Laisvės kryžkelės (VIII). Antano Kraujelio–Siaubūno ir Marijono Misiukonio asmenybių kontroversijos
1965 m. kovo 17 d. saugumiečiams apsupus Antano Pinkevičiaus sodybą žuvo vienas paskutiniųjų Lietuvos partizanų Antanas Kraujelis-Siaubūnas, Pabaisa.
Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis
Tų pačių metų liepos 6 d. Žemaitijoje dar žuvo Pranas Končius-Adomas, o Aukštaitijoje Stasys Guiga-Tarzanas išsislapstė iki pat 1986 m. ir mirė dėl ligos. Tačiau Antano Kraujelio atvejis įdomus dar tuo, kad jo likvidavimo operacijoje dalyvavo tuometinis sovietinio saugumo leitenantas Marijonas Misiukonis, kuris atkūrus Nepriklausomybę tapo vidaus reikalų ministru. Beje, M.Misiukonis jau šiais laikais Prezidento dar buvo apdovanotas ir Gedimino ordinu. M. Misiukonis visą laiką sovietmečiu dirbo KGB VI skyriuje, o į miliciją perėjo tik 1984 metais.
Dar viena įdomybė – M. Misiukonis pats yra minėjęs, kad jau lietuviško saugumo buvo apklaustas dėl specialiųjų priemonių naudojimo tiriant vieną politinę bylą sovietmečiu. Kitaip sakant, jis buvo įtariamas valią paralyžiuojančių nuodų naudojimu… Žodžiu, įdomi asmenybė, tačiau kontroversija ta, kad Lietuvos valstybė apdovanojo du skirtingose barikadų pusėse buvusius žmones, vienas iš jų prisidėjo prie kito žūties.
Pasakoja Antaną Kraujelį pažinojusi Ona Kazlienė iš Molėtų rajono Kvyklių kaimo:
„Koks buvo sutapimas – grįžtant iš kalėjimo, iš Vilniaus, Švenčionėliuose reikėjo persėsti į kitą traukinį, nes čia siaurukas neidavo – traukinių stotyje susitikau Kraujelį. Sako, tai tu jau grįžti… O aš, sako, vis tiek nepasiduosiu… Na ir nepasidavė…
Pas mus dažnai vykdavo šokiai. Ateidavo ir jis. Kad niekas neatpažintų ateidavo persirengęs moteriškais rūbais. Dar pasakydavo, kad jei ne pas mus tie šokiai būtų, tai „pašokdintų“ jis tuos šokėjus, bet kadangi pas mus – tai tegul šoka…
Kokia jo šeima buvo? Jo žmona gyveno vis pas svetimus žmones. Tėvai ir seserys gyveno Kaniūkuose, už Skudutiškio, o jo paties visur buvo pilna, jis visur apeidavo. O jo žmona Janina buvo našlaitė ir gyveno pas tetą, ten su Antanu Kraujeliu ir susipažino. Sklando gandai, kad kai Kraujelio žmona pagimdė, tai tą vaiką kaip savą prisiėmė jos teta, o ji pati, kol viskas aprims, išvažiavo į Kauną pas kitą tetą.
Mano dėdė tuo laiku dirbo kartu su Pinkevičiumi (Antanas Pinkevičius – sodybos, kurioje buvo įrengtas A. Kraujelio bunkeris, šeimininkas – aut.). Tai jis per 1964 m. Kalėdas sakėsi, kad yra apsuptas. Matote – nuo Kalėdų net iki kovo, iki Juozapinių sekė. Ir vieną kartą susekė. Buvo išdavystė. Negaliu sakyti, bet tas asmuo ir dabar dar vaikšto. Nors bijoti dabar ir nėra ko, bet tą asmenį reikia kitu būdu įvardinti. Daug kas žino. Gyvena netoli Skudutiškio.“
Onos Kazlienės pasakojimas tik patvirtina, kad net šiais laikais žmonės vengia kalbėti apie išdavikus, sakyti jų pavardes. Galima sakyti, kad daugelio garbingo amžiaus žmonių sąmonėje laikai pasikeitė labai nežymiai ir sovietmetis paliko antspaudą visam gyvenimui.
Tačiau ko norėti iš paprastų žmonių, jei net aukščiausiuose valdžios sluoksniuose akivaizdžiai pasiklystama tarp oficialiai valstybės deklaruojamų vertybių ir realybės. Tą parodo ir M. Misiukonio apdovanojimo istorija. Taigi mes patys dar toli gražu ne visada suprantame savo istoriją, tačiau dažnai apeliuojame į kitas valstybes, kad jos mus suprastų geriau, nei mes patys.
