Karlas Gustavas JUNGAS – Žvelgiant į pasąmonę: simbolių vaidmuo
Kai gydytojas psichologas domisi simboliais, jam visų pirma rūpi “natūralūs” simboliai, kurie skiriasi nuo “kultūrinių”. Pirmieji kilę iš psichikos pasąmonės turinio, todėl jie išreiškia nesuskaičiuojamą daugybę pagrindinių archetipinių vaizdinių variacijų. Daugeliu atveju galima įžiūrėti jų archaiškąsias šaknis – t.y. tas idėjas ir vaizdinius, kuriuos galima rasti senoviniuose raštuose ir pirmykštėse visuomenėse. Kita vertus, kultūriniai simboliai yra tie, kurie buvo naudojami išreikšti “amžinąsias tiesas” ir kurie tebėra naudojami daugelyje religijų. Jie patyrė daug transformacijų ir netgi ilgą daugiau ar mažiau sąmoningos raidos kelią,- todėl jie tapo kolektyviniais vaizdiniais, priimtais civilizuotų visuomenių.
Tačiau tokie kultūriniai simboliai išlaikė daug savo pirmapradžio mistiškumo ir “magijos”.
Žinoma, kad kai kuriems individams jie sukelia gilų emocinį atsaką, ir dėl šio psichinio “užtaiso” (sujaudinimo, sugebėjimo jaudinti) jie funkcionuoja panašiai kaip prietarai. Jie yra faktorius, su kuriuo psichologas privalo skaitytis, ir kvaila jų nepaisyti todėl, kad racionaliai žiūrint jie atrodo absurdiški ir bereikalingos atgyvenos. Šie simboliai yra svarbi sudėtinė mūsų psichinės sandaros dalis ir didžiulė jėga kuriant žmonių visuomenes; jie negali būti išnaikinti be rimtų nuostolių. Ten, kur jie slopinami ar neigiami, specifinė jų energija pereina į pasąmonę ir gali sukelti nenumatomas pasekmes. Psichinė energija, kuri, regis, taip buvo prarasta, iš tiesų atgaivina ir suaktyvina tai, kas svarbiausia pasąmonėje – tendencijas, kurios iki šiol neturėjo progos pasireikšti arba joms bent jau nebuvo leidžiama laisvai reikštis mūsų sąmonėje.
Tokios tendencijos suformuoja nuolat pakibusį ir potencialiai destruktyvų mūsų proto “šešėlį”. Netgi tie polinkiai (tendencijos), kurie tam tikromis aplinkybėmis gali daryti teigiamą įtaką, yra paverčiami demonais, jeigu yra slopinami.
Štai kodėl daugelis geravalių žmonių visiškai suprantamai bijo pasąmonės, o kartu ir psichologijos.
Mūsų laikai parodė, kas atsitinka, kai atveriami pragaro vartai. Įvyko tokie dalykai, kurių baisumo idiliškai nekaltame pirmajame mūsų amžiaus dešimtmetyje niekas negalėjo ir įsivaizduoti, ir apvertė pasaulį aukštyn kojom. Nuo to laiko pasaulis ir yra šizofrenijos būsenoje. Ne tik civilizuotoji Vokietija išliejo baisų savo primityvumą, jis taip pat valdo ir Rusiją, sukėlė gaisrą Afrikoje. Nenuostabu, kad Vakarų pasauliui neramu.
Šiuolaikinis žmogus nesupranta, kiek jo “racionalumas” (sunaikinęs jo sugebėjimą reaguoti į paslaptingus, magiškus simbolius ir idėjas), padarė jį priklausomą nuo psichikos “požemių”. Jis išsilaisvino iš “prietarų” (bent jau taip jis galvoja), bet kartu prarado tiek daug savo dvasinių vertybių, kad tai jau darosi pavojinga. Jo dvasinės ir moralinės tradicijos suiro, ir už šį suirimą jis moka pasaulio masto dezorientacija ir susiskaldymu.
Antropologai dažnai rašo, kas atsitinka primityviai visuomenei, kai jos dvasinės vertybės tampa atviros šiuolaikinės civilizacijos poveikiui. Žmonės praranda gyvenimo prasmę, socialinė organizacija suyra, jie moraliai žlunga. Mūsų padėtis dabar tokia pat. Bet mes niekada iš tikrųjų nesupratome, ką praradome, nes mūsų dvasios vadams, deja, labiau rūpėjo apginti savo institucijas, negu suprasti simbolių paslaptį. Mano nuomone, tikėjimas neatmeta mąstymo (kuris yra stipriausias žmogaus ginklas), bet, deja, daugelis tikinčiųjų, atrodo, taip bijo mokslo (kartu ir psichologijos), kad nenori matyti paslaptingų psichikos galių, kurios visada valdo žmogaus likimą. Iš visų daiktų mes atėmėme jų paslaptį ir dieviškąjį pradą; neliko nieko šventa.
