Karlas Gustavas JUNGAS – Žvelgiant į pasąmonę: sapnų funkcija
Aš kiek paanalizavau mūsų sapnų gyvenimo kilmę ir ištakas, nes sapnai yra toji dirva, iš kurios pirmiausia išauga daugelis simbolių. Deja, sapnus sunku suprasti. Kaip jau esu nurodęs, sapnas visiškai nepanašus į sąmoningą pasakojimą. Kasdieniniame gyvenime kiekvienas apgalvoja, ką nori pasakyti, pasirenka įtaigiausią pasakojimo būdą ir stengiasi, kad jo pastabos būtų logiškai nuoseklios. Pavyzdžiui, išsilavinęs žmogus vengs miglotų metaforų, nes jos gali iškreipti jo mintį. Tačiau sapnų struktūra kitokia. Sapnuotoją užplūsta vaizdiniai, kurie atrodo prieštaringi ir juokingi, prarandamas normalus laiko pojūtis, o įprasti daiktai įgauna žavintį ar grėsmingą aspektą.
Gali atrodyti keista, kad pasąmonė tvarko savo medžiagą taip skirtingai nuo tokio iš pažiūros tvarkingo modelio, kurį mes suteikiam savo mintims budėdami. Tačiau kiekvienas, nors akimirką bandęs prisiminti sapną, pastebės šį kontrastą, kuris, tiesą sakant, ir yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl paprastam žmogui yra taip sunku suprasti sapnus. Jie neturi prasmės normalios patirties, įgytos nemiegant, požiūriu, todėl žmogus linksta arba visai jų nepaisyti, arba pripažinti, kad sapnai jį trikdo.
Gal būtų lengviau suvokti šį dalyką, jei pirmiausia pripažintume, kad tos idėjos, su kuriomis turime reikalo savo tariamai sutvarkytame budriame gyvenime, jokiu būdu nėra tokios tikslios, kaip mes manome. Priešingai, jų reikšmė (ir jų emocinė svarba mums) tampa juo netikslesnė, juo sunkiau nusakoma, juo daugiau jas tyrinėjame. Taip yra dėl to, kad visa, ką išgirstame ar patiriame, gali tapti pasąmoninga – kitaip tariant, pereiti į pasąmonę. Ir netgi tai, ką išsaugome savo sąmonėje ir panorę galime atkurti, įgyja pasąmoninį atspalvį, kuris nuspalvina idėją kiekvieną kartą, kai ji prisimenama. Mūsų sąmoningi įspūdžiai iš tikrųjų greitai įgyja pasąmoninės reikšmės elementą, kuris mums reikšmingas fiziškai, nors sąmoningai mes ir nežinome apie šios pasąmoninės reikšmės buvimą, arba kokiu būdu ji išplečia ir supainioja konvencionalią reikšmę.
Žinoma, kiekvieno žmogaus psichiniai atspalviai skiriasi. Kiekvienas mūsų priimame bet kurią abstrakčią idėją savo individualaus proto kontekste ir todėl individualiai ją suprantame ir taikome. Kai pokalbyje vartoju tokias sąvokas, kaip “valstybė”, “pinigai”, “sveikata” ar “visuomenė”, tariu, kad mano klausytojai jas supranta “maždaug” taip, kaip ir aš. Žodis “maždaug” yra būtent tai, apie ką kalbu. Kiekvienas žodis reiškia kažką truputį skirtinga kiekvienam žmogui, netgi tuomet, kai kultūrinis pagrindas tas pats. Šio kintamumo priežastis ta, kad bendrinė sąvoka suvokiama individualiame kontekste, todėl ir suprantama bei taikoma šiek tiek individualiai. Savaime suprantama, reikšmės prasmės skiriasi daugiausiai, kai žmonių socialinė, politinė, religinė ir psichologinė patirtis labai nevienoda.
Kadangi sąvokos tapačios su žodžiais, šis skirtingumas beveik nepastebimas ir neturi jokios praktinės reikšmės. Bet kai reikia tikslaus apibrėžimo ar išsamaus paaiškinimo, galima pamatyti, kokie stulbinantys ne tik grynai intelektualaus sąvokų supratimo, bet ypač emocinių jų atspalvių ir vartojimo skirtumai. Paprastai jie yra nesąmoningi, todėl niekuomet nesuvokiami.
