Kolių Nijolė
Paklauskite vilniečių šunininkų, kas tokia “kolių Nijolė”, ir jie nedvejodami nurodys Nijolę Rudzikaitę – Vilniaus šunų mylėtojų bendrijos sekretorę. Jos gražioje, gėlėse ir žalumoje paskendusioje sodyboje Pavilnyje net keturi koliai…
Nijolės prisiminimai, kurių klausėmės gražų rugpjūčio vakarą, netilptų į storą knygą. Vos tik išgirdę graudžias pasakojimo gaideles, subruzda ir Nijolės koliai: ar šeimininkė saugi? Ar viskas gerai? Ne visi šunys sergsti savo šeimininką tokiu supratingu žvilgsniu. Kolio akys ir nenykstanti šypsena – fenomenalu. Jis niekada nebūna išsigandęs ar piktas, visada laimingas. Kuo ilgiau bendravome su Nijole, tuo drąsiau galime teigti: ir ji šviesulys, ir jos augintiniai inteligentiški! Laimingas žmogus ir tiek!
Senovėje škotų aviganiai reiškė gyvulių augintojų išlikimą atšiaurioje Škotijos gamtoje. Koliams buvo patikėta kilni misija: apsaugoti avių bandas, padėti išgyventi valstiečiams.
Ir Nijolė, ne kartą balansavusi ant išlikimo ribos, paslaptingai šypsosi: “Jokių praeities sunkumų neatsisakyčiau”. Aštuoneri gražiausi jaunystės metai kalėjimuose (septyniolikmetė Nijolė Rudzikaitė buvo partizanų ryšininkė), darbas Kazachstano vario kasykloje, tuberkuliozė, persekiojimai besimokant aukštojoje mokykloje Lietuvoje, mirus savam vaikeliui, išaugintas giminaičių berniukas. Ji visą laiką turėjo kuo rūpintis ir ko siekti.
“Mane visą gyvenimą lydėjo šunys. Pirmasis, kurį atsimenu iš vaikystės,- didžiulis senbernaras. Jį padovanojo mano mamai solistė Karvelienė, laivu atplaukusi iš Italijos į Klaipėdą ir su draugų būriu viešėjusi tėvų dvare netoli Klaipėdos”,- prisimena N. Rudzikaitė. Nijolė iš inteligentų šeimos. Tėvas – finansininkas ir teisininkas, mokėjęs šešias kalbas, Klaipėdos krašto lietuvininkas. Dideliame ūkyje tilpo visi: sugužėdavę vasarą į pajūrį svečiai, vaikai, šunys…
Nijolė yra laikiusi Rytų Europos ir vokiečių aviganių, jai patinka laikos ir auksaspalviai retriveriai, bet po ilgų ieškojimų mano suradusi savo šunį – kolį. Apie 1988- uosius su grupele entuziastų parengė kolių programą, pasirodydavo su ja įvairiose Lietuvos vietose. Jos šuo Irving buvo pirmasis, sugebėjęs šokti per liepsnojantį lanką su fakelu nasruose – per vadinamąją dvigubą ugnį. Koliai lengvai dresuojami, su jais įdomu dirbti.
1989 metais išėjusi į pensiją, stačia galva pasinėrė į šunų reikalus. Inžinierė statybininkė, daug metų projektavusi statybos objektus, dabar visą savo laiką skiria koliams, norėtų juos veisti. Ji padeda organizuoti šunų parodas ir, jei leistų piniginė, važinėtų po visus šunų renginius.
Į klausimą, ar skiriasi žmonės, laikantys šunis, atsako: “Žinoma, net labai! Ir patys šunininkai skiriasi tarpusavyje. Tai priklauso nuo laikomos veislės ir tikslų… Apskritai šunininkai yra ramesni, romantiškesni, artimesni gamtai. Tikri šunininkai negreit įsižeidžia, nesupyksta, linkę pasišaipyti iš savo nesėkmių ar klaidų. Matyt, bendravimas su šunimi išugdo kažkokį vidinį saugiklį.
Aš neprisimenu ir neįsivaizduoju savo namų be šunų! Be jų mano būstas būtų tuštokas ir šaltas”.
