Kurtuvėnai

Miestelis apie 21 km nutolęs nuo Šiaulių. Šiuo metu jame apie 300 nuolatinių gyventojų. Vietovė pradėta minėti XIII a. 1573 m. istoriniuose šaltiniuose užsimenama apie miestelį, išaugusį prie dvaro. XV a. čia jau veikė katalikų bažnyčia, o XVII a. pradžioje – reformatų. Šiuo metu miestelį puošianti bažnyčia pastatyta 1792 m. Kurtuvėnų dvare XIX a. veikė teatras.

XVIII a. Kurtuvėnai priklausė bajorų Nagurskių šeimai. Dvaras su palivarkais apėmė 1000 valakų žemės. Paskutinis Nagurskių šeimos atstovas Kajetonas mirė 1802 m., nepalikęs įpėdinių. Tada jo žmona ištekėjo už kunigaikščio Mykolo Oginskio. Iš Oginskių Kurtuvėnus įsigijo Bulgarinai, o vėliau jie tapo Parčevskių nuosavybe. Apie 1860 m. dvarą savo sūnui Liudvikui nupirko grafas Henrikas Pliateris-Zyberkas (1811-1903). Paskutiniuoju Kurtuvėnų savininku (iki 1940 m.) buvo Liudviko sūnus Stanislovas (1889-1955).

Nagurskiams ir vėlesniems dvarininkams priklausiusio Kurtuvėnų dvaro centrinis pastatas buvo vienaaukštis, su mansarda, pastatytas iš maumedžio. Dvarvietėje buvo didelė drėgmė, todėl pastatą greitai prireikė nugriauti. Vietoje jo 1887-1889 m. pastatytas rūmų tipo stačiakampis, dviejų aukštų, plytinis, su terasomis ir baliustradomis.
Rūmų vidus ir jų apstatymas buvo gana kuklus: baldai – XIX a., židinys stovėjo tik didžiajame salone.

I-ojo pasaulinio karo metais centrinis rūmų pastatas sudegė ir po karo atstatytas nebuvo. Rūmų parkas, kuris užėmė apie 8-10 ha, neblogai tvarkytas iki pat 1940-ųjų metų. Čia augo daug liepų, klevų, kitų medžių ir dekoratyvinių krūmų.