prancūzijos-Rusijos karo veiksmus. Apsistojęs Tauragėje, caras rengėsi susitikimui su Napoleonu Tilžėje. Garsi ir Tauragės konvencija, kuri buvo pasirašyta tarp Prūsijos ir Rusijos generolų H. Jorko ir I. Dibičiaus. Tauragės miesto pietiniame pakraštyje – Dauglaukio kaimas. Čia archeologai yra aptikę seniausius Nemuno deltos kultūros laidojimo paminklus, kurie datuojami 70-260 m. po Kristaus.
Kartena
Vienas iš gražiausių Žemaitijos miestelių, įsikūręs Minijos vingyje, apie 15 km nuo Kretingos. Kartena pradedama minėti jau XIII a., o Kartenos dvaras ir miestelis – nuo 1599 metų.
Paminėtas Kalniškės partizanų mūšis
Per Dzūkiją frontas į Vakarus persirito 1944 metų liepos viduryje. Rugpjūčio mėnesį kraštas buvo užtvindytas rusų armijos užfrontės dalinių. Jau nuo rugpjūčio pradžios pradėta į sovietų armiją šaukti 19-35 metų amžiaus vyrus. Dainavos krašto vyrai apsisprenė mobilizacijai nepaklusti: slėptis arba gauti dokumentą, atleidžiantį nuo tarnybos. Besislapstančiuosius vis dažniau pasiekdavo žinios apie NKVD kariuomenės žiaurumus – beginklių žmonių žudymą ir kankinimą. Tai paskatino vyrus ginkluotis ir priešintis okupantams. Pirmieji partizanų būriai susidarydavo iš vieno ar keleto gretimų kaimų vyrų, laikydavosi netolimame miške, o dažnas partizanas pareidavo į namus prižiūrėti ūkio. 1944 metų rudenį didesni ir mažesni partizanų būriai veikė jau visuose Dzūkiją apimančių apskričių valsčiuose… Pats nuožmiausias, didžiausias Lietuvos partizanų mūšis su reguliaria sovietų kariuomene įvyko Lazdijų rajono Kalniškės miške. Krosnos – Lazdijų plento pusėje tęsiasi trijų – keturių kilometrų pločio ir apie aštuonių kilometrų ilgio kalvotas mišrus Kalniškės miškas. Penkių – šešių kilometrų atstumu už Krosnos 1945 metais ir vyko plačiai išgarsėjęs Kalniškės mūšis.
Lietuva vokiečių okupacijos metais
Karas išgelbėjo Lietuvos gyventojus nuo sovietinio teroro. Pogrindyje veikusios ir su Lietuvos aktyvistų frontu ryšius palaikiusios organizacijos bei pavieniai žmonės karo pradžioje pradėjo kovą prieš Raudonąją armiją. Prasidėjo antikomunistinis sukilimas. Jo tikslas – keršyti komunistams ir atkurti nepriklausomybę. Partizanai su baltais raiščiais ant kairės rankos saugojo tiltus ir kitus svarbius objektus, apšaudė ir kitaip trukdė besitraukiantiems raudonarmiečiams, suiminėjo pareigūnus, talkino puolantiems vokiečiams. Vilniuje jiems pavyko išvaduoti vagonuose uždarytus tremtinius. Didžiausią mastą sukilimas įgavo Kaune. Sukilėliai užėmė radijo ir telefono stotis, sutrikdė Raudonosios armijos ryšius, puolė tiltus saugojančius dalinius, kovėsi su raudonarmiečiais. Birželio 23 – iosios vakare mieste šeimininkavo parttizanai. Vokiečiai į Kauną įžengė tik birželio 25 dieną. Sukilime Lietuvoje dalyvavo apie 10 tūkst. vyrų. Kovoje žuvo apie 600 sukilėlių.
