Klaipėdos krašto geležiniai kryžiai

Česlovas Kontrimas (parengė Antanas Stravinskas).
„Lietuvos geležiniai kryžiai“.
Vilnius, „Mintis“, 1991. P. 15-17

Č. Kontrimo knygoje „Lietuvos geležiniai kryžiai“ paminėtos literatūros sąrašas spausdinamas teksto pabaigoje. Konkrečias tekste minimas publikacijas ar knygas autorius nurodo skliaustuose. Kituose skliaustuose, kur šalia skaičiaus parašytas dar ir trumpinys „pav.“, nurodoma konkreti knygoje spausdinama iliustracija

Nedideliame šio leidinio piešinių skyriuje „Klaipėdos kraštas” pateikiami dar M. Brenšteino ir kitų piešti ar atkurti mediniai šio krašto paminklai – krikštai – ir keletas geležinių kapų kryžių piešinių, kurie yra tarytum savotiškas įvadas į kitus šios knygos skyrius. Ypač atkreiptinas dėmesys į tas krikštų ir geležinių kryžių formas, kurios, galimas dalykas, tradicijos būdu atėjo dar iki krikščionybės, o šie paminklai statomi Nidoje, Šilutės rajone ir kitose Klaipėdos krašto vietovėse beveik iki mūsų laikų. Pačiu laiku susirūpinta išsaugoti, restauruoti ir atkurti šiuos unikalius paminklus.

Č. Kontrimo nuomone, klaipėdietiški antkapiniai paminklai – krikštai – yra penkių tipų:

1. Išpjaustytos lentos ir jose piešti ornamentai, kuriuose vyrauja riestinės geometrinės formos.

2. Krikštai, panašūs į molines urnas mirusiųjų pelenams laikyti.

3. Antkapinės lentos, imituojančios arklių ar paukščių galvas, primenančios stogų lėkius. Nuo senų senovės lietuvis buvo suaugęs su savo žirgu, tikėjo, kad šis turįs galią apsaugoti nuo įvairių negandų gyvuosius ir mirusiuosius. Todėl lietuvių materialinės kultūros palikime gana gausu ne tik raitelių,
bet ir žirgų kapų su žirgo, jo aprangos papuošalais, turėjusiais ir apeiginę reikšmę (115; 116ir kt.). Antkapiniuose paminkluose pasitaiko ir kitų gyvūnų, taip pat žmonių pavidalų.

4. Krikštai su krikščioniškos ikonografijos simboliais (kryžiais ir kryželiais).

5. Stulpai su skląstomis.

J. Gimbutas, specialiai tyręs krikštus, pateikė kiek kitokią jų schema (39, 29).

Prie bene ankstyviausių tautinių paminklų reikia priskirti įvairių pavidalų antkapinius paminklus – stulpus-stelas, vadinamuosius krikštus (krikštužėlius, krikštelius), kuriuos dar ikikrikščioniškoje epochoje (o ir vėliau, net iki pat mūsų laikų) statydavo prie kapo, mirusiojo kojūgalyje. J. Basanavičius kadaise manė, jog tai padėsią vėlei lengviau atsikelti, nes ji turėsianti į ką įsitverti (15, 15). Krikštai esą ir buvusi toji vieta, kur vėlės, išklajojusios joms skirtą laiką, galėjusios nutūpti pailsėti. Kad jos ramiai ilsėtųsi, stulpuose, taip pat ir medžiuose iškaldavo kiaurymes, kurios apsaugodavusios vėles nuo vėjų ir lietaus. Taip paprastas antkapio stulpas pamažu keitėsi, tobulėjo. Kad stulpas būtų apsaugotas nuo puvimo, jį užkaldavo dviem nedidelėmis įkypomis lentelėmis – skląstomis, kurios sudarydavo tartum stogelį. Anot A. Becenbergerio hipotezės, skląstos atsiradusios nusižiurėjus į skepetaičių, rišamų ant moterų galvų, kraštų suklostymą (17, 18). Tačiau panašių paminklų būta ir kitur (35, 107, žr. 58 pav.).

