Mokslo metodo problema
Mokslo metodo problema.
Mokslas ir metafizika; diskusija dėl mokslo metodo.
Naujaisiais laikais metafizikai pripažino, kad ir specialieji mokslai teikia tam tikrų žinių. Tačiau jie buvo linkę nuolat pabrėžti, kad metafizinės žinios yra daug svarbesnės ir nuodugnesnės negu empirinio mokslo žinios.
Tiek Hume, tiek Comte, tiek Carnapas su tuo kategoriškai nesutiko. Jie buvo įsitikinę, kad mokslinis tyrimas gali būti sėkmingas tik tuo atveju, jei jame griežtai atsiribojama nuo metafizikos, kuri mokslą gali nuvesti tik klystkeliais. Jeigu mokslo filosofija siekia nuodugniai tyrinėti mokslą, ji turi pirmiausia nubrėžti ribą tarp mokslo ir metafizikos. Ją turi aiškiai matyti patys mokslininkai – tik tada moksliniame tyrime jie sugebės išvengti metafizinių problemų ir metafizinių idėjų. Kita vertus, ši riba labai reikšminga ir mokslo filosofijai: ji išryškina tikrąjį mokslo filosofijos tyrimo objektą – mokslą. Metafiziką vargu ar apskritai verta tyrinėti, bet jei kas ir turi tuo užsiimti, tai ne mokslo filosofija. Jų nuomone, mokslą nuo metafizikos skiria tai, kad mokslo teiginiai prasmingi, o metafizikos – ne.
Taigi vargu ar mokslą nuo metafizikos skiria tokia griežta riba, kurią norėjo nubrėžti Carnapas ir kt. Šiaip ar taip, nėra abejonių, kad metafizika ir mokslas veikia vienas kitą. Kai kurios metafizikos idėjos, pavyzdžiui, pitagorininkų tezė “Viskas yra skaičius” suvaidino netgi labai didelį vaidmenį mokslo raidos procese. Be pitagorininkų metafizikos nebūtų, matyt, nei G.Galilei, nei I.Nežtono, nei visos matematizuotos gamtotyros. Vadinasi, turime padaryti išvadą, kad mokslui metafizinės idėjos yra reikšmingos.
Tai, kad tarp mokslo ir metafizikos nėra neperžengiamos ribos, nereiškia, aišku, jog metafizinių teorijų išvis neįmanoma atskirti nuo mokslinių. Metafizikos ir mokslo skirtumą lemia turbūt jų tikslų ir uždavinių skirtumas. Mokslas (empirinis mokslas), kaip konstatavo jau Comte, siekia pažinti, kad galėtų numatyti, siekia žinių, kurias būtų galima pritaikyti technikai ir technologijai, o metafizikai tokia orientacija nebūdinga. Ji siekia ne numatyti, o suprasti – suprasti, kas yra būtis.
Mokslą nuo metafizikos skiria, aišku, ne vien tikslai ir uždaviniai, bet (bent iš dalies) taikomas metodas. Su teze, kad mokslui nėra nieko svarbesnio už metodą, sutiktų, matyt, absoliuti dauguma mokslininkų. Tai garai suprato ir filosofai, kuriems mokslo metodo klausimas taip pat tapo aktualus. Naujųjų laikų mąstytojai, ėmę daugiau pasikliauti savo pačių pažintinėmis galiomis, kritiškai vertino tiek autoritetus, tiek mokslą, dėstytą tuometinėse mokyklose, kurį jie traktavo kaip scholastinį. Jie buvo įsitikinę, kad scholastinis mokslas yra bevertis būtent todėl, jog remiamasi netinkamu metodu.
Racionalistų požiūriu, mokslo metodas yra dedukcija, empiristų – indukcija. XIXa. logikos vadovėliuose dedukcija ir indukcija dažnai buvo apibrėžiamos gan paprastai: dedukcija – tai samprotavimas, vedantis nuo bendrų tiesų prie atskirų, o indukcija – nuo atskirų prie bendrų.
Taip indukciją ir dedukciją savo vadovėlyje aiškino Millis:
Indukcija – yra toks samprotavimas, kurio dėka padarome išvadą, kad tai, kas (kaip mums žinoma) teisinga vienu atskiru atveju arba keliais atvejais, bus teisinga ir visais atvejais, tam tikru atžvilgiu panašiais į pirmąjį.
Dedukcija yra toks samprotavimas, kai iš bendro teiginio ir kitų teiginių išvedamas tiek pat ar mažiau bendras teiginys.
Indukcijos pavyzdys: “Pirmoji gulbė balta”, “Antroji gulbė balta”, “Trečioji gulbė balta”, vadinasi – “Visos gulbės yra baltos”. (bendro teiginio išvedimas iš vieninių teiginių)
Dedukcijos pavyzdys: “Visi žmonės mirtingi”, “Sokratas irgi žmogus” vadinasi irgi mirtingas. (iš vieninio teiginio išvedamas vieninis teiginys)
