Medininkų pilis (1 dalis)

AKMENYS IR ŽMONĖS

Paskutinį kartą Medininkų pilyje lankiausi 1983 m. per saulėtas Gegužės šventes. Norėjau apžiūrėti pilies griovį, vadinamą fosa, tokiu metu, kai sniegas ištirpęs, o medžiai su krūmais dar tik sprogsta ir jų lapai neužstoja vaizdo. Pilies vartus radau atrakintus ir kieme saulės atokaitoje besišildančią senutę — pilies saugotoją. Ji sėdėjo pašalėje medinio, gana dailaus namelio, kurio viename gale įrengta Lietuvos pilių nuotraukų ir brėžinių parodėlė. Pasveikinta su labu rytu, senutė pavadino mane ne tik ankstyvu lankytoju, o netgi svečiu nebuvėliu, paprašė užeiti į vidų. Kalbą pasukome apie lankytojus.

Pilies lankytojus ji skaičiuojanti tik apytikriai ir mananti, jog kasmet jų esti apie 4 ar 5 tūkstančius ir, lyg apgailestaudama, pridūrė, kad mažoka. Jos saugoma pilis esanti neįdomi. Kas matė Vilnių, Trakus ar Gardiną, tam Medininkuose nesą ko žiūrėti: akmenų mūras, tuščias kiemas — ir daugiau nieko. Pilies lankytojai — daugiausia moksleiviai ir studentai, atvykstantys ir išvykstantys triukšmingais pulkais, vadinamais ekskursijomis. Ekskursantai ieško įdomybių. Jie lenda pro pamatų skylę ir lipa į vienintelį pilies bokštą, tačiau grįžta nepatenkinti: neradę nei paslaptingų rūsių, nei urvų, kuriuose veistųsi šikšnosparniai ar gyventų vaiduokliai. Reta apie kurį, nors ir skurdų, piliakalnį nešnekama, kad ten nugrimzdęs dvaras ar bažnyčia, kad ten vaidenasi pakaruoklis, pakerėta karalaitė ar gyvas užkastas neklaužada bajoras, o čia esą tyku.

Pilies saugotoja kaltino rašytojus, kad jie pilimi nesidomi ir panašių pasakojimų neužrašo. Ne jos esąs reikalas šviesti turistus, o jei būtų išleista knygelė, ji galėtų pasiūlyti įsigyti ir pasiskaityti. Aš nutylėjau, kad esu didoko rašinio apie Medininkus autorius ir kad tas rašinys paskelbtas knygoje „Lietuvos pilys”, išleistoje 1971 m. Senutei įgrisę turistų priekaištai, kad ji sauganti mūre išlikusius bei išvirtusius akmenis, kurie nežinia kada ir iš kur atsirado, kurie neauga ir nesensta, apie kuriuos nėra ką pasakoti.

Kad Medininkų pilis mažai lankoma, kad apie ją kalbama kaip apie neįdomią ir vienišą, kalti kultūros paminklų saugotojai ir propaguotojai. Etnografai ir architektai dažniausiai tiria daiktus ir apie juos rašo pamiršdami žmones — tų daiktų kūrėjus ir vartotojus. Į tai, kas Medininkuose išlikę, reikia žiūrėti keliautojo tyrinėtojo — vadinasi, kraštotyrininko — akimis.

Pažvelgę į pilį, matome, kad ji pastatyta ne kalvoje, ne pelkės saloje ir ne lygumoje, o šlaite, kurio pakilioji vieta pietų pusėje, o nuolaidžioj! — šiaurės. Pilis statyta labai nepatogioje vietoje — tuo ji išsiskiria iš kitų Lietuvos pilių. Ją iš visų pusių juosia platus ir gilus griovys. Pietinėje pusėje iškastas gilesnis griovys, o šiaurinėje, atgręžtoje į Vilniaus—Minsko plentą, prie pelkės, jis kastas ne taip giliai ir iš žemių supiltas aukštas, labai status pylimas, kurio viršūnėje iš akmenų išmūryta siena. Pilies kiemas nelygus, į pietus jis pakilesnis, nors kaip tik iš šios vietos griovio žemės neštos ir piltos į šiaurinę pusę, stengiantis kiemo paviršių išlyginti. Pakilesnėje vietoje žemė kieta, o nuolaidesnėje — minkšta, durpinga.

