Landsyras

Landsyras aukštakojis ir ne tokio gremėzdiško sudėjimo, kaip niūfaundlendas. Jo kaukolė kampuotesnė ir tiesesnė, kailis tankesnis.

Niūfaundlendų mėgėjai svarstė, ar nereikėtų abu pogrupius galutinai atskirti, kaip savarankiškas veisles.

1960 m. Vienoje vykęs Tarptautinės kinologijos federacijos posėdis priėmė nutarimą parengti atskirus standartus niūfaundlendams ir landsyrams. Vėliau jie buvo patvirtinti. Pagal federacijos nutarimą lansyras laikomas dėmėtąja niūfaundlendo veislės grupe, o ne atskira veisle, nes abiejų variantų šunų stichija – vanduo. Būdami geri plaukikai, turėdami stiprų gelbėjimo instinktą, jie yra išgelbėję daugybę skęstančiųjų. Turėdami daug puikių bruožų – jie priraišūs ir labai ištikimi, visada gina skriaudžiamus vaikus nuo gręsiančių pavojų, – tapo daugelio pasakojimų ir legendų herojais.

Landsyras stambus, gerai, harmoningai sudėtas. Kojos, ypač patinų, ilgesnės už juodųjų niūfaundlendų, raumeningos, truputį pasvirusios į priekį, žingsnis galingas.

Pagal tarptautinį standartą patinų ūgis ties ketera 72-80 cm, patelių 62-72 cm. Gali būti nedidelių nukrypimų į abi puses.

Kailis, išskyrus plaukus ant galvos, ilgaplaukis, labai prigludęs ir labai tankus. Landsyras būna sniego baltumo spalvos su juodomis nesijungiančiomis dėmėmis ant liemens. Kaklas, krūtinė, pilvas, kojos ir uodega balti. Snukis baltas su simetriškomis juodomis dėmėmis.

Karolis Masilionis “Tarnybinė ir dekoratyvinė šunininkystė”