Keturios didžiosios klaidos – I dalis

1

P r i e ž a s t i e s i r p a d a r i n i o s u k e i t i m o k l a i d a.- Nėra pavojingesnės klaidos kaip s u k e i s t i p a d a r i n į i r p r i e ž a s t į: aš tai vadinu tikrų tikriausiu proto ištvirkimu. Nepaisant to, ši klaida – vienas seniausių ir vienas naujausių žmonijos įpročių: ji yra mūsų sankcionuota, ji vadinama “religija”, “morale”. Ji glūdi k i e k v i e n a m e teiginyje, kurį formuluoja religija ir moralė; šio proto ištvirkimo pradininkai yra šventikai ir moralės įstatymdaviai.- Štai pavyzdys. Kiekvienam žinoma garsiojo Kornaro knyga, kurioje savo skurdžią dietą jis pateikia kaip ilgo, laimingo – ir dorybingo – gyvenimo receptą. Nedaug yra knygų, kurios būtų taip skaitomos; net ir dabar Anglijoje kasmet spausdinama daug tūkstančių jos egzempliorių. Aš neabejoju, kad nė viena knyga (žinoma, išskyrus Bibliją) nepadarė tiek daug žalos, n e s u t r u m p i n o tiek daug gyvenimų, kaip šis geranoriškas curiosum. Priežastis: padarinio ir priežasties sukeitimas. Lengvatikis italas savo dietą laikė savo ilgo gyvenimo p r i e ž a s t i m i; o juk iš tikrųjų ilgo gyvenimo sąlyga buvo nepaprastai lėta jo medžiagų apykaita, menkas vartojimas; kartu tai buvo jo skurdžios dietos priežastis. Jis negalėjo pasirinkti, mažai a r daug valgyti, jo skurdas n e b u v o “laisva valia”: jis susirgdavo, kai tik valgydavo daugiau. Bet jei nesi karpis, ne tik naudinga, bet ir būtina valgyti t v a r k i n g a i. Koks nors m ū s ų dienų mokslininkas, greitai eikvojantis nervų energiją, laikydamasis Kornaro r e ž i m o, kaipmat numirtų. Crede experto 20 .

2

Bendriausia formulė, grindžianti kiekvieną religiją ir moralę, yra tokia: “Daryk tai ir tai, nedaryk to ir to – ir būsi laimingas! Kitaip…” Kiekviena moralė, kiekviena religija ir y r a šis imperatyvas – aš jį vadinu didžiausia proto nuodėme, n e m i r t i n g a b e p r o t y b e. Mano lūpose toji formulė virsta savo priešingybe – p i r m a s mano “visų vertybių perkainojimo” pavyzdys: žmogus, kuriam sekasi, “laimingasis”, t u r i atlikti tam tikrus veiksmus ir instinktyviai vengia kitų veiksmų; tvarką, kurią demonstruoja fiziologiškai, jis taiko santykiuose su žmonėmis ir daiktais. Išreiškus formule, jo dorybė yra jo laimės p a d a r i n y s… Ilgas gyvenimas, gausūs palikuonys n ė r a atpildas už dorybę; priešingai, pati dorybė yra medžiagų apykaitos sulėtėjimas, kuris, tarp kitko, lemia ir ilgą gyvenimą, gausius palikuonis, žodžiu, k o r n a r i z m ą.- Bažnyčia ir moralė sako: “Giminę, tautą pražudo nedorybė ir prabanga.” Mano a t g a i v i n t a s protas sako: jei tauta žlunga, degeneruoja fiziologiškai, tai to p a d a r i n y s yra yda ir prabanga (t.y. vis stipresnių ir dažnesnių dirgiklių poreikis, būdingas kiekvienai išsekusiai natūrai). Štai šis jaunuolis be laiko išblykšta ir nuvysta. Jo draugai sako: tai dėl tokios ir tokios ligos. Aš sakau: k a d jis susirgo, k a d jis neįveikė ligos, tai jau buvo išsekusio gyvenimo, paveldėto išsekimo padarinys. Laikraščių skaitytojas sako: šitaip klysdama, ši partija sužlugs. Mano a u k š t o j i politika sako: partija, kuri daro tokias klaidas, pasmerkta – ji prarado savisaugos instinktą. Bet kuriuo požiūriu kiekviena klaida yra instinktų išsigimimo, valios nusilpimo padarinys: šitaip beveik galima apibrėžti b l o g į. Visa, kas g e r a, yra instinktas – vadinasi, tai yra lengva, būtina, laisva. Sunkumas yra prieštara; D i e v ą nuo herojų skiria tipiškas skirtumas (mano kalba: l e n g v o s kojos – pirmasis dievybės atributas).

