Lietuvos žurnalo istorija

Įvadas

Žurnalas – brošiūros ar knygos pavidalo, dažniausiai su višeliu ar iliustracijomis periodinis leidinys, spausdinantis daugiausia analitinio pobūdžio tekstus visuomenės gyvenimo, politios, ekonomikos, mokslo, technikos, kultūros ir kt. Jame pateikiamos visuomenei arba atskiroms žmonių grupėms reikšmingos žinios, komentuojami praėję arba laukiami įvykiai, ekonominiai ar kultūriniai reiškiniai. Skirstomi pagal periodiškumą, skaitytojų auditoriją, paskirtį, tematiką. Pagal paskirtį : universalūs, specialieji ir moksliniai.

Lietuvių žurnalas, kaip ir visa lietuviška periodika, nuėjo ilgą raidos kelią. Jo ištakos ir istorija glaudžiai siejasi su laikraščio ir kitų periodinių leidinių istorija, jų plėtotės tendencijomis ir dėsningumais. Lietuviško žurnalo atsiradimą beveik prieš 170 metų, jo tobulėjimą , plitimą, turinio ir struktūros formavimąsi lėmė objektyvūs istoriniai, politiniai, socialiniai, kultūriniai ir kiti veiksniai, sąlygoję ir pačios Lietuvos egzistenciją įvairiais jos gyvenimo laikotarpiais. Lietuvių žurnalo formavimosi procese išskirtini penki pagrindiniai žurnalinių leidinių raidos etapai.

1.Pirmieji žingsniai

Sparčiai formuojantis kapitalistiniams santykiams, plečiantis tarptautinei prekybai, gausėjant geografinių atradimų, XVI-XVIIa. Labai pagyvėjo įvairių šalių žmonių tarpusavio bendravimas. Atsirado poreikis dalintis informacija, skleisti dvasines vertybes, propaguoti kūrybą.
Tokius uždavinius ėmėsi spręsti besiformuojanti periodinė spauda. Tuomet leidžiami laikraščiai buvo labiau panašūs į brošiūras ar žurnalus. XVII a. ėmė atsirasti žurnalai. Pirmasis – Vokietijoje, nuo 1654m. leidžiamas “Mercurius Jacosus” (“Sąmoningasis Merkurijus”)
Dėl nepalankių istorinių ir politinių sąlygų periodinė spauda gimtąja kalba Baltijos valstybėse, o ypač Lietuvoje, pradėjo eiti gerokai vėliau nei Vakarų Europos šalyse.
Pirmasis Baltijos krašto leidinys gimtąja kalba pasirodė Estijoje 1766m. Tai buvo laikraštis (“Luhnike oppetus” – “Trumpas pamokymas”)
Pirmuoju lietuvišku žurnaliniu leidiniu laikytinas 1823-1825 m. Tilžėje leistas žurnalo pobūdžio spaudinys “Nusidavimai Dievo karalystėje”, Karaliaučiuje 1832-1921 m. ėjęs jo tęsinys “Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių” buvo 16 psl. apimties, nedidelio formato, leidžiamas iki 400 – 500 egz. tiražu. Jis buvo spausdinamas gotišku šriftu, kurio didžiąją dalį sudarė vertimai iš vokiečių kalbos, buvo skirtas protestantų misijų reikalams, religinei propagandai ir Prūsijos valdžios interesams Mažojoje Lietuvoje. Pamažu gerėjo jo apipavidalinimas (tvarkingos antraštės, tamsesnis šriftas), kito kalba (10 redaktorių). Atsirado komentarų, žinučių. Tokio žurnalo pasirodymas paskatino ir kitus lietuvius leisti įvairius periodinius leidinius.

