Likimas …būrėjas bando paaiškinti, kas iš tiesų nepaaiškinama…

Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Skaitydama apie Demokritą, Sofija žvilgčiojo į sodo vartelius. Dėl visa ko nusprendė patikrinti pašto dėžutę.

Atidariusi laukujės duris, ant laiptų pamatė nedidelį vokelį. Ant jo buvo užrašyta: “Sofijai Amundsen”.

Jis pergudravo ją! Kaip tik šiandien, kai ji taip įdėmiai sekė pašto dėžutę, paslaptines filosofes atsėlino prie namo iš kitos pusės ir, padėjęs laišką ant laiptų, vėl smuko į mišką. Prakeikimas!

Iš kur jis žinojo, kad šiandien Sofija nenuleidžia akių nuo pašto dėžules? Galbūt jis (arba ji) pastebėjo ją pro langą? Šiaip ar taip, Sofija buvo patenkinta, kad voką surado prieš pareinant mamai.

Sofija vėl nubėgo į savo kambarį ir ten atplėšė laišką. Balto voko krašteliai buvo sudrėkę, matėsi kelios gilios įspaudos. Ką tai galėtų reikšti? Jau seniai nebuvo liję.

Mažame lapelyje buvo užrašyta:

Ar tiki likimu?

Ar liga yra dievų bausmė?

Kokios jėgos valdo istorijos eiga?

Ar ji tiki likimu? Greičiausiai ne. Bet pažįsta nemažai žmonių, kurie tiki. Pavyzdžiui, kelios jos klasės draugės skaito horoskopus žurnaluose. Bet jeigu jos tiki astrologija, tikriausiai tiki ir likimu, nes, astrologų nuomone, žvaigždžių padėtis danguje gali šį tą pasakyti apie žmonių gyvenimą Žemėje.

Jei žmogus tiki, kad kelią perbėgusi juoda katė reiškia nelaimę, tikriausiai jis tiki ir likimu. Kuo Sofija daugiau apie tai galvojo, tuo daugiau rado tikėjimo likimu pavyzdžių. Kodėl, pavyzdžiui, yra sakoma “nusispjauk tris kartus”? Ir kodėl penktadienis, mėnesio tryliktoji diena, yra nelaiminga diena? Sofija girdėjo, kad daugelyje viešbučių nėra tryliktu numeriu pažymėto kambario. Greičiausiai todėl, kad esama nemažai prietaringų žmonių.

“Prietarai”, Argi ne keistas žodis? Kai išpažįsti krikščionybę arba islamą, tuomet tai vadinama “tikėjimu”. Bet kai tiki astrologija arba penktadieniu, tryliktąja mėnesio diena, tada jau “prietarai”!

Kas turi teisę kitų žmonių tikėjimą vadinti “prietarais”?

Šiaip ar taip, Sofija neabejojo, kad Demokritas netikėjo likimu. Jis -materialistas. Tikėjo tik atomais ir tuštuma.

Sofija pabandė pagalvoti apie kitus klausimus lapelyje.

“Ar liga yra dievų bausmė?” Negi kas nors dar gali tuo tikėti? Bet paskui jai dingtelėjo, kad daug kas mano, jog pasveikti padeda malda, vadinasi, šie žmonės tiki, kad Dievas šiek tiek lemia, kam sirgti, o kam – pasveikti.

Paskutinis klausimas buvo sunkiausias. Sofija niekada nebuvo galvojusi apie tai, kas valdo istorijos eigą. Bet greičiausiai žmonės? Jeigu tai būtų Dievas arba likimas, reikštų, kad žmonės neturi laisvos valios.

Mintis apie laisvą valią privertė Sofiją pagalvoti apie visai ką kita. Kodėl ji turi taikstytis, kad paslaptingasis filosofas žaidžia su ja gužynes? Kodėl jai pačiai neparašius laiško filosofui? Jis (arba ji) šiąnakt arba rytoj iš ryto turėtų atnešti naują didelį voką. Tad ir ji pašto dėžutėje galėtų palikti laišką filosofijos mokytojui.

