Lietuvos sunkieji
Lietuvos sunkiųjų arklių veislė buvo pradėta kurti XIX a. pabaigoje. Veislės kūrimu 1894 m. užsiėmė “Darbui ir važiuoti arklių veisimo draugija”, kuri padidino Brabansonų, Peršeronų, Ardėnų ir kitų sunkiųjų veislių eržilų įvežimą. Su šiais eržilais buvo kryžminamos vietinės kumelės. 1923 m., karo sunaikintai veislinei medžiagai papildyti, iš Olandijos buvo importuoti sunkiojo tipo arkliai. 1925 m. iš Švedijos atgabenti Ardėnai. Gauti mišrūnai buvo žymiai gyvybingesni, geriau vystėsi ir, svarbiausia, labiau prisitaikęs vietos sąlygoms, negu importuoti arkliai. Tokie mišrūnai pietvakarinėje Lietuvos dalyje nulėmė tolimesnį sunkaus tipo arklių formavimąsi. Kryptingas veislininkystės darbas, geras šėrimas ir laikymas sudarė palankias sąlygas formuotis veislei, kuri 1963 m. buvo patvirtinta savarankiška, turinti 12 linijų. Lietuvos sunkieji arkliai kryžminami su 1963m., 2000m., 2001m. iš Švedijos įvežtais Ardėnų veislės eržilais.
Lietuvos sunkieji į kilmės knygas įrašomi nuo 1948 m. kaip Ardėnų veislės arkliai ir jų mišrūnai. Antroji Lietuvos sunkiųjų arklių kilmės knyga išleista 1951m.ir leista iki 1996m. Lietuvos sunkiųjų arklių kilmės knygas veda Lietuvos arklių augintojų asociacija. Veisliniai arkliai identifikuojami pagal spalvą bei žymes. Visų pirma Lietuvos sunkieji arkliai naudojami darbui, tačiau vis dažniau jie eksportuojami į užsienį mėsai. XIX amžiaus viduryje buvo pradėti darbo arklių jėgos bandymai. Lietuvoje pirmą kartą jie buvo atlikti 1857. Nuo 2002 m. už Lietuvos sunkiųjų arklių išbandymus atsakinga “Lietuvos arklių augintojų asociacija”. Šiuo metu pastebimas spartus Lietuvos sunkiųjų arklių populiacijos mažėjimas. Kritiškai sumažėjo eržilų linijų skaičius, prastėja veislinės ir darbinės savybės. Kiekvienas Lietuvos sunkiųjų arklių augintojas iš esmės užsiima tik savo bandos gerinimu. Lietuvos sunkiųjų arklių veislės būklę galima įvertinti kaip pavojingą dėl išnykimo.