Juozo Šomkos-Čerčilio žūties penkiasdešimtmetį minint (1912–1953)
Juozas Šomka-Čerčilis gimė Panevėžio raj. Žaliapurvėlių kaime (tarp Skaitsgirių ir Spyrakių). Tėvai, mažažemiai valstiečiai, augino du sūnus ir dukterį. Vėliau šeima persikėlė į Bernatonių kaimą. Vaikystė – kaip visų kaimo vaikų: piemenavimas, pradinė mokykla. Vėliau įstoja į Kauno policijos mokyklą. Ją baigęs, iš pradžių dirba policininku Kaune, vėliau pasiųstas į Vilniaus kraštą. Ten teko dalyvauti kovose su raudonaisiais partizanais, lenkų “Armijos Krajovos” daliniais. 1944 m., artėjant frontui, grįžo į tėviškę – Bernatonis. Jau pirmąjį okupacijos rudenį suorganizavo partizanų būrį iš besislapstančių nuo tarybinės armijos jaunų vyrų, pasiryžusių kovoti su okupantais. Būrys buvo dislokuotas Bernatonių-Lynonių miškuose. Greitai būrys įsiliejo į Žaliosios girios partizanų rinktinę, kuriai vadovavo leitenantas, slapyvardžiu Petraitis. Partizanų eilėse J.Šomka, slapyvardžiu Čerčilis, išbuvo iki 1953 m. rudens. Spėjama, kad žuvo spalio arba lapkričio mėnesiais. Trumpos biografijos žinios slepia ilgą, sudėtingą partizano kovos kelią, be galo stiprią, taurią asmenybę.
Mindaugas, Gediminas, Vytautas
Mindaugas. 13 a. pradžioje baltų gentims iškilo uždavinys pereiti prie valstybingumo. Neišsprendus šio uždavinio buvo neįmanoma atremti svetimšalių ekspansijos. Jos galėjo tapti ankščiau susiformavusių valstybių grobiu. Valstybės kūrime didžiausi nuopelnai skiriami Mindaugui. Jis iškilo tuo metu, kai gentys jau buvo pasiruošusios sukurti valstybę. Pačios baltų gentys dažnai konfliktavo su rusais, lenkais. Šiems reikalams spręsti taip pat buvo reikalinga valstybė. Mindaugas pirmas suvokė Lietuvos išėjimo į Europą ir jos krikšto problemas. Viduje tarp genčių taip pat reikėjo valstybės kuri gesintų kunigaikščių tarpusavio vaidus, gintų privatinę nuosavybę, ji pirmiausia reikalinga jau susiformavusiai žemvaldžių grupei. Visa tai suvokęs Mindaugas pradeda kurti valstybę viduramžių metodais ir taktika.
16a. LDK istorijoje
Nemažą laiko tarpą valdo Žygimantas Augustas paskutinis iš Gediminaičių dinastijos. Jo valdymo metu pradedamos svarbios reformos. Valakų reforma (1577) kiekviena šeima gauna žemės valaką (apie 21ha) atsižvelgiant į žemės kokybę nustatoma piniginė renta – činšas ir dvi lažo dienos į palivarką(dvarą). Įvyksta galutinis valstiečių įbaudžiavinimas, tuo pačiu atsiranda suinteresuotumas išauginti kuo didesnį derlių, labai išauga grudų gamyba ir pardavimas į užsienį. Pagerėja žmonių gyvenimo sąlygos, susikuria gatviniai kaimai, tai laikinas, bet ekonomikoje pažangus reiškinys.
Krėvos ir Liublino unijos
Krėvos(1385) – akcentuojama sąjunga su Lenkija ir Jogailos vedybos, bendros karūnos atsiradimas. Numatoma apkrikštyti pagonišką Lietuvą. Lietuva sumoka 200 tūkst. Florinų už santuokos nutraukimą. Numatyta sugražinti lenkų belaisvius, padėti jiems atgauti prarastas žemes. Numatyta prijungti lietuvių ir rusų žemes prie Lenkijos karūnos. Liublino (1569) – sukuriama federacinė, dualistinė Lietuvos – Lenkijos valst. Ją valdys vienas bendras karalius. Yra bendras seimas, senatas, bendra užsienio politika. Karalius karūnuojamas Krokuvoje. Visi LDK pareigūnai duoda priesaiką karaliui. Lenkai gali turėti dvarus Lietuvoje, o lietuviai Lenkijoje.