3

Netikro priežastingumo klaida.- Visais laikais buvo tikima, kad galima žinoti priežastį: tačiau kas lemia mūsų žinojimą, tiksliau pasakius, mūsų tikėjimą tuo žinojimu? Faktiškai iki šiol neįrodyti garsieji “vidiniai faktai”. Mes manėme esą valios akto priežastis; mažų mažiausiai mes tikėjomės u ž č i u o p t i v e i k s m o priežastingumą. Beveik niekada nebuvo abejojama, kad kokio nors veiksmo antecedentia jo priežasčių, reikia ieškoti sąmonėje; o jei jos ieškomos, tai ir surandamos – kaip “motyvai”: kitaip būtų neįmanoma nuo jų nepriklausyti, nebūti u ž jas atsakingam. Pagaliau kas ginčijo, kad mintis priežastingai sąlygota, kad minties priežastis yra Aš?.. Iš tų trijų “vidinių faktų”, kuriais tariamai pagrindžiamas priežastingumas, pirmas ir labiausiai įtikinantis yra v a l i o s k a i p p r i e ž a s t i e s faktas; sąmonės (“dvasios”) kaip priežasties, o vėliau ir Aš (“subjekto”) kaip priežasties koncepcija atsirado tik po to, kai valios priežastingumas buvo priimtas kaip savaime suprantamas dalykas, kaip e m p i r i j a… Bet dabar mes mąstome blaiviau. Šiandien mes nebetikime nė vienu šios koncepcijos žodžiu. “Vidinis pasaulis” kupinas fantomų ir žaltvykslių: viena iš tokių yra valia. Valia daugiau nieko nejudina ir galiausiai nieko nepaaiškina – ji tik lydi procesus; jos gali ir nebūti. Vadinamasis “motyvas”: kita klaida. Tik paviršinis sąmonės fenomenas, veiksmo priedėlis, kuris veiksmo antecedentia labiau paslepia, negu parodo. Net ir “Aš”! Jis tapo pasaka, fikcija, žodžių žaismu: jis visiškai liovėsi mąstyti, jausti ir geisti!.. Kas iš to? Nėra jokių dvasinių priežasčių! Visa tariamoji empirija nuėjo velniop! Š t a i kas iš to! – O mes mandagiai piktnaudžiavome ta “empiria” mes iš jos s u k ū r ė m e pasaulį kaip priežasčių pasaulį, kaip valios pasaulį, kaip dvasių pasaulį. Čia triūsė seniausia ir ilgiausiai gyvuojanti psichologija, ir nieko kito ji neveikė: kiekvienas įvykis jai buvo veiksmas, kiekvienas veiksmas – valios padarinys, pasaulis jai buvo veikėjų sankaupa, kiekvieno įvykio pagrindas jai buvo veikėjas (“subjektas”). Savo tris “vidinius faktus”, tai, kuo žmogus tikėjo tvirčiausiai,- valią, dvasią, Aš,- jis išsunkė iš savęs ir suprojektavo į išorę,- pirmiausia iš Aš sąvokos jis išgliaudė “būties” sąvoką, “daiktams” jis suteikė būtį pagal savo vaizduotę, pagal savąją Aš kaip priežasties sąvoką. Ko stebėtis, kad vėliau daiktuose jis tik atrasdavo tai, k ą p a t s į j u o s b u v o į s p r a u d ę s? – Kartoju: pats daiktas, “daikto” sąvoka, yra tikėjimo Aš kaip priežastimi atspindys… Ir net Jūsų atome, mano ponai mechanistai ir fizikai, kiek klaidų, kiek daug rudimentinės psichologijos dar likę Jūsų atome! – O ką jau kalbėti apie “daiktą savaime”, apie metafizikų horrendum pudendum 21 ! Dvasia kaip priežastis klaidingai sukeista su realybe! Ir ta dvasia padaryta realybės matu! Ir pavadinta D i e v u!

4

T a r i a m ų p r i e ž a s č i ų k l a i d a.- Pasiremkime sapnu: tam tikras pojūtis, tarkim, tolimo patrankos šūvio padarinys, paskui padaromas priežastimi (dažnai net nedideliu romanu, kuriame kaip tik sapnuojantysis yra pagrindinis asmuo). Tuo tarpu pojūtis užtrunka kaip savotiškas rezonansas: jis tarsi lūkuriuoja, kol priežasties poreikis jam leis įžengti į avansceną – dabar jau ne kaip atsitiktinumui, o kaip “prasmei”. Patrankos šūvis, tariamai apgręždamas laiką, pasireiškia kaip p r i e ž a s t i s. Tai, kas įvyksta vėliau, motyvacija, išgyvenama pirmiausia ir dažnai su šimtais smulkmenų, kurios žaibiškai keičiasi, o po to jau p a s i g i r s t a šūvis… Kas čia darosi? Vaizdiniai, s u k ė l ę tam tikrą savijautą, klaidingai interpretuojami kaip jos Priežastis.- Iš tikrųjų tą patį mes darome ir nemiegodami. Dauguma mūsų abstrakčių jausmų – visoks slopinimas, sunkumas, įtampa, eksplozija organų žaisme ir sąveikoje, ypač nervus sympathicus 22 būsena – sužadina mūsų poreikį rasti priežastį: mes norime žinoti, k o d ė l jaučiamės t a i p i r t a i p,- jaučiamės blogai arba gerai. Mums niekada nepakanka paprasčiausiai konstatuoti, k a d jaučiamės taip ir taip: mes pripažįstame šį faktą – jį s u v o k i a m e – tik tada, k a i jį kaip nors motyvuojame.- Prisiminimas, kuris tokiu atveju, mums patiems to nežinant, pradeda savo darbą, išryškina ankstesnes panašaus pobūdžio būsenas ir su jomis susijusias kauzalines interpretacijas – n e jų priežastingumą. Žinoma, kartu su prisiminimu taip pat atsiranda tikėjimas, kad tie vaizdiniai, tie palydimieji sąmonės procesai ir buvo priežastys. Taip atsiranda tam tikros priežastinės interpretacijos į p r o t i s, kuris iš tikrųjų trukdo t y r i n ė t i priežastį ir net daro tokį tyrinėjimą negalimą.

20 – Tikėk patyrusiu (lot.).
21 – baisią nešvankybę (lot.).
22 – simpatinis nervas (med.); čia: atjautimo galios (lot.).