XIX a. pab. periodinių leidinių lietuvių kalba pasirodė ir JAV. 1879-1880 m. Niujorke spausdinamas pirmasis Amerikos lietuvių laikraštis “Gazieta lietuwizka”, vėliau “Unija”, “Lietuviškasis balsas”.
Didžiausios reikšmės to meto Lietuvos gyvenime turėjo visuotinis, politinis ir literatūrinis žurnalas “Aušra” – pirmas lietuviškas periodinis leidinys lotyniškomis raidėmis, skirtas Didžiąjai Lietuvai. Spausdinamas Ragainėje, vėliau Tilžėje, nelegaliai gabenamas per sieną. Pirmas numeris 1883. Kovą, paskutinis – 1886m. viduryje. Viso išleista 40 numerių, sujungtų į 29 sąsiuvinius. Tiražas – 1000 egz. patys leidėjai jį vadino laikraščiu, nors jis turėjo būti vadinamas žurnalu. Tai buvo žurnalas ir savo turiniu: skirtas ne operatyviai informacijai, bet to meto problemoms svarstyti, dvasinei kultūrai ugdyti. Žurnalinė buvo ir apimtis, formatas bei išvaizda. Jame diskutuojama tautinio sąjūdžio programos klausimais, nemažai dėmesio skiriama etikos, moralės dalykams, propaguojama blaivybė.

1886 m. nustojus eiti “Aušrai”, Maskvos lietuvių studentų grupė pradėjo rūpintis nauju leidiniu. Jų siekiai sutapo su jaunų kunigų siekiu turėti savo laikraštį. Bendromis jėgomis studentai bei katalikų bažnyčios atstovai parengė ir 1887 m. vid. ėmė leisti mėnesinį žurnalą “Šviesa”, skirtą lietuviams ir žemaičiams. Leidinys ėjo 1000 egz. tiražu ir nelegaliai buvo platinamas Lietuvoje. Tikslas – sutelkti pradėjusias skaidytis Lietuvos tautinio sąjūdžio jėgas ir kartu propaguoti religines tiesas. Aiškindamas religines tiesas, leidinys dar pasakojo apie vaikų auklėjimą ir tt.
Didelį vaidmenį suvaidino Lietuvos politikos, mokslo mėnesinis žurnalas “Varpas”, kurio pirmasis numeris pasirodė 1889 m. sausį. Jį leido Tilžėje. “Ūkininkas yra labai artimas “Varpui”. Jį pradėjo leisti 1890 m. Daug vietos jame skiriama politiniams straipsniams, tačiau jie ne tokie griežti kaip “Varpe”, rašiniai orientuoti į nelabai išprususį kaimo žmogų. Toks stilius pasirinktas todėl, kad kaimo žmonės jau bijojo laikyti ir platinti “Šviesą” ir “Varpą”. Taip pat leisti “Žinyčia”, “Saulė teka” – kultūros platinimo žurnalai.

“Apšvieta” – 1892-1893 m. pirmasis literatūros ir mokslo mėnesinis žurnalas.

Iki 1904m. lietuviški žurnalai buvo universalaus turinio, nespecializuoti, plataus profilio, švietėjiški visuomeniniai – politiniai bei literatūriniai, apie kuriuos būrėsi žymiausi to meto lietuvių rašytojai, kalbininkai, mokslo, meno ir kultūros veikėjai. Rašytojai buvo ir autoriai ir leidėjai. Skleisdami tautinio atgimimo, lietuvių vienybės ir kovos už laisvę idėjas, leidiniai plėtojosi ir tobulėjo palabi sparčiai, per trumpą laiką įgydami daugumą žurnalui kaip leidinio tipui būdingų bruožų, kurie padėjo jiems išsiskirti iš kitų periodinių leidinių.