Ne tik krikštų forma, bet ir medis, iš kurio jie padaryti, turėdavęs savo reikšmę. Vyrams statydavo įvairaus dydžio, aukščio ir storio medžio stulpus-lentas iš ąžuolo, beržo, uosio, o moterims – iš liepos, eglės, drebulės.

Saviti klaipėdiečių paminklai, pasak P. Kušnerio (Knyševo), lygintini su kadaise aukotų gyvulių ištemptų odų siluetais, ir tai rodo dar ikikrikščionišką jų kilmę (134, 185).

Krikštai – originalūs, mažai ką bendra turintys su krikščionių mirusiųjų atminimo paminklais, puošti širdelėmis, gėlėmis, paukščiais, žirgų galvomis ar net keistais žmonių pavidalais.
Antkapiuose išpjaustytos širdelės – meilės simbolis. Širdies formoje dažnai minimos trumpos žinios apie velionį. Rožių, lelijų ornamentai reiškę aukas vėlei.

Stilizuoti paukščiai – gegutės, balandžiai, kurie paprastai būdavo tvirtinami prie vingrios vielos, kad galėtų judėti, simbolizavo amžiną gyvybę. Vienas priešais kitą snapeliais atsigręžę paukščiai gal meną bičiulystę, prieraišumą; linksmas jų čiulbesys gal teigiąs be rūpesčių velionio nežemišką gyvenimą, o gal tai palaimos himnas vargus pabaigusiam žmogui, virtusiam vėle. Tai vis hipotetiniai tvirtinimai. Tiesa, tradicinių puošybos analogijų randama ir kitose lietuvių liaudies meno srityse – audiniuose, medžio drožyboje ir kitur.

Dar XVII a. ant vyrų kapų statydavo lentas su žirgo galva, o ant moterų – su paukščiais. Vyrų miškininkų kapai išsiskirdavo mediniais gotiško stiliaus stulpais, kokie Prūsijoje kadaise buvo statomi ir iš akmens. XVIII a. antkapiai, puošti augalų ir paukščių motyvais, žymėjo tik moterų kapus.

Lentos dažytos kontrastingai, sodriomis spalvomis – raudona, mėlyna, balta, žalia, juoda. Fonas būdavęs mėlynas, kartais juodas, augalai – žali, gėlių žiedai – raudoni, geltoni. Pakraščiai balti. Užrašus rašydavo žalia, balta, pilka spalva. Spalvos taip pat turi simbolinę prasmę, išreiškia meilę, liūdesį, viltį. Antkapių ornamentiką Rytų Prūsijos lietuvių dainų rinkėjas V. Kalvaitis lygino su Velykų margučiais, kuriuose vyrauja tos pačios spalvos – mėlyna, geltona, raudona, žalia, juoda, pilka, o mums norėtųsi lyginti ir su būdinga Kuršių nerijos vėtrungių puošyba (žr. E. Jonušo piešinius, saugomus Vilniaus universiteto bibliotekoje). Visos šios antkapių puošybos ypatybės rodo esant labai savitą tautos charakterį.

Archeologinių keramikos radinių su žmonių, aukštyn iškėlusių rankas, figūrėlėmis puošyba yra atėjusi iš Viduržemio pajūrio. Daugelyje Vidurio ir Šiaurės Europos kraštų ji paplito dar neolite (93, 173). Nidoje (matyt, ir visoje Pamario kultūroje) esama, tiesa, labai neaiškios protėvių kulto užuominos ir senojo Žvėrių viešpaties kulto įvaizdžių (93, 174). Taigi ir krikštai galėtų būti labai tolimos senosios neolito kultūros atgarsiai, turintys ne vien lokalinę, bet ir platesnę reikšmę.

