Ko trūksta Vokiečiams – V dalis

Visas aukštasis lavinimas Vokietijoje stokoja pagrindinio dalyko: t i k s l o i r p r i e m o n i ų tikslui pasiekti. Kad auklėjimas, š v i e t i m a s – o n e “imperija” – yra savaime tikslas, kad šiam tikslui pasiekti reikalingi a u k l ė t o j a i, o n e gimnazijų mokytojai ir universitetų mokslininkai,- tai užmiršta… Reikalingi auklėtojai, kurie būtų p a t y s i š a u k l ė t i, reikalingos didžios, kilnios sielos, atsiveriančios kiekvieną akimirką, atsiveriančios žodžiu ir tylėjimu, reikalinga brandi, m a l o n i kultūra, – o n e mokslingi chamai, kuriuos, tarsi kokias “dvasios žindyves”, jaunuomenė randa gimnazijoje ir universitete. Atmetus išskirtines išimtis, s t o k o j a m a auklėtojo, p i r m o s i o s auklėjimo prielaidos: i š č i a kyla vokiečių kultūros nuosmukis.- Viena toki rečiausių išimčių yra mano garbusis draugas Jakobas Burckhardtas iš Bazelio: pirmiausia jam Bazelis turi būti dėkingas už prioritetą humanistikoje.- Vienintelis dalykas, ko iš tikrųjų pasiekiama Vokietijos “aukštosiose mokyklose”, yra brutali dresūra, kurios tikslas – per kuo trumpesnį laiką kuo daugiau jaunų žmonių padaryti tinkamais, tinkančiais i š n a u d o t i valstybės tarnais. “Aukštasis išsilavinimas” ir d i d e l i s s k a i č i u s – tai iš esmės prieštaringa. Visoks aukštesnis lavinimas turi būti išimtis: reikia būti privilegijuotam, kad turėtum teisę į tokią aukštą privilegiją. Visi didūs, visi gražūs dalykai niekada negali būti visuotine nuosavybe: pulchrum est paucorum hominum 26 . – Kas l e m i a vokiečių kultūros nuosmukį? Tai, kad “aukštasis išsilavinimas” jau nebėra p r i v i l e g i j a – “visuotinio”, t r i v i a l i u tapusio “švietimo” demokratizmas… Nedera užmiršti, kad militarinės privilegijos, leidžiančios lankyti aukštąsias mokyklas p e r d i d e l i a m k i e k i u i ž m o n i ų, tiesiog smukdo jas. – Dabartinėje Vokietijoje jau niekas negali savo vaikams duoti kilmingą išsilavinimą: mūsų “aukštosios” mokyklos visokeriopai – mokytojais, mokymo planais, mokymo tikslais – orientuotos į pilkiausią vidutinybę. Ir visur viešpatauja nepadorus skubrumas, tarsi kažkas būtų prarasta, jei 23 metų jaunuolis dar nėra “gatavas”, dar nežino atsakymo į “svarbiausią klausimą”: “k o k i ą profesiją?” – Jums leidus pasakysiu, kad aukštesnės rūšies žmonės nemėgsta “profesijų” kaip tik todėl, kad jie žino esą pašaukti… Jie turi laiko, jie neskuba, jie visai negalvoja tapti “gatavais”- aukštosios kultūros požiūriu, trisdešimtmetis yra pradinukas, kūdikis.- Mūsų perpildytos gimnazijos, mūsų perkrauti, sukvailėję gimnazijų mokytojai yra skandalas: ginti tokią būseną – tai neseniai padarė Heidelbergo profesoriai – galbūt galima turėti m o t y v ų, – tačiau prasmės čia nėra jokios.