Kas ir dėl ko Medininkų pilį statė tokioje neparankioje vietoje? Juk vienoje šlaito pusėje grioviui iškasti ir kitoje iš griovio žemių šlaitui supilti reikėjo daugybės darbo. Inžinieriai apskaičiavo, kad žemių iškasta apie 65 tūkst., o lauko akmenų atvežta 18,5 tūkst. m3. Žinant, kad dirbama buvo tik kastuvais ir neštuvais, galima apskaičiuoti, kiek darbo dienų reikėjo grioviui iškasti ir sienai išmūryti. Sunkiau pasakyti, kiek vyrų, arklių ir vežimų reikėjo akmenims surinkti ir į statybos vietą atgabenti. Apie žmones ir jų darbą pagalvojus, darosi aišku, kad Medininkų pilį pastatyti buvo galima tik esant valstybei su stipriu valdovu ir kad ji negalėjo atsirasti anksčiau negu Mindaugas tapo monarchu.

Kelis šimtus metų pilis netarnavo karo reikalams, o grioviai tebėra, galima sakyti, sveiki, užverstas tik įvažiavimas toje vietoje, kur turėjo būti pakeliamasis arba kitoks tiltas. Sienos neišgriautos ir akmenys neišgrobstyti. Reikia manyti, kad prie pilies nesikūrė miestas, o valstiečiai akmenų užtektinai turėjo savo laukuose.

Kažin, kuris valdovas ją statė ir dėl ko. Aišku, pilis turėjo karinę gynybinę paskirtį. Bet kaip ji galėjo būti ginama, jeigu turi tik vieną bokštą, išmūrytą sienos šiaurės rytų kampe? Ji galėjo būti ginama šaudant ne iš kampinių ir ne iš sienos išsikišusių bokštų, o nuo sienos viršaus. Gal pilis statyta tuo metu, kai šaunamasis ginklas dar nebuvo paplitęs, o buvo naudojamas svaidomasis?

Kronikų žiniomis, kryžiuočiai Gediminą nušovę (1341 m.). Tai galėjo būti atsitiktinumas. Žalgirio mūšyje buvo kaunamasi šaltaisiais ginklais, keli kryžiuočių paleisti šūviai iš patrankų pėstininkų ir raitelių neišgąsdino, nors sviediniai jau buvo špižiniai ir atstojo akmeninius rutulius, bet dar nesproginėjo. Jie tiko pilių sienoms griauti. Ar buvo Medininkų pilies siena griauta stengiantis pramušti skylę ir kurioje vietoje, reikia atidžiau panagrinėti.

Išlikusią apsauginę sieną turi ir Trakų salos pilis, bet ji mūryta kitaip. Vadinasi, mūrijo kiti meistrai ir kitu metu. Iš akmenų dėjimo ir plytų rišimo būdų sprendžiame apie statybos techniką, statytojų estetiką ir, svarbiausia, gyventojų tikslus. Tada akmenys prašneka apie žmones.

Savo pobūdžiu, įrengimais, taip pat statyba Medininkų pilis gimininga Lydos ir Krėvos pilims. Šios trys pilys greičiausiai ir amžiaus vienodo. Skirtumas tik tas, kad Lydos ir Krėvos pilys stovi gyvenvietėse, kurios virto miestais, o Medininkų net kaimu pavadinti negalima. Dabar Medininkai — plotu didžiausia pilis Lietuvoje; šalia jos pakilesnėje vietoje stovi bažnytėlė ir keli gyvenamieji namai bei ūkiniai pastatai. Ši gyvenvietė turėjo kuo nors pasižymėti jau iki krikščionybės įvedimo (1387 m.), nes, aprūpinant klebonus žemėmis, Vilniaus vyskupystėje buvo įsteigtos tokios parapijos: Ukmergės, Maišiagalos, Nemenčinės, Medininkų, Krėvos, Obolcų ir Haino (Aino). Matyt, parapijų centrais parinktos gyvenvietės, kuriose buvo medinės pilys, vėliau virtusios piliakalniais, arba mūrinės, virtusios griuvėsiais. Medininkų gyvenvietė galėjo būti menka, tačiau vienokia ar kitokia pilis čia vis dėlto jau turėjo stovėti. Senuose šaltiniuose Medininkai vadinami žeme. Tokiu vardu buvo vadinamos gentinės kunigaikštystės.

Aplink pilį yra kūręsis Medininkų miestas. Įsteigus parapiją, čia turėjo būti pastatyta ir bažnyčia. 1486 m. didysis kunigaikštis užrašė savo sakalininkui Kostiukui 4 kapas grašių: 2 iš Ašmenos ir 2 iš Medininkų karčemų. Karčemų laikytojai turėjo mokėti didžiajam kunigaikščiui mokestį, kuris būdavo ne tik renkamas, bet ir valdovo valia perleidžiamas. Karčemų buvimas Medininkuose rodo, kad jie, nors ir trumpai, buvo miestas, tik neturėjo miesto savivaldybės teisių. Lietuvos Metrikoje ir kituose valstybinio pobūdžio šaltiniuose nėra nei žinių, nei užuominų apie Medininkų miestiečius.