Galima nekreipti dėmesio į šiuos skirtumus, kaip į nereikalingus ar pernelyg išpūstus reikšmės niuansus, kurie mažai susiję su kasdieniniais poreikiais. Bet pats faktas, kad jie egzistuoja, rodo, kad net dalykiškiausias sąmonės turinys yra gaubiamas netikrumo šešėlių. Netgi rūpestingiausiai apibrėžta filosofinė ar matematinė sąvoka, kurioje, mūsų įsitikinimu, nėra nieko daugiau, negu mes jai suteikėme, yra daugiau, negu mes manome. Tai psichinis įvykis, ir, būdamas toks, yra iš dalies nepažinus. Net skaitmenys, kuriuos naudojame skaičiuodami, yra daugiau, negu mes manome. Tai ir mitologiniai elementai (pitagoriečiams jie buvo netgi dieviški), nors jūs, tuos skaitmenis naudodami praktiniais tikslais, be abejonės, to nesuvokiate.
Trumpai tariant, kiekviena sąvoka mūsų sąmonėje turi savo psichines asociacijas. Kadangi asociacijos gali būti įvairaus intensyvumo (pagal tos sąvokos santykinį reikšmingumą mūsų asmenybei arba priklausomai nuo kitų idėjų ir netgi jų kompleksų, su kuriais toji sąvoka yra susieta mūsų pasąmonėj), jos gali pakeisti “normalų” sąvokos pobūdį. Ji netgi gali tapti kažkuo visiškai skirtingu, kai “plaukioja” žemiau sąmonės lygmens.
Gali atrodyti, kad šie pasąmoniniai visko, kas mums atsitinka, aspektai turi mažai reikšmės mūsų kasdieniniame gyvenime. Bet sapnų analizėje, kur psichologas nagrinėja pasąmonės išraiškas, jie labai reikšmingi, nes jie yra beveik nematomos mūsų sąmoningų minčių šaknys. Štai kodėl įprasti objektai ir idėjos sapne gali įgyti tokią didžiulę psichinę reikšmę, kad mes nubundame smarkiai susijaudinę, nors, atrodytų, kad nieko baisiau nei užrakintas kambarys ar tai, kad pavėlavome į traukinį, nesapnavome.
Vaizdiniai, sukurti sapnuose, yra kur kas turtingesni ir gyvesni nei sąvokos ir patyrimai, kurie yra jų atitikmenys gyvenime. Viena priežasčių yra ta, kad sapne šios sąvokos gali išreikšti savo pasąmoninę reikšmę. Savo sąmoningose mintyse mes neperžengiame racionalių teiginių ribų – teiginių, kurie daug mažiau spalvingi, nes mes apvalėme juos nuo daugelio psichinių asociacijų.
Pamenu vieną savo sapną, kurį man buvo sunku paaiškinti. Tame sapne kažkoks žmogus bandė užeiti už manęs ir užšokti man ant nugaros. Aš nieko nežinojau apie tą žmogų, išskyrus tai, kad jis nusigriebė vieną mano pastabą ir taip iškreipė jos prasmę, kad ši tapo groteskiška jos parodija. Bet negalėjau suvokti ryšio tarp šio fakto ir jo pastangų sapne užšokti ant manęs. Mano profesiniame gyvenime dažnai pasitaikydavo, kad kas nors iškreipdavo mano žodžius – taip dažnai, kad perdaug nesirūpinau, ar supykdė mane būtent šis iškraipymas. Žinia, kontroliuoti savo emocines reakcijas yra tam tikra vertybė, ir labai greitai supratau, kad būtent tai sako sapnas. Austrišką posakį jis išvertė į regimą vaizdinį. Ši frazė, tokia įprasta paprastame pokalbyje, yra tokia: “Du kannst mir auf den Buckel steigen” (Gali užlipti man ant nugaros). Tai reiškia: man nerūpi, ką apie mane sakai. Amerikietiškas šio posakio atitikmuo, kuris gali lengvai atsirasti panašiame sapne, būtų: “Gali sau šokti į ežerą”.
Kai kas gali tvirtinti, kad šio sapno vaizdas – simbolinis, nes juo ne tiesiogiai buvo nusakyta situacija, bet esmė išreikšta netiesiogiai, metafora, kurios iš pradžių aš negalėjau suprasti. Kai taip įvyksta – o įvyksta dažnai – tai nebūna tyčinė sapno “maskuotė”, tai paprasčiausiai parodo, kad mes nelabai suprantame emociškai turtingą vaizdų kalbą. Savo kasdienėje patirtyje turime būti kuo tikslesni, ir išmokome atsisakyti fantazijos ir puošmenų tiek savo kalboje, tiek mintyse – taip prarasdami savybę, kuri dar tebėra būdinga primityviam protui. Daugelis mūsų perkėlėme į pasąmonę visas fantastiškas psichines asociacijas, kurių turi kiekvienas objektas ir idėja. Kita vertus, primityvus protas dar neužmiršo šių psichinių savybių, jis suteikia gyvūnams, augalams ir akmenims tokių galių, kurios mums atrodo keistos ir nepriimtinos.