Kiekvienas šio laikotarpio lietuviškas žurnalas turėjo savo konkrečius tikslus ir uždavinius, kuriuos sąlygojo istorinės, politinės, socialinės, ekonominės, kultūrinės visuomeninio gyvenimo sąlygos ir aplinkybės. Tačiau jų visų tematika ir problematika buvo panaši : lietuvių tautinis atgimimas, nacionalinė savimonė, švietimas, auklėjimas, lietuviškos spaudos atgavimas, Lietuvos istorija, kultūra, buitis, religija, etika, tautosaka, literatūra, lietuvių kalba, medicina, žemės ūkis ir kt. Dauguma pirmųjų lietuviškų žurnalų buvo skirta visiems Lietuvos gyventojams, plačiajai skaitytojų auditorijai; tik vienas kitas buvo orientuotas į inteligentiją ar kaimo žmogų. Jų tikslus ir uždavinius paprastai numatydavo ir realizuodavo patys leidėjai – atskiri asmenys arba įstaigos bei visuomeninės organizacijos – ir redaktoriai, kurie kartu būdavo ir aktyviausi leidinių organizatoriai bei bendradarbiai. Publikacijų autoriai – irgi tie patys leidėjai bei redaktoriai, taip pat lietuvių inteligentijos atstovai, rašytjai, poetai. Žurnalų rašiniai sparčiai tobulėjo ir žanriniu pobūdžiu. Greta įvairių rūšių straipsnių, buvo spausdinamos korespondencijos, informacinės ir kronikinės žinutės, apžvalgos, komentarai, laiškai, recenzijos, anotacijos, feljetonai, politinės satyros, skelbimai, tautosakos ir grožinės literatūros kūriniai. Žurnalų leidėjai nuolat tobulino ir savo leidinių vidinę struktūrą (publikacijų išdėstymą, skyrelių formavimą, rubrikų panaudojimą) bei apipavidalinimą. Pirmieji lietuviški žurnalai dažniausiai buvo leidžiami kartą per mėnesį, o jų apimtis ir tiražai buvo labai nevienodi.

2. Po draudimo panaikinimo

1904m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, Lietuvoje greta kitų periodinių leidinių sparčiai ėmė augti ir žurnalinių leidinių skaičius. Jie buvo spausdinami ne tik Tilžėje, bet ir Vilniuje, Kaune, Seinuose. Dauguma jų priklausė įvairioms partijoms ir polininėms grupuotėms. Todėl jie paprastai buvo plataus profilio, poleminiai, visuomeninės – politinės krypties leidiniai, orientuoti į plačią skaitytojų auditoriją arba tam tikrus visuomenės sluoksnius. Socialdemokratų žurnaliniai leidiniai “Draugas”, “Darbininkų balsas”, “Naujoji gadynė”, “Skardas” bei “Žarija” pirmiausia skirti šios partijos idėjoms skleisti darbininkų tarpe. Žurnalas “Draugas” orientavosi į jaunuomenę bei inteligentiją, siekdamas įtraukti į visuomeninę ir kultūrinę veiklą. Lietuvos demokratai savo tikslus įgyvendino ne tik per savaitraštį “Lietuvos ūkininkas” bei laikraštį “Lietuvos žinios”, bet ir per leidžiamus priedus, ypač “Jaunimą” ir “Aušrinę”, tapusius savarankiškais žurnalais kaimo jaunimo tarpe. Krikdemų leidžiami žurnaliniai leidiniai “Šaltinis”, “Šviesa”, “Vienybė”, skleidžiantys religines tiesas buvo orientuoti į religingus kaimo žmones, valstiečius, ūkininkus. Žurnalas “Draugija”, kuriame krikščioniškos kultūros puoselėjimas laikomas svarbiausiu tikslu, buvo skiriamas daugiausia dvasininkijai ir pasaulietinei inteligentijai, o jo priedas “Ateitis”, vėliau tapęs savarankišku žurnalu – jaunimui ir moksleiviams. Katalikiškos pakraipos buvo ir “Spindulys”, “Žiburys”, “Pavasaris”, “Lietuvaitė”, “Bažnytinė apžvalga”, “Garnys”, skirti plačiajai tikinčiųjų auditorijai.
Iš visuomeninio – politinio profilio žurnalų, kurie, kaip ir paskutiniųjų praėjusio amžiaus dešimtmečių lietuviški periodiniai leidiniai, propagavo atgimimo, tautiškumo idėjas labiausiai išsiskyrė jaunimui skirti leidiniai: “Draugas”, “Aušrinė”, “Ateitis”, “Lietuvaitė”. Po spaudos draudimo panaikinimo ėmė sparčiai didėti žurnalų teminė diferenciacija ir specializacija. Pasirodė specialūs leidiniai mokslininkams (“Lietuvių tauta”), mokytojams (priedai “Mokykla”, “Mokytojas”), muzikams (“Vargononinkas”), teatro mėgėjams (“Teatras”), kultūros darbuotojams (“Vairas”). Ėmė eiti satyros ir humoro žurnalai “Ežys”, “Garnys”, “Žiežirba”. Karo metu į Rusiją pasitraukusi lietuvių inteligentija kai kuriuos nustojusius eiti Lietuvoje žurnalus atgaivino Petrograde, Maskvoje, Voroneže.

