Lietuvos geografų leidiniui “Geografijos metraštis” ­ 40 metų

Jungtiniame XXII­XXIII “Geografijos metraščio” tome (1986 m.) jo redaktoriai G. Pauliukevičius ir N. Eitmanavičienė stengėsi atspindėti geoekologinius landšaftų tyrimus. G. Pauliukevičiaus ir R. Pakalnio straipsnyje apie ekologijos ir geografijos kooperaciją nušviečiama ekologinių idėjų evoliucija ir aptariamas ekologijos ir geografijos mokslų giminingumas. Toliau šiame tome galima rasti konceptualius P. Kavaliausko, A. Knabiko, A. Basalyko straipsnius apie geografines sferas ir jų tyrimo metodus bei daugelį kitų mokslinių publikacijų apie skirtingo rango landšafto elementų tyrimus ir ekologinio optimizavimo aspektus.

Lietuvos geografų draugijos ekskursijoje
1976 m. XXIV tomas (1988 m., red. Č. Kudaba ir V. Minkevičius) buvo skirtas 1986 m. amžinybėn išėjusio profesoriaus Alfonso Basalyko atminimui. “Geomorfologiniai ir landšaftiniai tyrimai Lietuvoje” ­ tai ir XXIV “Geografijos metraščio” tomo pavadinimas, ir tos geografinių tyrimų Lietuvoje sritys, kurių dabar jau neįmanoma įsivaizduoti be profesoriaus A. Basalyko.

XXIV tome Č. Kudaba aprašo Lietuvos geomorfologinio kartografavimo istoriją, A. Garunkštis ­ limnoglacialinių krantinių darinių tyrinėjimus, V. Čepulytė ­ Baltijos pajūrio paleoslėnius, K. Švedas ­ periglacialinio reljefo ir epigenezės tyrimus. A. Mikalauskas ir A. Jurgaitis nušviečia fliuvioglacialinio reljefo formų, V. Čepulytė ­ kalvoto marginalinio reljefo, M. Eidukevičienė ­ dirvodarinių uolienų kilmės tyrimus. Tome skelbiami ir daugelio kitų tyrinėtojų straipsniai.

Jungtiniame XXV­XXVI tome (1989­1990 m., red. O. Pustelnikovas) paskelbti įvairaus pobūdžio geografiniai Lietuvos pajūrio zonos tyrimai. Nušviečiami gamtinės aplinkos vystymosi ir dabartinės būklės klausimai, skelbiami nauji duomenys apie ekonominius ir socialinius zonos parametrus, rekreacinį ir gamtosauginį jos potencialą.

1980­-1991 m. moksliniuose straipsniuose daugiausia dėmesio yra skiriama Lietuvos geografinių tyrimų metodologinei analizei bei istorinei apžvalgai. Tai nulėmė geografinių tyrimų istorijai skirto XIX ir iš dalies XXI “Metraščio” tomų išleidimas. Antrojoje vietoje tuomet atsidūrė sausumos paviršiaus, trečioje ­ sausumos vandenų tyrimai. Daugiau dirvotyros tematika parašytų mokslinių straipsnių. Nemažai dėmesio skirta ir įvairių geografinių landšaftų bei regionų kompleksiniams tyrimams.

XXVII “Geografijos metraščio” tomas (1991 m., red. A. Gaigalas ir V. Dvareckas) buvo paruoštas pereinamuoju Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ir Geografijos instituto kūrimosi laikotarpiu. Šis tomas praktiškai nėra teminis, nors tradiciškai jam buvo suteiktas pavadinimas (“Gamtiniai procesai”). Tome skelbiami moksliniai straipsniai suskirstyti į aštuonis teminius skyrius: 1) dirvožemių defliacija ir erozija, 2) geomorfologiniai procesai, 3) limnologiniai procesai, 4) meteorologiniai procesai, 5) Baltijos ir jos pakrančių procesai, 6) geocheminiai procesai, 7) geologiniai procesai ir 8) toponimika.

XXVIII tomas ­ pirmasis “Geografijos metraščio” tomas, išleistas nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Lietuvos mokslo tarybos sprendimu “Geografijos metraštis” buvo pripažintas periodiniu moksliniu prestižiniu leidiniu. Šis garbingas įvertinimas įpareigojo leidėjus ne tik pratęsti gilias “Metraščio” tradicijas, bet ir toliau stiprinti jo prestižines pozicijas nuolat tobulinant straipsnių atrankos kriterijų sistemą, leidinio struktūrą ir techninę kokybę. Padidėjus tomų apimčiai, buvo nutarta nebegrįžti prie jų komplektavimo pagal tam tikrą tematiką.