Ankstesniais laikais, kai instinktyviosios sąvokos vyravo žmogaus prote, jo sąmoningas protas, be abejo, galėjo integruoti jas į vientisą psichinį modelį. Bet “civilizuotas” žmogus to nesugeba. Jo “tobulesnė” sąmonė panaikino priemones ir būdus, kuriais galima asimiliuoti pagalbinį instinktų ir pasąmonės įnašą. Šie asimiliacijos ir integracijos organai buvo paslaptingi, magiški simboliai, visuotinu sutarimu laikomi šventais.
Pavyzdžiui, dabar kalbame apie “medžiagą” – materiją. Apibūdiname jos fizines savybes. Atliekame laboratorinius eksperimentus, kad parodytume kai kuriuos jos aspektus. Bet žodis “materija” lieka sausa, nežmoniška, grynai intelektuali sąvoka, neturinti mums jokios psichinės reikšmės.
Kaip skyrėsi ankstesnis materijos įvaizdis – Didžioji Motina – apėmęs ir išreiškęs didelę emocinę Motinos Žemės reikšmę. Tai, kas anksčiau buvo dvasia, dabar tapatinama su intelektu, ir jau nebėra Visko Tėvas. Sąvoka nusmuko iki ribotų egocentriškai orientuotų žmogaus minčių; didžiulė emocinė energija, išreiškiama “mūsų Tėvo” vaizdinių, išnyko intelektualinės dykumos smėlynuose.
Šie du archetipiniai principai sudaro dviejų priešingų sistemų – Rytų ir Vakarų – pagrindą. Visuomenė ir jos lyderiai, be abejo, nesupranta, kad nėra esminio skirtumo, ar pagrindinį pasaulio principą vadinsime vyru ir tėvu (angl. dvasia – spirit), kaip daro Vakarai, ar moterimi ir motina (materija), kaip komunistai. Iš esmės mes mažai žinome ir apie vieną, ir apie kitą. Ankstesniais laikais šias pirmines priežastis garbindavo įvairiais ritualais, ir taip bent jau rodė, kokią psichinę reikšmę jie turi žmogui. Dabar jie tėra abstrakčios sąvokos.
Didėjant moksliniam pažinimui, mūsų pasaulis tampa vis labiau dehumanizuotas. Žmogus jaučiasi izoliuotas kosmose, nes jau nebėra susiliejęs su gamta ir prarado savo emocinį “nesąmoningą” tapatumą su gamtos reiškiniais. Griaustinis jau nebėra pikto dievo balsas, o žaibas jau nėra jo keršto strėlė. Upėje jau nebėra dvasios ir joks medis nėra žmogaus gyvenimo įvaizdis, gyvatė nėra išminties įsikūnijimas, kalnų ola – didžiųjų demonų buveinė. Akmenys, augalai ir gyvūnai neprabyla į žmogų gyvais balsais, ir jis su jais nekalba, tikėdamas, kad jie jį girdi. Žmogaus ryšys su gamta išnyko, ir su juo išnyko giluminė emocinė energija, kurią teikė ši simbolinė jungtis.
Šį didžiulį praradimą kompensuoja mūsų sapnų simboliai. Jie atskleidžia pirminę mūsų prigimtį – jos instinktus ir ypatingą mąstyseną. Deja, simbolių turinys išreiškiamas gamtos kalba, kuri yra mums keista ir nesuprantama. Todėl mums iškyla uždavinys – išversti ją į racionalius dabartinės kalbos žodžius ir sąvokas, kalbos, kuri išsivadavo iš savo primityvių suvaržymų – ypač nuo mistinio bendravimo su dalykais, kuriuos apibūdina. Dabar, kai mes kalbame apie šmėklas ir kitas paslaptingas, antgamtines figūras ir dievybes, mes jau nebandome jų prisišaukti ar kaip nors kitaip užkerėti. Galia ir šlovė jau pasitraukė iš šių kadaise visagalių žodžių. Mes jau nebetikime magiškomis formulėmis; nebedaug liko tabu ir kitų panašių apribojimų; ir mūsų pasaulyje, atrodo, jau išnaikinti visi tokie “prietarai” – dvasios ir dievybės, kaip “raganos, burtininkai ir laumės”, o ką jau kalbėti apie vilkolakius, vampyrus, miško dvasias ir kitas keistas būtybes, kurios gyveno pirmykščiuose miškuose.