XX a. pradžioje lietuviška periodika buvo tebeleidžiama ir už Lietuvos ribų. Lietuvą pasiekdavo ir JAV leisti lietuviški žurnalai. Tai bendros paskirties “Lietuvių žurnalas”, “Jaunoji Lietuva”, katalikiški “Vytis”, “Tikyba ir dora”, moterims skirti leidiniai “Moterų dirva”, “Moterų balsas”. Taip pat leisti spacializuoti žurnalai, medicinos, teatro, muzikos, satyros, žemės ūkio ir kt. Kituose kraštuose leidžiami žurnalai Pirmojo pasaulinio karo metais nemažai prisidėjo prie lietuvių žurnalo sistemos formavimosi.

3. Nepriklausomybės metai

Apžvelgus žurnalinės periodikos raidą Nepriklausomoje Lietuvoje, matyti, kad žurnalai nuo pat pirmųjų jaunos valstybės gyvavimo dienų buvo aktyvūs politinio, ekonominio, socialinio bei kultūrinio gyvenimo dalyviai. Dauguma žurnalinio tipo leidinių atgijo su politinėmis partijomis, visuomeniniais judėjimais. Žurnalas buvo efektyvi organizacinės veiklos, informavimo ir naujų idėjų propagavimo priemonė.

Per tuos daugiau kaip dvidešimt metų pamažu formavosi įvairių politinių partijų ir visuomeninių organizacijų, atskirų visuomenės sluoksni, socialinių bei profesinių grupių žurnalai. Įvairių periodinių leidinių Lietuvoje ėjo labai daug – per 2000 pavadinimų, tarp jų nemažai žurnalų. Tačiau ne visi išsilaikė, vieni ėjo tik vienerius metus, kitų teišėjo tik vienas kitas numeris. Daugiausia jų išlikimą lėmė natūralios atrankos principas – išsilaikė ir toliau tvirtėjo tie žurnalai, kurie tikrai tuo metu buvo reikalingi skaitytojams, kurių egzistenciją sąlygojo politinis, ekonominis, socialinis, kultūrinis, visuomenės ir valstybės vystymasis. Iš daugybės pradėtų leisti žurnalinių leidinių paprastai išsirutuliodavo vienas pagrindinis arba keli svarbiausieji žurnalai, skirti tam tikros skaitytojų auditorijos arba jos dalies poreikiams tenkinti, atsižvelgiant į konkrečius uždavinius ir interesus. Taip Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir jai artimų katalikiškų organizacijų svarbiausiu visuomeninės – politinės tematikos žurnalu tapo “Židinys”, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos – žurnalas “Varpas”, lietuvių tautininkų sąjungos – “Vairas”, Lietuvos socialdemokratų partijos – “Darbo visuomenė” bei “Mintis”, Lietuvos komunistų partijos – “Komunistas” bei “Priekalas”. Susiformavo žurnalai jaunimui (“Pavasaris”, “Jaunimas”, “Jaunoji karta”), studentams (“Jaunoji Lietuva”, “Akademikas”), moksleiviams (“Šviesos keliai”, “Ateitis”, “Moksleivių varpai” ir kt.), skautams (“Skautų aidas”, “Vadovė”), įvairiaus amžiaus vaikams (“Žibutėlis”, “Žvaigždutė”,”Vyturys”, “Šaltinėlis”, “Kregždutė” ir kt.), moterims (“Moteris”, “Naujoji Vaidilutė”), taip pat satyros ir humoro žurnaliniai leidiniai (“Spaktyva”, “Kuntaplis” ir kt.).