Sofija ėmėsi darbo. Jai pasirodė labai sunku rašyti žmogui, kurio niekada nėra mačiusi. Ji net nežinojo, ar tai vyras, ar moteris. Ir nežinojo, ar senas žmogus, ar jaunas. Be to, paslaptingasis filosofas galėjo būti vienas iš jos pažįstamų.

Netrukus ji surašė tokio turinio laiškelį:

Didžiai gerbiamas filosofe! Šiuose namuose labai vertinamas Jūsų neakivaizdinis filosofijos kursas. Bet taip pat kankina nežinojimas, kas Jūs esate. Todėl prašom pasirašinėti pilnu vardu. Užtai būsite širdingai pakviestas į šiuos namus puodelio kavos, bet pageidautina, kai mamos nebus namie. Ji dirba kasdien nuo 7.30 iki 17.00 vai, išskyrus Šeštadienį ir sekmadienį. Aš esu mokykloje tomis pačiomis dienomis, tačiau visuomet, išskyrus ketvirtadienį, grįžtu namo penkiolika minučių trečios. Be to, verdu labai skanią kavą. Iš anksto dėkoju. Su nuoširdžiausiais linkėjimais – Jūsų dėmesinga mokinė Sofija Amundsen, 14 metų.

Lapo apačioje užrašė; “Atsakymas pageidautinas”.

Sofijai pasirodė, kad laiškas išėjo per daug oficialus. Tačiau nelengva parinkti žodžius, kai rašai žmogui be veido.

Laišką ji įdėjo į rožinį voką ir užklijavo. Viršuje užrašė: “Filosofui”.

Sunkiausia jį padėti taip, kad nesurastų mama. Visų pirma nereikia laiško mesti į pašto dėžute, kol ji neparėjo. Be to, svarbu nepamiršti patikrinti pašto dėžutės anksti ryte, prieš atnešant laikraščius. Jei naujas laiškas neateis šį vakarą arba naktį, ji bus priversta vėl pasiimti rožinį voką.

Kodėl viskas turi būti taip sudėtinga?

Tą vakarą Sofija anksti nuėjo į savo kambarį, nors buvo penktadienis. Mama pabandė ją suvilioti pica ir detektyviniu filmu, bet Sofija pasakė, kad pavargo ir nori paskaityti lovoje. Kol mama spoksojo į televizoriaus ekraną, Sofija išsėlino prie pašto dėžulės su laišku.

Mama akivaizdžiai buvo kiek sunerimusi. Nuo to karto, kai Sofija prakalbo apie didįjį triušį ir skrybėlę, ėmė su ja kitaip šnekėti. Sofija nenorėjo jos jaudinti, bet dabar turėjo eiti į savo kambarį ir stebėti pašto dėžutę.

Kai mama apie vienuoliktą valandą užlipo pas ją, Sofija sėdėjo prie lango įsmeigusi akis į gatve…

– Negi žiūri į pašto dėžutę?

– Žiūriu ten, kur noriu.

– Man išties atrodo, kad tu įsimylėjai, Sofija. Bet jeigu jis ir ateis su nauju laišku, tai tikrai ne vidury nakties.

Prasideda! Sofija negalėjo pakęsti kvailų šnekų apie įsimylėjimą. Bet tikriausiai tegul mama mano, kad taip ir yra.

Mama kalbėjo toliau:

– Ar jis tau papasakojo apie triušį ir skrybėle? Sofija linktelėjo.

– Jis… jis, tikiuosi, nevartoja narkotikų?

Dabar Sofijai tikrai pasidarė jos gaila. Negalima, kad mama ir toliau jaudintųsi dėl tokių dalykų. O šiaip, žinoma, baisiai kvaila manyti, kad įdomios mintys būtinai turi būti susijusios su narkotikais. Suaugusieji iš tiesų kartais būna gerokai trenkti.

Ji atsisuko ir tarė:

– Mama, pažadu tau, kad niekada nieko panašaus nebandysiu… O “jis” irgi nevartoja jokių narkotikų. Tik labai domisi filosofija.