Krikštų ornamentikoje esantys stilizuoti ovalų, rombų, gėlių, kryželių ir paukščių siluetai – tai taip pat labai senas tradicijas turintys geometriniai, augaliniai, zoomorfiniai, animalistiniai motyvai, kuriuos vėliau matysime daugelyje Žemaitijos, Aukštaitijos ir kitų etnografinių regionų paminklų. Panašių į Mažosios Lietuvos paminklus būta ir pietvakarių Latvijoje (23, 43). K. Čerbulėnas Klaipėdos krašto antkapinių paminklų struktūrą ir ornamentiką laikė grynai tautine (24, 89), nes visa tai išaugę ,,iš liaudies kūrybinio entuziazmo gelmių” (24, 90). Šią nuomonę remia ir gamlinių pavidalų stelas laiko „specifiškai lietuviškomis” šio krašto paminklų tyrėjas J. Gimbutas (39, 30). Tačiau J. Grinius yra pareiškęs diskutuotiną priešinga nuomonę, jog krikštai neturi nieko etnografiškai lietuviško (45, 28).

Seniausiais, nors būdingais ir kitų tautų menui K. Čerbulėnas ir daugelis kitų laiko geometrinius ornamentus, kuriems lietuviai sugebėjo suteikti naują, tautinį pobūdį ir padaryti juos grynai lietuviškus (24, 90). Jis nurodo ir kitus, jau minėtus ornamentus, būdingus šio krašto kryžių puošybai. Ypač pabrėžiama, kad dėl pagonių tikybinės tradicijos poveikio geležiniuose kryželiuose dažnai pasitaiko dangaus kūnų (saulės, mėnulio ir žvaigždžių) ornamentika (24, 91).

Šiuo atžvilgiu įspūdinga, nors ir nesenovinį geležinį kryžių matome 5 pav. Tai Paulaičių k. (netoli Šilutės) esančio koplytstulpio viršūnė, sukomponuota grynai iš mėnulio emblematikos – ji simetriškai išdėstyta ir kryžmose, ir perkryžose, ir net iš kryžmų centro sklindančių spindulių galuose. Toks išimtinai gausus ir dominuojantis mėnulio komponavimas suponuoja įdomią J. Balio ir kitų mitologų mintį, jog kadaise ‘lietuviai mėnulį garbinę labiau nei saulę (11, 106).

Kitos šio krašto geležinės viršūnės iš Švėkšnos apylinkės ir viena koplytėlės viršūnė iš Žemaičių Naumiesčio – gal žemaitiškesnės nei grynai Klaipėdos krašto atstovės. Tačiau jos itin pabrėžia paprastų ir gana sudėtingų formų kontrastingumą ir drauge tam tikrą giminystę su Žemaitijos ir kitų Lietuvos regionų paminklais. Jų puošybai greta dangaus kūnų motyvų dažnai naudojami ir augaliniai (7, 10 pav.), ir gyvūniniai (spinduliai žalčiukai).

Iš kitų šio krašto geležinių kryžių išsiskiria koplytėlės viršūnė (11 pav.), kurios sudėtinga kompozicija sudaryta iš geometrinių, dangaus kūnų ir augalinių motyvų. Jos kryžmų galus (petelius) užbaigia į centrą nukreipti mėnuliai ir maži kryželiai. Panašios kompozicijos geležinių kryžių esama beveik visose Lietuvos etnografinėse srityse.

Č. Kontrimo knygoje „Lietuvos geležiniai kryžiai“ minimos literatūros sąrašas:

1. Adomonis T., Čerbulėnas K. Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija. – T. I. -V., 1987.
2. Alekna A. Katalikų bažnyčia Lietuvoje. – K., 1936.
3. Alekna R. Kalvių darbo antkapiniai paminklai Ramygalos apylinkių kapinėse//Kraštotyra. – V., 1969.
4. Alekna R. Vidurio Lietuvos XIX a. Pabaigos – XX a. pradžios geležinių memorialinių paminklų ornamentikos bruožai // MADA. – T. 3. – 1979.
5. Almanienė J. Kelmės miesto senosios kapinės (1978 -1979) // MA II ES. – B. 903;
ta pati. Tytuvėnų, miestelio kapinės (1977) // Ten pat. – B. 754.
6. Alseikaitė-Glmbutienė M. Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje // Gimtasai kraštas. – 1943. – Nr. 31.
7. Alseikaitė-Gimbutienė M. Pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas Lietuvoje proistoriniais laikais // Gimtasai kraštas. – 1942. – Kn. V (sąs. 30).
8. Bagdanavičius V. Lietuviško koplytstulpio genezės klausimu (paskaita, mašinraštis), 1971.
9. Balys S. Liaudies ornamentai ir kryžių kilmė // Margutis. – 1957. – Nr. 6 – 7.
10. Balys J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta. – Čikaga, 1966.
11. Balys J. Saulinės dainos // Gimtasai kraštas. – 1934. – Nr. 31.
12. Basanavičius J. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. – K., 1928.
13. Basanavičius ]. Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra. – V., 1913.
14. Basanavičius J. Iš senovės lietuvių mitologijos. – V., 1926.
15. Basanavičius J. Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje // Lietuvių kryžiai / Surinko A. Jaroševičius. – V., 1912.
16. Bernotienė S., Mažeikienė O. XIV – XX a. 1 pusės kalvių dirbiniai. Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus katalogas. – V., 1990 (mašinraštis).
17. Bezzenberger A. Über Grabkreuzformen // Mitteilungen der litauischen Litterarischen Gesellschaft. – T. II. – Heidelberg, 1887.
18. Brensztejn M. Krzyże i kapliczki żmudskie // Materiały antropologiczne-archeologiczne i etnograficzne. – T. IX. – Kraków, 1906.
19. Brückner A. Starożytna Litwa. – Pojezierze-Olsztyn, 1979.
20. Budreckis A. Senovės lietuvių tikėjimas ir lietuvių priešinimasis krikščionybei // Lietuva ir krikščionybė (Keturios paskaitos). – Toronto, 1987.
21. Buzas J. Dotnuvos apylinkės kapinės // Kraštotyra. – V., 1975.
22. Čerbulėnas K, Liaudiškų memorialinių paminklų kilmė ir jų architektūrinė-meninė charakteristika // Lietuvos TSR architektūros klausimai. – T. III. – V., 1966.
23. Čerbulėnas K. Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai // Naujoji romuva. -1938. – Nr. 1-2.
24. Čerbulėnas K. Tautinis elementas lietuvių kryžiuose // Naujoji romuva. – 1938. – Nr. 4-5.
25. Čerbulėnas K, Bielinskis F., Šešelgis K. Mažoji architektūra. – Kn. I. – Lietuvių liaudies menas. – V., 1966.
26. Čerbulėnas K., Zubovas V. Lietuvos vėlyvojo baroko architektūros bruožai // Lietuvos TSR architektūros klausimai. – T. II. – V., 1964.
27. Čilvinaitė M. Kam stato ir kaip brangina žmonės kryžius ir koplyčias // Gimtasai kraštas. – 1938. – Nr. 3-4.
28. Dundulienė P. Lietuvių etnografija, – V., 1982.
29. Dundulienė P. Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose. – V., 1979.
30. Dundulienė P. Pagonybė Lietuvoje. – V., 1989.
31. Dundulienė P. Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje. -V., 979.
32. Encyklopedyja Powszechna. – T. XVI. – Warszawa, 1864.
33. G [adon] M. Opisanie Powiatu Telszewskiego w gubernii Kowienskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem polożonego. – Wilno, 1846.