Tiksliau kalbant, mūsų pasaulio paviršius, atrodo yra apvalytas nuo visų prietarų ir iracionalių elementų. Tačiau ar tikrasis vidinis žmogaus pasaulis (o ne mūsų trokštamas fiktyvus jo įsivaizdavimas) taip pat išsivadavo iš primityvumo – čia jau kitas klausimas.
Ar skaičius 13 kai kuriems žmonėms vis dar nėra tabu? Argi nėra daugybės žmonių, kuriuos vis dar tebevaldo iracionalūs prietarai, projektai ir vaikiškos iliuzijos? Realistinis žmogaus proto vaizdas parodo daugybę tokių pirmykščių bruožų ir liekanų, kurie atlieka savo vaidmenį taip, lyg per pastaruosius 500 metų nieko nebūtų ir atsitikę.
Labai svarbu įvertinti šį dalyką. Šių laikų žmogus – tai keistas įvairių bruožų, įgytų per ilgus jo protinio vystymosi amžius, mišinys. Mes turime reikalo su painia būtybe – žmogumi ir jo simboliais, ir turime kruopščiai ištirti jo proto vaisius. Skepticizmas ir moksliniai įsitikinimai jame egzistuoja greta senoviškų prietarų, pasenusių mąstymo ir jausenos įpročių, atkaklaus užsispyrėliško klaidingo aiškinimo ir aklo nemokšiškumo.
Tokios yra šiuolaikinės žmogiškosios būtybės, kurių simbolius mes, psichologai, tyrinėjame. Kad išaiškintume šiuos simbolius ir jų prasmę, būtina ištirti, ar jų atvaizdai (išraiškos) yra susijusios su grynai asmenine patirtimi, ar jas sapnas pasirinko, turėdamas kokį nors savo atskirą tikslą, iš bendrųjų sąmoningo žinojimo išteklių.
Pavyzdžiui, sapnas su skaičiumi 13. Čia neaišku, ar pats sapnuotojas tiki nelaimingomis šio skaičiaus savybėmis, ar sapnas tėra aliuzija į žmones, kurie vis dar pasiduoda šiam prietarui. Nuo atsakymo labai priklauso aiškinimas. Pirmuoju atveju tenka pripažinti, kad sapnuotojas tebėra nelaimingojo “13” valdžioje, todėl jis nejaukiai jausis ir tryliktame viešbučio kambaryje, ar sėdėdamas už stalo, kur yra trylika žmonių. Antruoju atveju “13” gali būti tik nemandagi, įžeidžianti pastaba. “Prietaringasis” sapnuotojas dar jaučia “13” “kerus”; “racionalesnis” sapnuotojas atmetė pirminę emocinę skaičiaus 13 prasmę.
Šis pavyzdys parodo tai, kaip praktiškai patyrime pasirodo archetipai. Jie sykiu yra ir vaizdiniai, ir emocijos. Galima kalbėti apie archetipus tik tuo atveju, jei šie abu aspektai pasireiškia vienu metu. Kai yra tik vaizdinys, susiduriame su paprastu žodiniu vaizdu (vaizdingu žodžiu), kuris nėra labai svarbus. Bet kartu su emociniu aspektu vaizdinys įgyja dvasiškumo ir dieviškumo (arba psichinės energijos); jis tampa dinamišku ir gali sukelti kokias nors pasekmes.
Suprantu, kad sunku perprasti šią koncepciją, kadangi bandau apibūdinti žodžiais dalykus, kurie dėl savo prigimties negali būti tiksliai apibrėžti. Bet kadangi daugelis žmonių į archetipus žiūri taip, lyg jie būtų mechaninės sistemos dalis, kurią galima išmokti atmintinai, būtina įrodyti, kad tai nėra tiesiog pavadinimai ir netgi filosofinės sąvokos. Tai paties gyvenimo dalis – vaizdiniai, kurie yra neatsiejamai susieti su gyvu individu emocijų tiltais. Štai kodėl neįmanoma pateikti savavališką, sutartinę (ar universalią) bet kokio archetipo interpretaciją. Jis turi būti paaiškintas taip, kaip nurodo kiekvieno individo, su kuriuo jis yra susijęs, visa gyvenimo situacija.