– Ar už tave vyresnis? Sofija papurtė galvą.

– Bendraamžis? Ji linktelėjo.

– Ir jis domisi filosofija? Sofija vėl linktelėjo.

– Jis, be abejo, labai mielas, dukrele. Bet dabar, man rodos, tau reikia pasistengi užmigti.

Tačiau Sofija dar ilgai sėdėjo įsmeigusi akis į gatvę. Apie pirmą valandą ji taip pavargo, kad akys ėmė merktis. Jau norėjo gultis, bet staiga pastebėjo iš miško išnyrant šešėlį.

Lauke buvo beveik sutemę, bet pakankamai šviesu, kad ji galėtų išskirti žmogaus kontūrus. Tai buvo vyras, ir Sofijai pasirodė, gana senas. Šiaip ar taip, nebuvo jos bendraamžis! Ant galvos turėjo beretę ar kažką panašaus.

Pasirodė, kad jis žvilgtelėjo į namą, bet Sofija nebuvo uždegusi šviesos. Vyriškis priėjo prie pašto dėžutės ir įmetė didelį voką. Vos tik paleidęs jį iš rankų, pastebėjo Sofijos laišką. Tada įkišo ranką į pašto dėžulę ir jį ištraukė. Po akimirkos vyriškis vėl pasuko į mišką. Pabėgėjo miško takeliu – ir dingo iš akių.

Sofija jautė, kaip daužosi širdis. Mielu noru būrų šokusi jam pavymui vienais naktiniais. Nors ne, nebūtų išdrįsusi. Ji bijojo vidury nakties bėgu paskui nepažįstamą žmogų. Aišku viena: ji privalo nueiti laiško.

Kiek palaukusi Sofija nutykino laiptais žemyn, atsargiai atsirakino duris ir nuėjo prie pašto dėžutės. Netrukus grįžo į kambarį su dideliu voku. Atsisėdo ant lovos ir sulaikė kvėpavimą. Kai praėjo kelios minutės ir namuose tebebuvo tylu, atplėšė laišką ir pradėjo skaityti.

Suprantama, dar negalėjo tikėtis atsakymo į savo laišką. Anksčiausiai gali jį gauti rytoj.

Likimas

Sveika dar kartą, miela Sofija! Dėl visa pikta priminsiu, kad nebandytum daugiau manės sekti. Kada nors susitiksime, tačiau aš pats parinksiu laiką ir vietą. Apie tai gana, ir tikiuosi, kad būsi klusni?

Grįžtam prie filosofų. Pamatėme, kaip jie bandė surasti natūralius gamtoje vykstančių kitimų paaiškinimus. Anksčiau tokie dalykai buvo aiškinami mitais.

Tačiau ir kitose srityse reikėjo įveikti senuosius prietarus. Šis poreikis akivaizdus kalbant apie ligą, sveikatą ir politinius įvykius. Abiejose srityse graikai tvirtai tikėjo likimu.

Tikėti likimu – tai tikėti tuo, kad viskas numatyta iš anksto. Toks suvokimas paplitęs visame pasaulyje – ir mūsų dienomis, ir senovėje. Šiaurėje tvirtas tikėjimas “lemtimi” atsispindi senosiose islandų sagose.

Graikai ir kitos pasaulio tautos tikėjo, kad žmonės gali sužinoti likimą iš pranašysčių. Tai reiškia, kad žmogaus arba valstybės likimas gali būti įvairiai nuspėjamas.

Daug žmonių tebetiki, kad ateitį įmanoma išburti kortomis, perskaityti iš delno arba nuspėti iš žvaigždžių.

Labai mėgstamas būrimas kavos tirščiais. Išgėrus kavą, puodelio dugne lieka šiek tiek kavos nuosėdų. Tirščiai gali sudaryti vaizdelį ar raštą – aišku, jei pasitelksim vaizduotę. Jei nuosėdos panašios į automobilį, galbūt tai reiškia, kad žmogaus, gėrusio iš to puodelio, laukia ilga kelione automobiliu?