Svarbiausi kultūros tematikos leidiniai buvo “Kultūra” bei “Naujoji Romuva”, mokslo – “Lietuvių tauta”, “Tauta ir žodis” bei “Darbai ir dienos”, gamtos mokslų – “Kosmos” bei “Gamta”, filosofijos – “Logos”, “Eranus” bei “Athenaeum”, istorijos – “Mūsų senovė”, kraštotyros – “Gimtasai kraštas”, religijos – “Soter”, “Tiesos kelias”, “Žvaigždė”, “Jaunimo vadas” ir kt. Tačiau nepavyko kurti stabilių, ilgaamžių specialiųjų žurnalų literatūros, meno, muzikos, teatro, kino klausimais. Nepriklausomoje Lietuvoje savo žurnalus turėjo ne tik politinių partijų ir visuomeninių organizacijų nariai, bet ir moksleiviai, studentai, vaikai, moterys, rašytojai, menininkai, mokslininkai, dvasininkai, pedagogai, medikai, teisininkai, ekonomistai, inžinieriai, žemdirbiai, medžiotojai, miškininkai, transportininkai, ryšininkai, jūrininkai, žvejai, statybininkai, kooperatininkai, verslininkai, prekybininkai, kariai, policininkai, ugniagesiai, sportininkai, kalbininkai, bibliotekininkai, žurnalistai, fotografai. Tiesa, kai kurie profesiniai bei šakiniai žurnalai buvo trumpalaikiai, išėję tik po vieną numerį. Tačiau pastebima bendra tendencija – siekimas leisti specialius visų socialinių ir profesinių visuomenės grupių žurnalus.
Kai kurios tematikos žurnalai buvo skirti visoms trims arba kelioms skaitytojų grupėms – mokslininkams, spacialistams, plačiajai visuomenei. Ėjo gamtos mokslų žurnalas “Kosmos”, skirtas mokslo darbuotojams ir specialistams, jo priedas “Gamtos draugas”, skirtas jaunimui, ir gamtos mokslų populiarinimo žurnalas “Gamta” – visų sluoksnių skaitytojams. Religinių žurnalų sistemą sudarė religijos mokslo žurnalas “Soter”, žurnalas kunigams “Tiesos kelias” ir katalikiški žurnalaivienuolių kongrgacijų nariams “Žvaigždė”, “Misijos”, “Pranciškonų pasaulis” ir kt., o pedagoginių – mokslinis žurnalo tipo leidinys “Naujoji mokykla”, žurnalas mokytojams “Lietuvos mokykla” bei žurnalai moksleiviams “Šviesos keliai”, “Moksleivių varpai” ir kt. Panašias sistemas sudarė ir kai kurios kitos tematikos žurnalai: medicinos, žemės ūkio, karybos, ekonomikos tematikos žurnalai. Taip formavosi Nepriklausomos Lietuvos žurnalų sistema. Žurnaliniai leidiniai, kuriuos lietuvių išeivija leido JAV ir kitose šalyse, daugiausia buvo skirti etiniams skaitytojų poreikiams tenkinti ir didesnės įtakos šiam procesui Lietuvoje neturėjo.

4. Okupacijos ir aneksijos metai

1940m. viduryje prasidėjusios tarybinės ir paskui ją sekusios vokiečių okupacijos bei Lietuvos aneksijos metais lietuvių žurnalų sistema, susidariusi tarpukario laikotarpiu, buvo iš pagrindų suardyta, daugelis žurnalų buvo uždaryti arba nustojo eiti.