Taigi, kai kalbame apie atsidavusį krikščionį, kryžiaus simbolį galima interpretuoti tik krikščioniškame kontekste – nebent sapne būtų labai svarbi priežastis, verčianti žvelgti kitaip (už šio krikščioniško konteksto).
Ir netgi tuomet reikia turėti galvoje specifinę krikščionišką reikšmę. Bet negalima sakyti, kad visuomet ir visomis aplinkybėmis kryžiaus simbolis turi tą pačią reikšmę. Jei taip būtų, jis prarastų savo dvasiškumą, prarastų savo gyvybingumą ir taptų vien žodžiu.
Kas nejaučia ypatingų emocinių archetipo atspalvių, jo dvasios, tas nemato nieko daugiau kaip tik mitologinių sąvokų kratinį, kurios gali būti suvarstytos tik tam, kad būtų parodyta, jog viskas reiškia ką tik nori – arba visai nieko. Visi pasaulio lavonai yra chemiškai tapatūs, bet to negalime pasakyti apie gyvus individus. Archetipas atgyja tik tuomet, kai kantriai bandome atrasti, kodėl ir kaip jie tampa prasmingi gyvam individui.
Bergždžias dalykas vien vartoti žodžius, jei nežinai, kas už jų slypi. Tai ypač taikytina psichologijai, kur kalbama apie tokius archetipus kaip gyvybė, dvasia, išminčius, Didžioji Motina ir t.t. Galima viską žinoti apie šventuosius, išminčius, pranašus, kitus dieviškus žmones ir visas didžiąsias pasaulio motinas. Bet jeigu tai tik vaizdiniai, kurių dieviškumo niekada nepatyrėte, tai bus tas pats, lyg kalbėtumėte per sapną,- vis tiek nežinosite, apie ką kalbate. Jūsų vartojami žodžiai bus tušti ir beverčiai. Jie atgyja ir įgauna prasmę tik tada, kai bandoma atsižvelgti į jų dvasiškumą – t.y. jų ryšį su gyvu individu. Tik tada pradėsite suprasti, kad jų vardai reiškia labai mažai, o svarbiausia yra tai, kaip jie yra susiję su jumis.
Taigi, mūsų sapnų simbolius kurianti funkcija yra bandymas perkelti pirmykštį žmogaus protą į “tobulesnę”, arba diferencijuotą, sąmonę, kur jis niekada anksčiau nebuvo, vadinasi, niekada kritiškai savęs paties neapmąstė. Nes prieš daugelį amžių šis pirmykštis protas sudarė žmogaus asmenybės visumą. Tobulėjant žmogaus sąmonei, jo sąmoningas protas prarado sąlytį su tam tikra šios pirminės psichinės energijos dalimi. Sąmoningas protas niekada nepažino pirmykščio proto; nes jis buvo išmestas kaip nereikalingas, evoliucionuojant diferencijuotai sąmonei, kuri vienintelė apie jį ir galėtų žinoti.
Tačiau atrodo, kad tai, ką mes vadiname pasąmone, išlaikė pirmykštes savybes, kurios sudarė dalį pirmykščio proto. Būtent į šias savybes nuolat nukreipia sapnų simboliai, tarytum pasąmonė norėtų susigrąžinti visus senus dalykus, kurių protas evoliucijos procese atsikratė – iliuzijų, fantazijų, archaiškų minties formų, pagrindinių instinktų ir t.t.
Būtent tai paaiškina pasipriešinimą, netgi baimę, kurią dažnai jaučia žmonės susidurdami su pasąmonės reiškiniais. Šie pasąmonėje išlikę seni, reliktiniai turiniai neretai nėra neutralūs ir indiferentiški. Priešingai, kartais jie turi tokį didelį “krūvį”, kad būna daugiau negu neparankūs. Jie iš tikrųjų gali sukelti baimę. Kuo labiau jie yra slopinami, tuo labiau jie paplinta visoje asmenybėje, pasireikšdami neurozėmis.
Kaip tik dėl šios psichinės energijos tas reliktinis turinys tampa toks nepaprastai svarbus. Būtų lygiai taip pat, jei žmogus, kurį laiką buvęs be sąmonės, staiga suprastų, kad jo atminty atsirado spraga – atrodo, kad buvo svarbių įvykių, kurių jis negali atsiminti. Kadangi, jo manymu, psichika yra išimtinai asmeninis dalykas (taip paprastai manoma), jis bando susigrąžinti tuos tariamai prarastus vaikystės prisiminimus. Tačiau jo vaikystės prisiminimų spragos tėra daug didesnio praradimo – pirmykštės psichikos praradimo – simptomas.