XXVIII tomas (red. R. Baubinas ir N. Eitmanavičienė) dienos šviesą išvydo 1995 m. Kadangi laisvoje Lietuvoje galima apginti geografijos disertacijas, 1992­1994 m. pasižymėjo daktaro disertacijų gynimo gausumu. Visas XXVIII tomas (17 straipsnių) buvo paskirtas apgintų disertacijų pristatymui. Straipsnių tematika aprėpė platų Lietuvos mokslo sričių spektrą, o juose pristatomi mokslinių darbų rezultatai pagilino žinias apie daugelį geografijos tyrimo objektų: dirvožemį (S. Paškauskas, R. Morkūnaitė), augaliją (N. Savukynienė, J. Kavaliauskienė), klimatą (A. Bukantis, A. Galvonaitė), Baltijos jūrą ir pakrantę (Z. Janukonis, G. Žilinskas, K. Jokšas, A. Galkus, S. Gulbinskas), landšaftus (N. Eitmanavičienė, A. Dilys, Z. Gulbinas, A. Lankelis), karsto reiškinius (J. Taminskas), gyvenvietes (S. Stanaitis).

Trisdešimt keturis XXIX tomo (1996 m.) mokslinius sraipsnius prof. G. Pauliukevičiaus vadovaujama Redaktorių kolegija suskirstė į 9 teminius skyrius: 1) landšaftotyra, 2) geomorfologija, 3) ežerotyra, 4) klimatologija, 5) jūrotyra, 6) regioninė geografija, 7) istorinė geografija ir paleogeografija, 8) visuomeninė geografija, 9) mokyklinė geografija. Daugiausia straipsnių pateko į 2, 5 ir 8 skyrius, mažiausiai ­ 3, 6 ir 7. Panaši ir “Geografijos metraščio” XXX tomo (1997 m.) struktūra. Tik vietoje ankstesniame tome buvusios “Ežerotyros” atsirado “Hidrologijos” skyrius ir, nesant straipsnių mokyklinės geografijos, istorinės geografijos ir paleogeografijos tematika, atitinkamų buvusių skyrių vietas užėmė skyriai: “Bendrieji geografijos klausimai” (V. Gudelis ir R. Baubinas) ir “Metodiniai klausimai” (K. Jokšas, N. Leonavičiūtė, M. Dumbliauskienė ir kt.).

1991­-1997 m. mokslinių tyrimų rezultatų pristatymuose vyrauja geografinių regionų analizei skirti moksliniai straipsniai. Palyginus su ankstesniaisiais “Geografijos metraščio” tomais, gerokai pagausėjo Baltijos jūros tyrimus nušviečiančių mokslinių straipsnių.

Per visą “Geografijos metraščio” leidimo laikotarpį daugiausia straipsnių buvo parašyta geomorfologijos tematika. Nuolat stiprėjo hidro- ir geochemijos, plėtėsi sedimentologijos, susilpnėjo kvartero geologijos pozicijos. Po tam tikros krizės paskutiniuoju metu atsigauna klimatologiniai ir meteorologiniai tyrimai. Gana populiarūs yra straipsniai kraštotvarkos tematika. Stiprias pozicijas ilgą laikotarpį užėmusi geografijos tyrimų istorija paskutiniuoju metu nušviečiama menkai. Kompleksinė gamtinė geografija, kaip tyrimų metodas, dažniausiai buvo naudojama pirmojo periodo metu, o dar labiau integruoto mokslo ­ kompleksinės geografijos ­ metodai niekada nebuvo ypač populiarūs.

“Geografijos metraščio” straipsnių tematikos analizė parodė, kad anksčiau gausiausių sausumos vandenų tyrimų Lietuvoje palaipsniui mažėja. Mažiau pelkių tyrimų, ežerotyros darbų. Paskutiniaisiais metais įsivyrauja Lietuvos geografinių regionų tyrinėjimai. Reikia pabrėžti, kad “Geografijos metraščio” leidimo pradžioje regioniniuose tyrimuose ryškiai vyravę gamtotyros metodai vėliau gerokai užleido savo pozicijas ir šiuo metu gamtotyros ir visuomeninės geografijos metodų santykis regionų tyrimuose yra maždaug 1,5 : 1.

“Geografijos metraštyje” publikuojamų mokslinių straipsnių analizė parodė, kad iki šiol daugiausia geografinių tyrimų Lietuvoje buvo skirta lokaliems gana siauros tematikos klausimams spręsti. Šiuo metu ryškėjantis geografinių landšaftų integruoto sisteminio pažinimo poreikis skatina naujai pažvelgti į geografijos mokslo uždavinius. Naujas požiūris vis ryškiau matomas ir “Geografijos metraščiui” pateikiamuose moksliniuose straipsniuose.