34. Galaunė P. Lietuvių kryžiai (Čiurlionies Galerijos leidinys Nr. 1). – K., 1926.
35. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. – K., 1930.
36. Giedrienė R. Senojo nekrokulto apraiškos XX amž. lietuvių kapinėse ir jų priežiūros papročiuose // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V., 1977.
37. Gimbutas J. Lietuvos bažnyčių chronologija ir statistika // L.K.M. Akademijos metraštis. – T. V. – Roma, 1970.
38. Gimbutas J. Lietuvos bažnyčių statytojai XIX-XX amž. // L.K.M. Akademijos suvažiavimo darbai. – T. IX. – Roma, 1982.
39. Gimbutas J. Mažosios Lietuvos krikštų formos // Lituanistikos darbai. – T. I. – Chicago, 1966.
40. Gimbutas J. Pasakojimai apie žemaičių kryžius ir koplytėles // Aidai. – 1965. – Nr. 5.
41. Gimbutas M. Ancient symbolism in Lithuanian Folk Art // Memoirs of the American Folklore Society. – Vol. 49. – Philadelphia, 1958 (naudotasi A. Andriuškevičiaus vertimu į lietuvių kalbą).
42. Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. – V., 1985.
43. Ginet-Pilsudzki B. Les croix lithuanienes // Extrait des archives suisses des traditions populaires. – T. XX. – 1916 (naudotasi K. Galaunienės ir J. Kontrimienės vertimais į lietuvių kalbą).
44. Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. – Vilnius -Chicago, 1990.
45. Grinius J. Lietuvių kryžiai ir koplytėlės // L.K.M. Akademijos metraštis. – Roma, 1970.
46. Grinius J. Vilniaus meno paminklai. – K., 1940.
47. Ivinskis Z. Medžių kultas lietuvių religijoje // Soter. – 1938. – Nr. 2(27); 1939. – Nr. (1) 28.
48. Ivinskis Z. Senasis lietuvių tikėjimas (atspaudas iš „Kurybos“ 1944 m. Nr. 3).-K., 1944.
49. Ivinskis Z. Senovės lietuvių religijos bibliografija (atspaudas iš „Soter“). – K., 1938.
50.Jakštas A. Keletas žodžių apie mūsų kryžius // Židinys. – 1935. – Nr. 8-9.
51. Jucevičius L. A. Raštai. – V., 1959.
52. Jucewicz L. A. Rysy Żmuidzi. – Wilno, 1840.
53. Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. – V., 1976.
54. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai. – V., 1981.
55. Kauno architektūra. – V., 1990 (mašinraštis).
56. Kaveckis M. S. Nyksta šventosios Žemaitijos rūpintojėlių mistika // Naujoji romuva. – 1937. – Nr. 12.
57. Kitkauskas N., Dzikas L. Žemutinės pilies Karalių rūmai // Kultūros barai. –
1988. – Nr. 6, 7, 8.
58. Kynas A. Vėjas ir jo reliktai liaudies mene // Mokslas ir gyvenimas. – 1989. – Nr. 8.
59. Končius I. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Soter. – 1931. – Nr. 2; 1933. – Nr. 2; 1934. – Nr. 2; 1936. – Nr. 1; 1937. – Nr. 1, 2; 1938. – Nr. 1.
60. Končius I. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Gimtasai kraštas. –
1943. – Nr. 31.
61. Kontrimas Č. Apie lietuvių liaudies memorialinius paminklus ir jų geležines viršūnes (mašinraštis).-T. I. – K., 1984.
62. Kontrimas Č. Geležinės viršūnės // Kultūros barai. – 1989. – Nr. 8.
63. Kostkeviciutė I. Vincas Svirskis, – V., 1966.
64. Krzywda-Polkowski F. Krzyże na Litwie // Materialy wydawnictwo towarzystwa „Polska sztuka stasowana“. – D. II. – Kraków, 1909.
65. Kulikauskas P. Iš metalų panaudojimo Lietuvoje istorijos // Iš lietuvių kultūros istorijos. – T.II. – V., 1959.
66. Kulikauskienė R., Rimantienė R. Senovės lietuvių papuošalai. – Kn. I. – Lietuvių liaudies menas. – V., 1958.
67. Kulikauskienė R., Rimantienė R. Senovės lietuvių papuošalai. – Kn. II. – Lietuvių liaudies menas. – V., 1966.
68. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. – T. I – VL – Chicago, 1980-1987.
69. Lasickis J. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus. – V., 1969.
70. Lietuvių enciklopedija. – Boston, t. XIII. – 1958; t. XV. – 1968.
71. Lietuvių etnografijos bruožai. – V., 1961.
72. Mannhardt W. Letto-Preubische Götterlehre. – Riga, 1936.
73. Mažiulis A. Lietuvos kryžius ir jo kilmė // Aidai. – 1951. – Nr. 2.
74. Mažiulis A. Saulės dievinimo atošvaistės Pasarčių krašte // Gimtasai kraštas. – 1943. – Nr. 31.
75. Mickevičius J. Liaudies menininkas Antanas Klanius-Klanevičius // Kraštotyra. -V., 1975.
76. Mikėnaitė A. Lietuvių liaudies geležinės kulto ir memorialinių paminklų viršūnės. LTSR dailės muziejaus katalogas. – V., 1971.
77. Mikšys Ž. Pastabos dėl koplytėlių ir kryžių forminių elementų // Aidai. – 1957. – Nr. 8.
78. Milius V. Kapinės – etnografinių tyrimų objektas // Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1970 ir 1971 metais. – V., 1972.
79. Milius V. Klaipėdiečių antkapinių paminklų įrašai // Kraštotyra. – V., 1986.
80. Milius V. Miestelių kapinės // Lietuvos miestelis (Lietuvos TSR liaudies buities muziejaus metodinė-mokslinė medžiaga). – Rumšiškės, 1986.
81. Milius V. Rokiškio rajono kaimų ir miestelių kapinės // Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1979 ir 1980 metais. – V., 1981.
82. Moszynski K. Kultura ludowa slowian. – D. I-H. – Warszawa, 1967, 1968.
83. Perkovskis J. Ornamentas, forma ir simbolika Žemaitijos liaudies mene (mašinraštis, vertimas į lietuvių kalbą; parašyta iki 1940 m.).
84. Perkowski J. O krzyżach i kapliczkach przydrożnych żmudskich i polskich // Dzień Koweński. – 1929. – Nr. 130-147.
85. Petrulis J. Senieji liaudies menininkai // Mokslas ir gyvenimas. – 1965. – Nr. 10.
86. Petrulis J., Žemaitytė Z. Žaismingųjų saulučių kūrėjai // Kultūros barai. – 1966. – Nr. 7.
87. Pocius Z. Kapinės ir antkapiniai paminklai // Merkinė. – V., 1970.
88. Puzinas J. Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. – K., 1938.
89. Reallexikon der Urgeschichte. – T. VII. – Berlin, 1926.
90. Reinfuss R. Ludowe kowalstwo artystyczne w Polsce. – Wrocław, 1983.
91. Rimantienė R. Akmens amžiaus tikėjimai Lietuvoje // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V., 1977.
92. Rimantienė R. Akmens amžius Lietuvoje. – V., 1984.
93. Rimantienė R. Nida. – V., 1989.
94. Rimantienė R. Šventoji, I. Narvos kultūros gyvenvietės. – V., 1979.
95. Rimantienė R. Šventoji, II. Pamarių kultūros gyvenvietės. – V., 1980.
96. Römer A. Ubiore wloscian i krzyże na żmujdzi // Tygodnik Ilustrowany. – 1860. – Nr. 40.
97. Rūkštelė A. Lietuvių kryžiai. Jų kilmės aiškinimai ir trūkumai // Draugas.-
1957. – Kovo 9.
98. Rūkštetė A. Lietuvių tautodailė. – K., 1929.
99. Rūkštelė A. Vilniaus kryžiai. – K., [1937].
100. Salvatori G. L’art Rustique et Populaire en Lithuanie. – Milano, 1925 (naudotasi J. Kontrimienės vertimu į lietuvių kalbą).
101. Stravinskas A. Nagingų kalvių šeima // Kultūros barai. – 1967. – Nr. 12.
102. Šešelgis K. Mažoji architektūra. – Kn. II.-Lietuvių liaudies menas. – V., 1990.
103. Širmulis A. Liaudies kūrybos tradicijų keliu // Menotyra. – T. X.-V., 1981.
104. Širmulis A. Prakalbinti akmenys // Kultūros barai. – 1971. – Nr. 10.
105. Širmulis A. Prielaidos lietuvių liaudies skulptūros ištakoms išaiškinti // Muziejai ir paminklai, – Kn. 5. – V., 1983.