Matome, kad “būrėjas” bando paaiškinti, kas iš tiesų nepaaiškinama. Tai būdinga visoms pranašystėms. Ir kadangi tai, kas “pranašaujama”, yra labai neapibrėžta, nėra lengva būrėjui paprieštarauti.

Kai pakeliame akis į žvaigždėtą dangų, pamatome tikrą šviečiančių taškelių chaosą. Tačiau visais laikais žmonės tikėjo, kad žvaigždės gali papasakoti apie mūsų gyvenimą Žemėje. Net šiandien kai kurie politiniai vadovai, prieš priimdami svarbų sprendimą, klausia astrologus patarimo.

Delfų orakulas

Graikai tikėjo, kad savo likimą žmonės gali sužinoti iš garsiojo Delfų orakulo. Pats pranašas buvo dievas Apolonas. Jis kalbėdavo žynės Pitijos lūpomis, o ši sėdėdavo ant suolelio virš plyšio žemėje. Iš jo verždavosi kažkokios dujos, kurios Pitiją svaigino. Tai buvo būtina, kad ji galėtų būti Apolono ruporas.

Atvykus į Delfus, iš pradžių reikėdavo žyniams užduoti savo klausimą. Šie klausimą pateikdavo Pitijai. Jos atsakymai būdavo labai nesuprantami arba daugiaprasmiški, tad žyniai turėdavo išaiškinti atsakymą žmogui, uždavusiam klausimą. Taip graikai galėjo pasinaudoti Apolono išmintimi, nes jie tikėjo, kad Apolonas žino viską – ir apie praeitį, ir apie ateitį.

Daugelis valstybės valdovų nedrįsdavo pradėti karo arba ką nors svarbaus nuspręsti, neatsiklausę Delfų orakulo. Taigi Apolono žyniai, ypač gerai pažindami žmones ir šalį, buvo savotiški diplomatai ir patarėjai.

Delfų šventykloje buvo garsusis užrašas: PAŽINK SAVE! Tuo norėta pasakyti, kad žmogui nevalia tikėti, kad jis kas nors daugiau nei žmogus – ir niekas negali pabėgti nuo savo likimo.

Graikijoje iš lūpų į lūpas keliavo daug pasakojimų apie žmones, neišvengusius savo likimo. Vėliau apie šias tragiškas asmenybes buvo sukurtos kelios dramos (tragedijos). Pats garsiausias pavyzdys – pasakojimas apie karalių Edipą.

Istorijos mokslas ir medicina

Ne tik atskiro žmogaus gyvenimą lėmė likimas. Graikai tikėjo, kad ir visa pasaulio istorija yra likimo rankose. Jie manė, kad karo baigtis priklauso nuo dievų įsikišimo. Dar ir šiandien daug kas galvoja, kad Dievas arba kitos mistinės jėgos nulemia istorijos vyksmą.

Tačiau tuo metu, kai graikų filosofai pabandė surasti natūralius gamtos procesų paaiškinimus, atsirado istorijos mokslas, kuris bandė surasti natūralias pasaulio istorijos priežastis. Taigi valstybės pralaimėjimas kare nebebuvo aiškinamas dievų kerštu. Žymiausi graikų istorikai buvo Herodotas (484-424 m.pr.Kr.) ir Tukididas (460-400 m.pr.Kr.).

Graikai taip pat tikėjo, kad ligą gali sukelti dievai. Epidemijos dažnai buvo laikomos dievų bausme. Tačiau dievai galėjo ir išgydyti žmones, jei buvo aukojamos aukos.

Šios mintys nėra būdingos vien graikams. Prieš atsirandant šiuolaikinei medicinai) buvo paplitusi nuomonė, kad liga turi antgamtinę priežastį. Žodis “influenca” reiškia, kad esi atsidūręs blogoje žvaigždžių įtakoje.

Dar ir šiandien visame pasaulyje yra žmonių, kurie tiki, kad įvairios ligos (pavyzdžiui, AIDS) yra Dievo bausmė. Be to, daug kas mano, kad sergantis žmogus gali būti išgydytas antgamtiniu būdu.