Afrikos džiunglių gyventojas, išvydęs nakties gyvūną dienos šviesoje žino, kad tai kerėtojas, laikinai priėmęs jo pavidalą. Arba mano jį esant krūmo siela ar jo genties vieno iš protėvių dvasia. Medis gali vaidinti svarbų vaidmenį primityvo gyvenime, neabejotinai turėti savo sielą ir balsą, ir bendrą likimą su žmogumi, kuris juo domisi. Kai kurie Pietų Afrikos indėnai jus įtikinės, kad jie yra raudonosios Arara papūgos, nors ir puikiai žino, kad neturi plunksnų, sparnų ir snapų. Kadangi primityvo pasaulyje daiktai neturi tokių ryškių ribų, kaip mūsų “racionaliose” visuomenėse.
Tai, ką psichologai vadina “psichiniu tapatumu” ar “mistiniu dalyvavimu”, iš mūsų daiktų pasaulio buvo išstumta. Bet būtent šis pasąmoninių asociacijų švytėjimas ir daro primityvo pasaulį spalvingą ir fantastišką. Tai mes jau taip praradome, kad susitikę jau nebeatpažįstame. Mes šiuos dalykus išstūmėme žemiau sąmonės slenksčio, ir kai jie vėl atsitiktinai pasirodo, mums ne kartą rodosi, kad kažkas negerai.
Su manimi ne kartą tarėsi išsimokslinę ir inteligentiški žmonės, kurie regėjo ypatingus sapnus, fantazijas ir netgi vizijas, ir tai juos labai sukrėtė. Jie manė, kad nė vienas, kas yra sveiko proto, negali kentėti nuo tokių dalykų ir kad bet kas, kas mato viziją, turi patologinių sutrikimų. Kartą vienas teologas man pasakė, kad Ezekielio vizijos tebuvo liguisti simptomai, o Mozei ir kitiems pranašams kalbantys “balsai” – tik haliucinacijos. Tik įsivaizduokite, koks jį apėmė siaubas, kai kažkas panašaus “spontaniškai” nutiko jam pačiam. Mes taip pripratę prie tariamai racionalios mūsų pasaulio prigimties, kad sunkiai įsivaizduojame, kad gali kas nors atsitikti, ko negalima paaiškinti sveiku protu. Primityvus žmogus, ištiktas panašaus šoko, nesuabejos savo sveikumu, jis galvos apie fetišus, dvasias ir dievus.
Tačiau emocijos, kurios mus veikia, yra tokios pačios. Iš esmės, baimės, kurias sukuria mūsų prašmatni civilizacija, yra kur kas baisesnės už tas, kurias primityvūs žmonės priskiria demonams. Šių laikų civilizuoto žmogaus požiūris man dažnai primena psichoze sergantį pacientą iš mano klinikos, kuris pats buvo gydytojas. Vieną rytą paklausiau, kaip jis jaučiasi. Jis atsakė puikiai praleidęs naktį, dezinfekuodamas visą dangų merkurijaus chloridu, tačiau atlikdamas šį kruopštų darbą, nerado jokio Dievo pėdsako. Čia mes susiduriame su neuroze ar netgi kai kuo blogiau. Vietoj Dievo ar “Dievo baimės” matome nerimo (baimės) neurozę ar tam tikrą fobijos rūšį. Emocija išliko ta pati, tačiau ir jos objekto pavadinimas ir prigimtis tapo blogesni.
Prisimenu filosofijos profesorių, kuris kartą konsultavosi dėl savo vėžio fobijos. Jį kamavo nenugalimas įsitikinimas, kad jis turi piktybinį auglį, nors nieko panašaus nebuvo rasta dešimtyse rentgeno nuotraukų. “Aš žinau, kad nieko nėra,- sakydavo jis,- bet gali kas nors ir būti”. Kas būtent sukėlė šią idėją? Ji be abejonės kilo iš baimės, kuri nebuvo įteigta sąmoningo svarstymo. Liguista mintis jį užklupo staiga, ir su tokia jėga, kurios jis negalėjo nugalėti.
Šiam išsilavinusiam žmogui buvo kur kas sunkiau pripažinti tai, ką būtų padaręs primityvus žmogus – tarti, kad jį apsėdo dvasia. Kenksminga piktųjų dvasių įtaka yra bent jau priimtina hipotezė pirmykštėje kultūroje, ir kur kas labiau gniuždantis dalykas civilizuotai asmenybei pripažinti, kad jo rūpesčiai tėra kvaila vaizduotės išdaiga. Primityvus apsėdimo fenomenas neišnyko, jis tebėra toks kaip ir visada. Tik dabar kitaip ir daug nemaloniau aiškinamas.