Kaip embrioniško kūno evoliucija pakartoja savo priešistorę, taip ir protas pereina ištisas priešistorines stadijas. Svarbiausias sapnų uždavinys yra sugrąžinti priešistorinio – lygiai kaip ir vaikiško pasaulio “prisiminimą”, apimantį net pačių primityviausių instinktų lygmenį. Tokie prisiminimai kartais turi nuostabų gydantį poveikį, ką Froidas suprato jau seniai. Šis pastebėjimas patvirtina požiūrį, kad vaikystės prisiminimų spraga (vadinamoji amnezija) yra pozityvus praradimas, ir tos atminties atgavimas gali pagerinti ir praturtinti gyvenimą.
Kadangi vaikas fiziniu požiūriu yra mažas, o jo sąmoningos mintys menkos ir paprastos, mes nesuvokiame vaiko proto sudėtingumo, kuris kyla iš jo pradinio tapatumo su priešistorine psiche. “Pirminis protas” dalyvauja ir funkcionuoja vaike taip, kaip embrioninis kūnas pakartoja žmonijos evoliucijos stadijas. Jei skaitytojas pamena, ką esu anksčiau sakęs apie nuostabius vaiko sapnus, kuriuos jis padovanojo tėvui, jis gerai supras, ką turiu galvoje.
Vaikystės prisiminimų amnezijoje galima rasti keistų mitologinių fragmentų, kurie dažnai išryškėja vėlesnėse psichozėse. Tie vaizdiniai yra labai sakralūs, ir todėl labai svarbūs. Jei tokie prisiminimai dar kartą aplanko suaugusiuosius, gali kai kuriems sukelti rimtų psichologinių sutrikimų, o kitiems – išgijimo stebuklą ar religinį atsivertimą. Dažnai jie sugrąžina gyvenimo dalį, kuri jau buvo užmiršta, ir kuri suteikia žmogui tikslą ir praturtina jo gyvenimą.
Vaikystės prisiminimų atsiminimas ir archetipinių psichikos elgsenos būdų atkūrimas gali praplėsti sąmonės horizontus ir labiau ją išskleisti, jei sąmoningam protui pavyks asimiliuoti ir integruoti prarastą ir vėl atgautą turinį. Kadangi šis turinys nėra neutralus, jo asimiliavimas pakeis asmenybę, ir pats kažkiek pasikeis. Šioje dalyje, vadinamoje “individualizacijos procesu” (jį aprašo Dr.M.-L. von Franz kitame knygos “Žmogus ir jo simboliai” skyriuje), simbolių interpretacija turi didelę praktinę reikšmę, kadangi simboliai yra natūralios pastangos sutaikyti ir iš naujo suvienyti psichikos priešybes.
Natūralu, kad vien pastebėti ir atmesti simbolius nebus tas pats, neturės to paties poveikio,- tai tiesiog atstatys seną neurotinę būseną ir sugriaus sintezės pastangas. Deja, tie nedažnai sutinkami žmonės, kurie neneigia archetipų egzistavimo, beveik visada laiko juos tik žodžiais ir užmiršta jų realumą. Kai taip (neteisėtai) atsisakoma jų sakralumo, prasideda begalinis jų keitimo procesas – kitaip tariant, lengvai slystama nuo vieno archetipo prie kito – kur viskas reiškia, ką tik nori. Tiesa, archetipų formos tam tikra prasme gali pakeisti viena kitą. Bet yra ir išlieka jų sakralumas, jis išreiškia archetipinio įvykio vertę.
Į šią emocinę vertę reikia atsižvelgti ir ją pripažinti, įteisinti per visą intelektualinį sapno interpretavimo procesą. Labai lengva prarasti šią vertę, nes mąstymas ir jausmas yra tokie diametraliai priešingi, kad mąstymas beveik automatiškai atmeta jausmo vertybes ir atvirkščiai. Psichologija yra vienintelis mokslas, kuris turi atsižvelgti į vertės (t.y. jausmo) faktorių, kadangi tai yra ryšys tarp fizinių įvykių ir gyvenimo. Psichologija yra dažnai kaltinama, kad šiuo požiūriu ji nesanti moksliška; bet jos kritikai nesuvokia mokslinės ir praktinės tinkamo požiūrio į jausmą būtinybės.