Kai graikų filosofai pasuko naujo mastymo keliu, atsirado graikų medicina, kuri bandė surasti natūralius ligos ir sveikatos paaiškinimus. Manoma, kad graikų medicinos pradininkas buvęs Hipokratas, kuris apie 460 m.pr.Kr. gimė Koso saloje.

Pagrindinis apsisaugojimo nuo ligos būdas, pagal hipokratinės medicinos tradiciją, yra nuosaikumas ir sveika gyvensena. Natūrali žmogaus būsena yra būti sveikam. Liga kyla tada, kai gamta dėl sutrikusios fizinės arba dvasinės pusiausvyros “išeina iš vėžių”. Sveikatą padeda atgauti nuosaikumas, harmonija ir “sveika siela sveikame kūne”.

Šiandien nuolat girdime kalbant apie “gydytojo etiką”. Tai reiškia, kad gydytojas privalo dirbti vadovaudamasis tam tikromis etinėmis normomis. Pavyzdžiui, gydytojas neturi teisės sveikam žmogui išrašyti narkotinių medžiagų. Be to, privalo saugoti paslaptis, taigi neturi teisės skleisti to, ką jam apie savo ligą papasakoja pacientas. Ir šios idėjos remiasi Hipokrato mokymu. Jis reikalavo iš savo mokinių duoti tokią priesaiką:

“Gydydamas ligonius pagal savo sugebėjimą bei sąžinę nurodysiu atitinkamą gyvenimo būdą ir juos saugosiu nuo bet kokios žalos ar skriaudos. Niekam, kad ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių jų sumanymų neparemsiu patarimu. Be to, nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ir vaisiui sunaikinti.

Užsiimsiu medicinos menu gyvendamas nesavanaudiškai ir dorai.

Sergančių akmenlige pats neoperuosiu – tai atlikti pavesiu patyrusiems chirurgams.

Į kiekvieną namą Žengsiu sergančiųjų labui, be išankstinio kėslo pakenkti ir įžeisti, ypač be kūniško geismo moterims ir vyrams, laisviems žmonėms ir vergams, kuriuos man teks gydyti. Visa, ką gydydamas matysiu ar girdėsiu, ar šiaip ką, net ir nekviestas gydyti, patirsiu apie žmonių įprastą gyvenimą, nutylėsiu ir laikysiu paslaptyje, jei nebus reikalo viešai paskelbti.

Jei šios priesaikos nepriekaištingai laikysiuos ir jos nelaužysiu, tebūnie man lemta džiaugtis gyvenimo laime ir darbo sėkme, o mano garbe tebūna amžinai visų žmonių aukštinama. Jei šią priesaiką sulaužysiu ir neteisingai prisieksiu, teįvyksta man viskas priešingai”.

Pabudusi Šeštadienio rytą, Sofija pašoko lovoje. Ar ji tik sapnavo, ar iš tikrųjų matė filosofą?

Viena ranka ji pagrabaliojo po lova. Išties – ten gulėjo naktį atneštas laiškas. Sofija atsiminė skaičiusi apie graikų tikėjimą likimu. Vadinasi, tai nebuvo vien sapnas.

Žinoma, ji mate filosofą! Ir dar daugiau – savo akimis mate, kad jis pasiėmė jos laišką.

Sofija išlipo ant grindų ir pasilenkė po lova. Ištraukė visus mašinraščio lapus. Bet kas tai? Palei sieną kažkas raudonavo. Ar tik ne šalikas?

Sofija palindo po lova ir ištraukė raudoną šilkinį Šalikėlį. Aišku buvo viena: jis niekada nepriklausė Sofijai.

Ji atidžiai apžiūrėjo šalikėlį ir tyliai aiktelėjo pamačiusi, kad išilgai siūles juodu rašalu buvo kažkas užrašyta. “HILDĖ”, – perskaitė ji.

Hildė! Bet kas gi ta Hildė? Kodėl taip dažnai susikerta jų keliai?