106. Šlapelis I. R. – K. Bažnyčios meno istorija. – K., 1935.
107. Šliavas J. Ar teisingai vadiname // Kraštotyra. – V., 1975.
108. Šliavas J. Žeimelio apylinkės. – K., 1985.
109. Szukiewicz W. Krzyże zdobne w gubernji Wilenskiej // Wisla. – T. VII. – Warszawa, 1903.
110. Szukiewicz W. Wykopalisko urny z ornamentem swastikowym // Materialy antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne. – T. IX. – Kraków, 1907.
111. Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T. l-IV. – V., 1985-1988.
112. Tautavičienė B. III-XVI a. sidabriniai ir sidabru puošti dirbiniai. LTSR istorijos ir etnografijos muziejaus katalogas. – V., 1981.
113. Urbanavičius V. Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvoje archeologijos duomenimis (XVI-XVIII amž.) // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V., 1977.
114. Urbanavičius V. Šventaragio slėnis: legendos ir faktai // Kultūros barai. –
1987. – Nr. 12.
115. Vaitkunskienė L. Archeologiniai duomenys apie gyvulių kultą žemaičių religijoje m. e. 1 tūkstantmečio viduryje // MADA. – T. 3. – 1985.
116. Vaitkunskienė L. Mitologiniai ir ritualiniai simboliai m. e. 1 tūkstantmečio vidurio Lietuvos metalo plastikoje // MADA. – T. 3. – 1986.
117. Varnas A. Lietuvos kryžiai (albumas). – T. 1. – K., 1926.
118. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. – V., 1987.
119. Vėlius N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius // Kultūros barai. – 1988. – Nr. 1.
120. Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. – V., 1983.
121. Vėlius N. Senovės lietuvių religija ir mitologija // Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. – V., 1986.
122. Vilniaus architektūra. – V., 1985.
123. Vyšniauskaitė A. Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX a.-XX a. pirmaisiais dešimtmečiais // Iš lietuvių kultūros istorijos, III. – V., 1961.
124. Volkaitė-Kulikauskienė R. Lietuviai IX-XII amžiais. – V., 1970.
125. Wilke G. Die Religion der Indogermanen in archaeologischer Beleuchtung. – Leipzig, 1923.
126. Zubovas V. Lietuvos XVII a. architektūra ir vietinių tradicijų raida //’ LTSR architektūros klausimai, III. – V., 1966.
127. Žemaitytė Z. Paulius Galaunė. – V., 1988.
128.Žemaitytė Z. Saulėmis švytintys paminklai (mašinraštis).
129.Žemaitytė Z. Senoji Žemaitijos liaudies skulptūra ir jos meistrai // Dailėtyra (straipsnių rinkinys). – V., 1981.
130. Žemaitytė Z. Tautodailė // XX a. lietuvių dailės istorija, I. – V., 1982.
131. Григалавичене Э., Маркявичюс А. Древнейшие металлические изделия в Литве. – Вильнюс, 1980.
132. Иванов В. В., Топоров В. Н. Балтийская мифология // Энциклопедия: Мифы народов мира. – Т. I – М., 1987.
133. Котович И. Как смотреть на обычай ставить кресты при дорогах, площадях, полях и др. открытых местах Северо-Западного края России? // Виленский Вестник. – Вильна, 1868. – № 77-78.
134. Кушнер (Кнышев) П. И. Этнические территории и этнические границы. – М., 1951.
135. Лосев А. Символ. Философская энциклопедия, – Г. 5. – М., 1970.
136. Рыбаков Б. А. Язычество древней Руси. – М., 1987.
137. Рыбаков Б. А. Язычество древних славян. – М., 1981.
138. Стравинскас А. Солнышки // Декоративное искусство. – М., 1969. – № 136.
139. Ширмулис А. Литовские народные мастера каменных мемориальных произведений XIX в .// Мепо»уга, 13. – V., 1985.
140. Токарев С. А. Ранние формы религии и их развитие. – М., 1964.
141. Энциклопедический словарь. – Т. XVI A. – С. Петербург, 1895.