Pokario metais pirmiausia buvo steigiami periodiniai leidiniai, reikalingi komunistų partijos idėjoms skleisti. Formavosi ideologinė, propagandinė komunistinė ir komjaunimo periodika, kurioje svarbų vaidmenį atliko žurnalai “Komunistas”, “Agitatoriaus bloknotas”, “Pergalė”, “Jaunimo gretos”. Tik po Stalino mirties, vadinamuoju atšilimo laikotarpiu, pasirodė mažiau ideologizuotų, specialios paskirties žurnalinių leidinių, netradicinių publikacijų, kuriose pasirodydavo drąsesnių minčių, įvairesnių nuomonių įvairiais klausimais. Statistikos duomenimis, 1970 m. ėjo 123 žurnaliniai leidiniai. Tačiau tuo laikotarpiu mažai pasirodydavo žurnalų ir žurnalinio tipo leidinių. Naujus žurnalus įkurti buvo nepaprastai sunku.

Lietuvių išeivija po karo leido ir dabar tebeleidžia nemažai įvairios tematikos ir problematikos žurnalų bei žurnalo tipo leidinių. Tam tikru atžvilgiu jie įdomūs bei naudingi ir Lietuvos skaitytojui – kaip laisvos spaudos pavyzdžiai, objektyvios, teisingos informacijos apie lietuvių išeivijos gyvenimą kitose šalyse ir lietuvių padėtį pačioje Lietuvoje šaltiniai. Panašų vaidmenį atliko ir mūsų krašte leisti rezistenciniai, pogrindiniai žurnaliniai leidiniai, kurių, beje, Lietuvoje išėjo tik vienas kitas : daug paprasčiau buvo leisti įvairius lapelius, atsišaukimus, laikraštėlius, informacinius biuletenius.

1949 – 1953m. Lietuvos partizanai leido mėnesinį periodinį leidinį “Prie rymančio rūpintojėlio”. 1972 m. kovo 19 d. išėjo pirmasis pogrindinio periodinio leidinio “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” pirmasis numeris. Jo tikslas buvo informuoti pasaulio visuomenę apie tikrąją bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje. Šis leidinys įvairiais keliais pasiekdavo Vakarus, JAV, kur buvo leidžiamas atskirais tomais (viso 10 tomų), verčiamas į kitas kalbas ir platinamas beveik visose katalikiškose šalyse. 1976 m. pavasarį pradėjęs eiti pogrindinis žurnalas “Dievas ir Tėvynė” daugiausia rūpinosi krikščioniškosios kultūros išlaikymu Lietuvoje. Jame buvo rašoma apie pokario kovotojus už laisvę (partizanus), kritikuojama antireliginė propaganda, raginama saugoti lietuvių kalbą ir dorovę, nepasiduoti rusinimui.1979 m. vasarą Vilniuje grupė tautinio sąjūdžio aktytvistų ėmė leisti nelegalų leidinį “Vytis”. Iki jo leidimo nutraukimo 1981 m. išėjo 6 numeriai. Šiuos ir kai kuriuos kitus politinius leidinius vadinti žurnalais galbūt ir nevisiškai būtų teisinga. Tačiau jie nuo laikraščių gerokai skyrėsi – ir periodiškumu, ir ypač apimtimi (40-80 psl.). daugiausia buvo leidžiama mokslininkams ir specialistams skirtų leidinių – per 70. Ne visi jie buvo aukšto dalykinio ir techninio lygio, tačiau mokslo darbuotojai turėjo kur skelbti savo publikacijas apie atliktų mokslinių darbų rezultatus. Plačioji visuomenė dar neturėjo kai kurios tematikos masinių, šakinių bei profesinių žurnalų. Būtina buvo steigti naujus, pertvarkyti senus ir atkurti Nepriklausomoje Lietuvoje ėjusius žurnalus, tenkinančius įvairių Lietuvos gyventojų grupių poreikius. Tai buvo įmanoma tik demokratiškos spaudos sąlygomis.