Didelei gyvenvietei kurtis vieta čia nepatogi. Arti nėra nei upės, nei ežero. Vietos gyvenimą, matyt, nulėmė pro pilį einančio kelio reikšmė. Keliai, kaip ir upės, labai lėtai keičia savo vagą. Jie tiek dabar, tiek tolimoje praeityje buvo ne tik naudingi, bet ir pavojingi: jais keliaudavo pirkliai ir kariai.Kraštui nuo priešo karių apsaugoti prie kelio, jungusio Lietuvą su Rusia, greičiausiai ir atsirado Medininkai. Toliau už jų stovėjo kita Lietuvos pilis — Ašmena. Senasis kelias dabar ištiesintas ir paverstas plentu. Tarp jo ir pilies — pieva.

Medininkų vardas sako, jog kadaise čia turėjo būti miškas, nes „mede” vadinamas didelis miškas arba giria, o „medininku” — miško sargas, eigulys — tas, kuris mišką sergėja.

Tai, kad pilis vieniša, išėjo jai į naudą. Jeigu aplink ją būtų išaugusi didelė gyvenvietė arba miestas, vargiai ji būtų išlikusi tokia, kokia yra šiandien. Ją griovė tik per Pirmąjį pasaulinį karą, kai vokiečių okupaciniai pareigūnai įsakė valstiečiams vežti pilies akmenis ant klampaus kelio. Išvežta akmenų, matyt, ne tiek daug, nes iš visų Lietuvos pilių Medininkų pilis nukentėjo mažiausiai. Ji nebuvo ir perstatinėjama — jai priklauso seniausios Lietuvos pilies vardas.
Medininkų pilis stovi už 32 km nuo Vilniaus centro. Ją, kaip senovės paminklą, „atrado” XIX a. pirmosios pusės Vilniaus rašytojai romantikai — Mykolas Balinskis (1794—1864) ir Vla-dislavas Sirokomlė (1823—1862). M. Balinskis pilį minėjo kalbėdamas apie didžiojo kunigaikščio Kazimiero (1440—1492) sūnų Kazimierą, aprašė, kaip pilis atrodė. Ji esanti pono Apolinaro Grabovskio nuosavybė, susidedanti iš kelių medinių pastatų, apjuostų aukšta mūro siena. M. Balinskis pateikė sienos matavimo duomenų, taip pat savo samprotavimų apie pilies sienas, bokštus ir vartus.

V. Sirokomlė į savo knygą įdėjo Medininkų pilies piešinį ir poetiškų samprotavimų apie tai, kas šioje pilyje gyveno. Jis vaizdavosi, kaip čia tarp sienų ir bokštų vaikščiojo šlubčiodamas Algirdas, tamsaus veido, kumpa nosimi, ilga barzda ir išmintimi spindinčiomis akimis. Daug kartų čia buvojęs Jogaila bei kiti kunigaikščiai. Jis netgi nori pritarti 9 tomų Lietuvos istorijos autoriui Teodorui Narbutui (1784—1864), kad karalaitis Kazimieras miręs ne Vilniuje, kaip dauguma istorikų teigia, o Medininkuose. Pilyje buvusi didžiojo kunigaikščio Kazimiero vasaros rezidencija, kurioje jo vaikus mokęs garsusis lenkų istorikas Jonas Dlugošas (1415—1480). Kada pilis statyta — V. Sirokomlė neketino spėti, iik paminėjo, kad ji labai sena, kad apie jos atsiradimą nekalba nei tradicija, nei istorija. Pagal jo girdėtą legendą Medininkus ir Krėvą siejanti artima draugystė. Abi pilis statę vienu metu dievai ar milžinai. Jie buvę tokie stiprūs, kad, mūrydami sienas, vienas kitam skolinę įrankius svaidydami juos iš Medininkų į Krėvą ir atgal, nors tarp tų gyvenviečių — 4 mylios. Į klausimą, kada pilis pastatyta, galinti atsakyti archeologija.

Visa ši rašytojų romantikų spėjimu pagrįsta išmonė turėjo paįvairinti pilies istoriją. J. Dlugošas mokė Kazimiero vaikus, bet kad jis būtų lankęsis Lietuvoje ir gyvenęs Medininkuose, tokių duomenų jo biografijoje nėra. Kazimieras, kol buvo išrinktas Lenkijos karaliumi (1447 m.), gyveno sostinėje Vilniuje ir keltis j Medininkus, nors ir vasaroti, jam nebuvo reikalo. Išrinktas karaliumi, jis su savo šeima gyveno Krokuvoje ir į Lietuvą retai kada atvykdavo; ta dingstimi prieš jį net buvo ruošiamas perversmas. Atvažiavęs į Lietuvą, jis dažniausiai sustodavo Trakuose.