Kita vertus, apie patį A. Kraujelį yra pakankamai kontroversiškos informacijos – kad jis taip pat buvo mėgėjas pasiautėti… O dabar dažnai taip ir svarstoma: štai anas, kaip kad M. Misiukonis, buvo blogas, nes tarnavo rusams, nors vėliau ir atsivertė, o štai šis visada buvo „savas“ ir todėl visi jo poelgiai pateisinami…
Tačiau niekas ir nebando įrodyti, kad visi, kurie pokario metais buvo miške, yra angelai, o visi kiti – niekšai. Tai greičiau yra savęs identifikavimo, sutarimo ar net kolektyvinės atminties reikalas, tegul ir niekaip nereglamentuojamas įstatymais.
Kolektyvinė atmintis pirmiausia gyva šeimose. Pokario metais vienaip ar kitaip nukentėjo dauguma Lietuvos žmonių, kiekviena šeima prisimena savas nuoskaudas, net buvo šeimų, kurios nukentėjo nuo abiejų pusių, todėl kiekviena šeima visada turės savą tiesą. Pagaliau yra ir pačios valstybės deklaruojamos vertybės, kurios niekada nebus visiems vienodai priimtinos. O tos vertybės yra tarsi valstybės vizitinė kortelė, į kurią galima įrašyti visų nukentėjusių šeimų atmintį.
Tuomet ar dabar verta tokias temas eskaluoti? Gal geriau palaukti, kol visi skauduliai užgis?
Šnekėti reikia nesidraskant, neskirstant vieni kitų į niekšus ar herojus. Jei bus kalbama tikrai įrodytais ar įrodomais faktais, parodysime sau ir kitiems, kad tikrai nebijome savo istorijos, kad galime būti atviri. Juokinga klausyti, jog kažkas aimanuoja, kad neva vėl medžiojamos raganos. Labai gerai, kad medžiojamos. Kiekvienas turi atsakyti už savo atliktus darbus ir veiksmus, kiekvienas turi teisę būti pagal tai vertinamas.
A. Kraujelis į mišką išeina 1949 metais, prieš tai, dar būdamas paauglys, jis padeda partizanams. Vadinasi, 16 metų jis gyvena giliame pogrindyje nuolatiniame pavojuje su visais iš tokio gyvenimo išplaukiančiais sunkumais. O ką tuo metu veikia M. Misiukonis?
Jis mokosi čekistų mokykloje, gauna karininko laipsnį, vėliau dalyvauja antipartizaninėse operacijose… Belieka palyginti, kas kam atstovauja ir kokių tikslų siekia. Vieno tikslas – Nepriklausomybė, kito – karjera aiškiai nusikalstamoje struktūroje. Tačiau labai svarbu, kas ką nuveikė savo atstovaujamose struktūrose, t.y. žinoti istoriją nepagražintą ar neapjuodintą.
O kas vis dėlto svarbiau šioje istorijoje: istorinė tiesa ar vertybės? Juk gali taip atsitikti, kad tas, kuris atstovavo toms vertybėms, pats ne kartą yra jas pamynęs.
Jei taip buvo, tuomet tokios ir jo vertybės. Tačiau pats A. Kraujelio pasirinkimas man yra neginčytina vertybė, M. Misiukonio – ne, o žinoti nepakenktų apie abu.
Turime dar vieną liudijimą apie legendinio partizano A. Kraujelio veiklą. Pasakoja Adelė Navikienė iš Molėtų rajono Bulinskų kaimo:
„Kai dar gyvenau tėviškėje, mano brolis buvo kolūkyje brigadininkas, o toks Ilčiukas buvo pirmininkas. Tada buvo atėjęs Kraujelis. Norėjo tą pirmininką nužudyti, tai mano brolis vos atprašė. Koks ten tas pirmininkas komunistas buvo – visa šeima suklaupusi per Gegužines pamaldas melsdavosi, buvo tikintis, visa šeima į bažnyčią vaikščiojo. Tai kas, kad buvo į komunistus įsirašęs, daug kas buvo įsirašęs, kas dėl darbo, kas dėl ko – tokia gadynė buvo.
Kai 1966 m. ištekėjau ir atsikėliau gyventi čia (į Bulinskų kaimą aut.), tai jis (A. Kraujelis) jau buvo ir žuvęs. O prieš tai mano žento tėvas net į Rusiją buvo pabėgęs, bijojo, kad jam nekliūtų nuo Kraujelio…”
Iš Adelės Navikienės pasakojimo matyti, kad A. Kraujelis persekiojo kolūkių pirmininkus, gąsdindavo kitus žmones ir iš jų net reikalaudavo įvairių duoklių. Akivaizdu, kad tie žmonės nebuvo kažkokie ypatingi sovietų valdžios garbintojai ar partizanų priešai.