5. Atgavus laisvę ir nepriklausomybę

1989 m.vienas po kito ėmė eiti nauji arba atgaivinti žurnaliniai leidiniai. Teisę steigti naujus periodinius leidinius įgijo ne tik valstybinės organizacijos bei judėjimai, bet ir atskiri Lietuvos piliečiai.dienos šviesą išvydo nauji – naujų pavadinimų, naujos tematikos žurnalai. 1992 m. pabaigoje mūsų krašte buvo leidžiama apie 270 žurnalų ir jų tipo leidinių. Žurnalų formavimosi procesas labai paspartėjo. Daugelis tęstinių mokslinių leidinių buvo pertvarkyta į tikrus mokslinius žurnalus. Žurnalo statusą įgijo vadinamieji biuleteniai, informaciniai bei reklaminiai leidiniai. Dabar nuosekliai siekiama, kad kiekvienas gyventojų sluoksnis turėtų atitinkamos tematikos pilnaverčius žurnalus, sudarančius vientisą sistemą: mokslinis žurnalas – specialus žurnalas – universalus žurnalas. Jeigu sistema nepilna, vadinasi, tam tikras visuomenės sluoksnis neturi savo žurnalo. Kai kurios tematikos žurnalų sistema dar nevisiškai susiformavusi, arba tik formuojasi, pasipildo atitinkamo lygmens leidiniais. Paskutiniu metu ypač pagausėjo žurnalų moterims. Jų neproporcingai daug. Jie turės pereiti skaudžią konkurencinę kovą, kol iškils lyderiai ir pasiskirstys savas auditorijas Štai keletas skaičių bendram vaizdui susidaryti : dienraščio “Lietuvos rytas” žurnalinis priedas moterims “Stilius” leidžiamas net 70 000 tiražu, žurnalas moterims “Cosmopolitan” – 45 000 tiražu, žurnalas “Moteris” – 40 000. “Lietuvos ryto” savaitinis žurnalas “TVantena” leidžiamas 200 000 tiražu, priedas “Krepšinis” – 60 000.
Tiesa, pereinant prie rinkos santykių, tapus savarankiškais, daugeliui žurnalų iškilo rimtų ekonominių problemų, ypač su popieriaus pabrangimu ir spaudos išlaidų padidėjimu. Redakcijos turi daugiau rūpintis, kad jų žurnalai ir tenkintų skaitytojų poreikius, ir būtų rentabilūs. Labai pasunkėjo ir naujų žurnalų steigimas. Todėl žurnalų sistemos formavimosi procesas gerokai sulėtėjo. Tačiau reikia tikėtis, kad Lietuva netrukus įveiks ekonominę ir techninę krizę ir lietuvių žurnalinės periodikos raida vėl paspartės.

Išvados

Lietuviškoje spaudoje terminas “žurnalas” pradėtas vartoti labai vėlai – tik nuo Nepriklausomybės laikotarpio pradžios. O įsitvirtino po Nepriklausomybės praradimo, okupacijų metais. Vadinasi, formaliai tariant, iki to laiko Lietuvoje žurnalų nebuvo, nes po tuometinių žurnalų pavadinimais būdavo nurodoma, jog tai laikraščiai. Lietuviškas žurnalas, perėjęs ilgą raidos kelią dar vis nėra tobulas. Rinka užversta komerciškai paklausiais produktais, kai tuo tarpu sunku rasti kokybišką mokslinį ar specialųjį žurnalą. Nenusistovėjusios žurnalų leidimo tradicijos neleidžia prognozuoti paklausos tam ar kitam žurnalui, todėl pasaulį išvysta daug panašaus turinio ir paskirties produktų, kurie yra kone identiški savo turiniu. Žinoma, sudėtingėjant rinkos sąlygoms ir galimybei išlikti, su laiku nusistovės nuolatinė žurnalų auditorija ir iškils lyderiai.

Naudotos literatūros sąrašas:
Urbonas V. Lietuvių žurnalas: Nuo pirmojo numerio iki šių dienų. Trakai; V.: Voruta, 1993.
Žurnalistikos enciklopedija. V.: Pradai, 1997.
Žurnalisto žinynas/ sudarė V. Užtupas. 1kn. K.: Vilnius, 1992.