Lietuvių filosofai

Vydūnas.

Ankstyvuose savo kūriniuose Vydūnas rutuliojo abstrakčias filosofines idėjas. Vėliau jis perėjo prie savo tautos būties analizės, stengėsi kuo geriau suvokti jos istoriją. Šiuos minties ieškojimus atspindi jo dramos. Lietuvių tautos likimas jau neatskiriamai susijęs su kitų tautų istorija ir religija.

Vydūnas į Lietuvą žvelgė per jos kovas su kryžiuočiais, kovos su krikščionybe istoriją, atskleisdamas kryžiuočių grobuoniškumą, veidmainiškumą, krikščionybės žalą. Anot mąstytojo krikščionybė yra visiškai svetima lietuviams. Visa lietuvių tautos stiprybė glūdėjo senojoje lietuvių religijoje. Jos netekę lietuviai nustoję būti savimi. Senosios religijos atgimime Vydūnas matė ir liet. tautos dvasinį atgimimą. Vydūnas plėtojo S. Daukanto mintis: religija privalo rastis iš tautos būdo, o krikščionybė neatitinka lietuvių būdo.

Savo filosofinėse pažiūrose Vydūnas jungė senovės indų filosofiją su neoplatonizmo bei krikščionybės elementais. Indų filosofija – kertinis Vydūno pažiūrų akmuo. Vydūną žavėjo indų mokėjimas kovoti dėl savo teisių nenaudojant prievartos. Dažnai šalyje viešpatavo okupantai, bet indų kultūra neišnyko. Vydūnas manė, jog išsaugoti kultūrą indams padėjo jų filosofija ir religija. Vydūnas lygino lietuvius ir indus. Jis manė, kad neišnykti gali padėti tik tautos ištvermė, orumas, jos narių atsakomybė. Vydūnas suprato, kad dėl tragiško lietuvių tautos likimo kalti ne tik “svetimieji”. Todėl jis reikalavo ugdyti atsakomybės už tautos likimą jausmą, vidinę atsparą, moralinį tvirtumą. Tai padėtų nepasiduoti jokioms išorėms jėgoms, atsispirti svetimos dvasios invazijai.

Vydūno įsitikinimu nei mokslas, nei krikščionybė negali paaiškinti žmogaus esmės. Visas žinias mes įgyjame intuityviai. Tik vėliau protas ieško argumentų joms pagrįsti.

Svarbiausią vietą Vydūno apmąstymuose užėmė žmogus. Jis mėgino atskleisti žmogaus prigimtį. Jam žmogus yra dvilypė materiali (kūnas su savo biologinėm funkcijom) ir dvasinė (kūrybinių galių sankaupa) būtybė. Žmogaus kūnas yra gamtos dalis, o jo veiksmai priklauso nuo dvasios arba sąmonės.

Vydūnas priėmė indų filosofijos reinkarnaciją, pagal kurią nuolat gimstančių individų moralinės savybės priklauso nuo jų veiksmų ankstesniame gyvenime. Traktuodamas žmogų kaip gamtos dalį, filosofas manė, kad ir jo poelgiai aiškinami gamtinėmis priežastimis. Jei gamtoje viskas kinta siekia tobulumo, tai kinta ir žmogus: jis nuolat sąmonėja ir tobulėja.

Žmogiškumas priklauso nuo to kaip ir kiek sugebame valdyti savo “žemesnes jėgas” (aistras, norus ir t.t.). nepajėgdamas to padaryti žmogus materialėja, tuo pačiu prarasdamas žmogiškumą. Bet tai laikini nukrypimai nuo tobulėjimo kelio, nes apkritai žmogus kyla nuo gyvuliškojo prie žmogiškojo. Svarbiausias žmogaus gyvenimo variklis – dvasinis jo sąmonėjimas. Savimonė, sąžinė, išmintis, teisingumas, meilė yra aukščiau už visus kitus žmogaus egzistencijos dalykus.

Nuo individo sąmonėjimo prieinama prie žmonijos sąmonėjimo. Šiame procese Vydūnas išskyrė tris pakopas: sąmonėjimą sau, tautai ir žmonijai. Sąmonėjimas žmonijai galutinis žmogaus dvasinio tobulėjimo tikslas. Individas privalo siekti vienybės su žmonija. Vydūnas pabrėžė visų tautų lygiateisiškumą ir lygiavertiškumą.