Tačiau tai visiškai natūralus dalykas: sovietų valdžia A. Kraujeliui pensijos nemokėjo, nemokamai nemaitino ir vartotojiškų paskolų nesuteikė. O kas yra kolūkio primininkas? Sovietinės sistemos sraigtelis, valdžiai lojalus pareigūnas, o dažnai ir vienas svarbiausių saugumo informatorių.
Šiuo atveju A. Kraujelį galima vadinti legitimiu valdžios atstovu, tegul ir tuo metu vieninteliu… Nepamirškime, kad LR Seimas pripažino Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdį kaip teisėtą valdžią laikinai okupuotame krašte. Tai pasakyta ir 1949 m. vasario mėn. Lietuvos partizanų vadų priimtuose dokumentuose ir tų pačių metų Vasario 16-osios partizanų Deklaracijoje. Jei sutinkame su mūsų šalies galiojančiais įstatymais, vadinasi, galime ir sutikti, kad įstatymiškai pripažinta valdžia turi teisę rinkti mokesčius. Nesvarbu, kad tie mokesčiai niekam nepatinka ir visi stengiasi jų išvengti.
Tai gal galima taip sakyti, jog A. Kraujelis ir buvo išduotas dėl to, kad kažkam nepatiko jų krašte tuos mokesčius berankiojantis vyrukas, juolab kad ir sovietų valdžiai žmonės mokesčius turėjo mokėti?
Taip teigti būtų pernelyg primityvu. Niekas negali pasakyti, kokios priežastys apskritai verčia ką nors išduoti, tik akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau visa tai sugrįžta bumerangu. Tą girdėjome ir iš mūsų kalbintų žmonių pasakojimų.
Išdavystė partizaniniame kare buvo bene skaudžiausias dalykas. Kai išduoda koks užsimaskavęs sąmoningai su KGB bendradarbiaujantis agentas, gal dar nėra taip sunku išgyventi, nei kai tai padaro tavo draugas, ginklo brolis.
O kaip vertinti šioje istorijoje M. Misiukonio vaidmenį? Kas jis – priešas ar šiaip išdavikas, tačiau mūsų valstybės pagerbtas, Prezidento apdovanotas? Kaip žmonėms susivokti ir kaip nubrėžti ribą tarp šių dalykų?
M. Misiukonis nebuvo joks slaptas ar atviras išdavikas. Jis buvo sąmoningas atviras Nepriklausomybės siekėjų priešas, ir nėra apie ką čia daugiau svarstyti. Kitas dalykas – kaip jaustis žmonėms, kurie kovojo prieš tokių misiukonių atstovaujamą sistemą, kai dabar vienodai pagerbiami ir buvę jų priešai. Tai nereiškia, kad tų priešų reikia būtinai ieškoti. Tereikia atsirinkti. Žmonės taip pat keičiasi, bet niekas negali būti tikras, kad tie pokyčiai nėra konjunktūriniai. Visada lengviausia pasiteisinti, jog antai tada buvo tokia sistema, toks gyvenimas, reikėjo kažkaip prisitaikyti ir pan. Tie žodžiai nieko nereiškia, jei neturi vertybių.
Kita vertus, to meto Lietuvoje prisitaikėliškai gyveno dauguma žmonių. Ar jie taip pat neišpažino jokių vertybių?
Bet ne dauguma Lietuvos žmonių darė karjerą per KGB struktūrą.
Tačiau tą patį A.Kraujelį daugelis žmonių laikė savotišku keistuoliu – partizanų jau nebėra, vadai žuvę, partizanų struktūros sunaikintos… Ar negalėjo šioje situacijoje vietiniai žmonės laikyti A. Kraujelį ne laisvės kovotoju, o paprastu banditu, terorizuojančiu vietos gyventojus? Ar negalėjo tai tapti pagrindine išdavystės priežastimi? Juk kiek gi galima: pagaliau sutikime – visi jau norėjo tik ramaus gyvenimo.
Daugelis girdėtų vietos žmonių pasakojimų liudija, kad A. Kraujelis vis dėlto buvo gerbiamas savo veikimo apylinkėse. Ir vien faktas, kad jis išsilaikė net 16 metų tai patvirtina. Kita vertus, Lietuvos kaimuose gyvenimas ir be A. Kraujelio nebuvo ramus. Svarbiausia, kad nekyla jokių abejonių dėl paties Siaubūno sąmoningo pasirinkimo prasmės, o jo ir jo žuvusių bendražygių įvairiausių vertinimų bus visada.
Šaltiniai:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras
Žinių radijas
Bernardinai.lt