Kur kuris karalius yra gyvenęs ar ilgiau apsistojęs, istorikai sprendžia iš itinerarijo (sustojimų kalendoriaus). Jeigu didysis kunigaikštis duodavo kam nors raštą, jame pažymėdavo davimo datą ir vietą. Iš to sužinome, kad Jogaila yra buvęs Lydoje, Vytautas kalėjo ir Kęstutis žuvo Krėvoje, Kazimieras 1453 ir 1456 m. buvo apsistojęs Anykščiuose. Nėra žinios, kad jis būtų davęs kam nors raštą būdamas Medininkuose. Venecijos pasiuntinys A. Kantarinis aprašė, kaip jis 1477 m. ankstyvą pavasarį Kazimiero buvo priimtas Trakuose. Tas pats A. Kantarinis 1474 m. buvo Liubline ir aplankė 4 ten besimokančius Kazimiero sūnus, kurių mokytoju tuomet buvo greičiausiai ne J. Dlugošas, o Kalimachas (Buonacorsi) — akademijos Romoje steigėjas, popiežiaus Pauliaus II persekiojamas atbėgęs į Lenkiją ir miręs Krokuvoje 1496 m. Rašytojams romantikams, Lietuvos istorijos gerbėjams, atrodė neįtikėtina, kad Medininkų pilyje nebūtų gyvenęs karalius su karalaičiais.

V. Sirokomlės manymu, XVI a. pr. pilis jau buvusi apleista. Salia jos stovėjusi vienuolių karmelitų ar augustijonų bažnyčia, bet kada čia gyvenę vienuoliai ir kada išnykęs jų vienuolynas, jis nežinąs. 1812 m. bėgdama prancūzų kariuomenė buvo susimetusi į pilies kiemą pasišildyti ir šildėsi griaudama bei degindama medinius jos pastatus.

M. Balinskis XIX a. pr. pilies kieme matė keletą medinių pastatų, aukštą keturkampę pilies sieną, o už jos — fosą. Pagal jo matavimus siena buvo 249 uolekčių ilgio, 195 uolekčių pločio ir 16 uolekčių aukščio. Seniau, žinoma, ji buvusi daug aukštesnė. Sienos storis — daugiau kaip 2 uolektys; jos šiaurės rytų kampe — bokšto griuvėsiai. Bokštas kvadratinis, buvęs daug aukštesnis, trijų aukštų, kiekviename aukšte galėję būti po 2 kambarius su dideliais langais. Dar laikėsi senieji laiptai, kuriais iš apačios galima buvo užlipti į pirmą aukštą.

Tokia pilis, kokią matė ir aprašė M. Balinskis, išliko iki mūsų dienų. Todėl kiti autoriai, domėjęsi pilimi, savo aprašymuose pateikdavo skirtingų įspūdžių, bet ne naujų duomenų. Trumpai aprašytas pilies vardas pateko j enciklopedinius žodynus ir kraštotyros vadovus.

Lenkijai valdant Vilniaus kraštą, pilies griuvėsiai tvarkyti, siena saugota, tačiau didesnių lauko tyrinėjimų nebuvo. Tarybiniams istorikams ir kraštotyrininkams ilgokai teko verstis tomis pačiomis iš anksčiau paveldėtomis žiniomis. Po Didžiojo Tėvynės karo istorikas Romualdas Salūga apie Medininkus paskelbė net 2 beveik niekuo nesiskiriančius straipsnius. Nauja juose buvo tai, kad autorius plačiau ir vaizdingiau pateikė kronikų žinias apie Medininkų kraštą ir kryžiuočių žygius j pilį. Tokios žinios padeda suprasti pilies reikšmę valstybės gyvenime ir bent apytikriai nustatyti jos atsiradimo laiką.

Daug pilies paslapčių ėmė aiškėti 1955—1956 ir 1960—1962 m. architektui S. Lasavickui ir archeologui K. Mekui pradėjus lauko tyrinėjimo ir griuvėsių konservavimo bei restauravimo darbus. Dalis jų surinktų duomenų paskelbta, kita dalis saugoma Paminklų konservavimo instituto archyve. Šiuo metu jau galima ieškoti aiškesnio atsakymo į daugeli klausimų. Išvalius griuvenas, kiek kita kalba prašneko pamatai, bokštai, vartai, gynybinių įrengimų likučiai.