Asmenybė negali būti visapusiška be ryšio su tauta. Tik per tautos dvasią žmogaus sąmonė atsiskleidžia moksle, mene, moralėje. Tautiškumo idealas Vydūnui nebuvo galutinis tikslas, todėl jam buvo svetimas nacionalizmas ir šovinizmas. Žmonija negali egzistuoti be tautų, kaip ir be individų. Todėl kiekviena tauta yra vienodai artima ir reikšminga žmonijos narė.

Žmogus iš kitų gyvų būtybių išsiskiria tuo, kad jo santykį su pasauliu lemia pažinimas. Gebėjimas pažinti – viena iš esmingiausių žmogaus savybių. Žmogus turėdamas ne tik protą, bet ir kūną, neatsispiria įvairiems malonumams, todėl jis tapęs savo nuotaikų vergu, pradeda žlugti. Tada žmogus tampa abejingas dvasiniam gyvenimui, o didžiausia vertybė jam – daiktas. Žmonės trokšdami vis daugiau daiktų susvetimėja. Tačiau daiktų troškulys žadina kūrybines žmonių jėgas. Be jų nebūtų sukurta civilizacija, kuri yra žmonijos laimė ir nelaimė, nes žmonija kurdama vertingus daiktus išlaisvino kūrybines galias, kurios gali nuvesti ją į pražūtį. Vis dėlto žmogaus protas ir atsakomybės jausmas turi sustabdyti griaunančių jėgų veiksmą. Bet to nepajėgs padaryti žmogus be laisvės. O laisvės ilgesys vis labiau juntamas. Tikroji laivė yra visiškas, nevaržomas žmogaus esmės išreiškimas.

A. Maceina

Savo filosofijos principus Maceina formulavo remdamasis kultūros raidos analize. Išsamiai aptaręs įvykius Europoje, jis daro išvadą: “Vakarai iš tikro žlunga ir niekas jų negali išgelbėti. Tai yra ne žmonių, ne tautų, net ne kultūros, bet tam tikros dvasinės krypties žlugimas”.

Maceina teigia, kad istoriją lemia sąmoningas žmogaus dalyvavimas joje. Istorijos vyksmas turi būti nuolatinis žengimas į priekį prie dvasios suvokto idealo. Istorija yra nuolatinis gėrio ir blogio išsiskyrimo vyksmas, nuolatinis gėrio ir blogio įtampos augimas, kuris baigsis visuotine katastrofa. Mūsų amžius veda mus į nežinomą ateitį.

Žmogaus egzistenciją stipriai veikia kančia. Nei nuo kančios pabėgti, nei jos savo jėgoms nugalėti žmogus neįstengia. Jis gali tik kęsti ją. Pats mūsų buvimas vyksta kančioje. Todėl kančia tarsi koks veidrodis galbūt aiškiausiai ir atspindi mūsų buvimo savybes.

Žmogaus mąstyseną nuolat veikia nebūties suvokimas. Nebūties grėsmė pasireiškia baime. Žmogus trokšta būti. Bet kartu jis jaučia, kad iš savęs jis būti negali. Atsirėmęs į save jis atsiremia į nieką. Tada jam kyla baimė. Kenčiantis žmogus ypač išreiškia mūsų prigimtinį norą būti kartu, kad kita būtis paremtų jo griūvančią būtį. Paguoda yra kečiančios būties statymas.

Du dalykai ypatingu būdu panardina žmogų į pasaulį ir sudaiktina jo buvimą: turtas ir kūnas. Kiekvienas turtas yra daiktas: net žmogus jei sudaro turto dalį, virsta daiktu, nes turėti galima tik daiktą. Asmuo niekada nevirsta kito nuosavybe. Didžiausias žmonijai gresiantis pavojus yra nuasmenėjimas. Kritinėse situacijose išryškėja asmenybės.Žmogaus gyvenimas- nepakartojamas. Gyvenimas teka vis tolyn ir mes negalime du kartus išgyventi to paties akimirksnio.Žmogaus prigimtis turi savybę stebėtis. Asmuo, tauta, istorijos tapsmas, netekęs gebėjimo stebėtis, netenka ir filosofijos, atskrisdami į neklausiančią būklę. Nuostabos stoka yra filosofijos nuosmukio ženklas, kas nesistebi, tas nefilosofuoja, nes gyvena būties aiškumo tariamybėje.