Kompiuterių programų teisinė apsauga
XXa. technikos ir technologijos revoliucija sukėlė panašaus masto pasikeitimus, kaip ir maždaug prieš dvejus amžius pramoninė revoliucija. Kompiuterių paplitimas ir informacinių technologijų tobulėjimas smarkiai pakeitė ir iki šiol keičia žmonių darbą, laisvalaikį ir net pačią visuomenę. Pirmąją tokių pasikeitimų bangą sukėlė kompiuterių, galinčių efektyviau apdoroti didelį informacijos kiekį sukūrimas. Pirmieji kompiuteriai buvo galingos elektroninės skaičiavimo mašinos, naudojusios specialiai joms sukurtas programas. Pirmųjų kompiuterių eksploatavimas, priežiūra ir patys kompiuteriai buvo ypatingai brangūs. Juos naudojo tik didelės valstybinės organizacijos ir pajėgiausios privačios firmos, todėl teisinė apsauga kompiuterinėms programoms nebuvo ypatingai svarbi ar reikalinga. Tačiau fenomenalus techninės kompiuterių įrangos tobulinimas sukėlė kitą technikos revoliucijos bangą. Atsiradus asmeniniams kompiuteriams, jų galingumas nuolat auga beveik proporcingai mažėjant jų kainai. Todėl ir pasaulyje naudojamų kompiuterių skaičius išaugo iki daugelio milijonų. Toks masinis kompiuterių paplitimas ir naudojimas sąlygojo milžinišką kompiuterinių programų poreikį. Deja, tokie poreikiai buvo pradėti tenkinti neteisėtai kopijuojant kompiuterines programas. Staigiai augančiai kompiuterinių programų pramonei, siekusiai patenkinti paklausą naujoms ir tobulesnėms programoms, piratinės produkcijos apimtys ėmė kelti grėsmę. Esant didelėms piratinės produkcijos apimtims, be efektyvios teisinės kompiuterinių programų apsaugos, nebūtų ir investicijų į naujų kompiuterinių programų kūrimą ir tobulinimą, nes bet kokios programinės produkcijos kaina būtų per aukšta, dėl nedidelių pardavimų apimčių. Kompiuterinių programų pramonei pirmoji didelė problema ir buvo teisinių apsaugos priemonių nuo neteisėto kopijavimo nebuvimas, o, be to, įstatimleidystės abejingumas sprendžiant tokias problemas. Nuo septintojo iki aštuntojo dešimtmečio kompiuterinių programų gamintojai galėjo apsaugoti savo produkciją nuo piratavimo tik sudarydami sutartis su asmenimis ir organizacijomis, kurioms bus gaminama programinė įranga. Nuo aštuntojo dešimtmečio šią problemą daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių ėmė spręsti peržiūrėdamos ir keisdamos autorinių teisių įstatymus priderinant juos kompiuterinėms programoms apsaugoti. Tokiu būdu pirmosios problemos buvo išspręstos. Tačiau tai dar neišsprendė visų problemų, nes pasaulyje beveik pusė naudojamos kompiuterinių programų produkcijos yra piratinė („International Planning and Research Corporation“ atliktų tyrimų duomenimis 1996 metais ji sudarė 43%). Todėl kompiuterinių programų teisinė apsauga yra ypatingai svarbi ir reikalauja detalaus teorinio nagrinėjimo bei praktinio taikymo. Kompiuterinių programų teisinės apsaugos priemonių reikalingumas ir svarba yra neabejotina. Tačiau nesutarimai kyla dėl apsaugos priemonių formų ir apimties. Autorinės teisės teikiamos apsaugos priemonės gali būti taikomos tik jau sukurtoms kompiuterinėms programoms, tačiau autorinė teisė negali būti taikoma idėjoms, metodams, atradimams, principams kurie gali būti reikšmingi kuriant kompiuterines programas. Todėl kyla problema dėl patentų teisės ir kitų intelektualinės nuosavybės apsaugos priemonių taikymo kompiuterinėms programoms.
Kompiuterinių programų teisinė apsauga ypač aktuali Lietuvai, kurios teisinės sistemos kūrimas dar nėra išbaigtas. Nors Lietuvoje kompiuterinių programų pramonė nėra taip išvystyta kaip kitose šalyse, tačiau kompiuterinių programų teisinė apsauga yra svarbi užtikrinant Lietuvos, o ypač užsienio šalių autorių interesus ir teises, tokiu būdu sudarant sąlygas palankiam kompiuterinių programų pramonės plėtojimui. Akivaizdu, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje kompiuterinių programų teisinė apsauga nėra išplėtota ir efektyvi („International Planning and Research Corporation“ duomenimis 1996 metais Rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje apie 80% naudojamų kompiuterinių programų buvo nelegaliai įsigytos), nes pagrindinis teisės aktas reglamentuojantis kompiuterinių programų teisinę apsauga – Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymas – įsigaliojo palyginti neseniai, 1996 metų vasario 29 dieną. O iki tol galiojęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 metų nutarimas „Dėl kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos“ nebuvo išsamiai reglamentuojantis kompiuterinių programų teisinę apsauga, neaprėpė visos kompiuterinių programų, kaip autorinės teisės dalyko, specifikos. Todėl teisės aktai reglamentuojantys tokią apsaugą yra tobulintini, atsižvelgiant į jų praktinio įgyvendinimo galimybes, taip pat derinant juos prie sparčiai kintančių reiškinių kompiuterinėje pramonėje. Svarbus vaidmuo turėtų tekti naujajam Civiliam kodeksui. Kuriant kompiuterinių programų teisinės apsaugos sistemą Lietuvoje turi būti atsižvelgta ir į tarptautinių sutarčių nuostatas, taip pat į kitų šalių patirtį šioje srityje.
Kompiuterinių programų pramonė visame pasaulyje kasmet patiria labai didelius nuostolius („International Planing and Research Corporation“ atliktų tyrimų duomenimis 1996 visame pasaulyje dėl neteisėtų kompiuterinių programų kopijų kompiuterinių programų pramonė patyrė 12 milijardu JAV dolerių). Tai rodo teisinės apsaugos kompiuterinėms programoms reikšmę ir būtinybę. Dabartiniu metu autorinės teisės privalumai teikiant teisinę apsaugą kompiuterinėms programoms, palyginti su kitomis intelektualinės nuosavybės formomis, yra akivaizdūs. Tik autorinė teisė, neteikdama apsaugos idėjoms, principams, gali užtikrinti efektyvią konkurenciją kompiuterinių programų pramonėje. Be abejo, autorinė teisė negali ir neturi suteikti absoliučios apsaugos kompiuterinių programų autorių teisėms. Turi būti saugomi ir programų naudototojų interesai, numatant galimybę išimtinais atvejais atlikti tam tikrus veiksmus su kompiuterinėmis programomis (adaptuoti, dekompiliuoti), kad būtų galima jas tinkamai ir efektyviai panaudoti. Ypač svarbi ir aktuali yra pažeistų autoriaus teisių gynimo problema. Turėtų būti išplėtota kolektyvinės autorinių teisių gynybos forma.
Teisinė kompiuterinių programų apsauga turėtų kiek įmanoma būti lanksti ir numatyti sparčiai besikeičiančius procesus kompiuterinių programų pramonėje.
