Karlas Gustavas JUNGAS – Žvelgiant į pasąmonę: sapnų analizė
Pradėjau šį esė nurodydamas skirtumą tarp ženklo ir simbolio. Ženklas visada yra mažiau nei sąvoka, kurią jis žymi, tuo tarpu simbolis visada reiškia daugiau, negu jo akivaizdi, iš karto suvokiama prasmė. Joks genijus, atsisėdęs su plunksna ar teptuku rankoje, nesako: “Dabar aš sukursiu simbolį”. Daugiau ar mažiau racionaliai minčiai, gimusiai logiškai samprotaujant ar sumanytai iš anksto kruopščiai apsvarsčius, niekas negali suteikti “simbolinės” formos. Nesvarbu, kaip fanatiškai papuoštume tokią idėją, ji vis tiek liks ženklas, susijęs su už jo slypinčia sąmoninga mintimi, o ne simbolis, kuris yra tik užuomina apie kažką, ko mes dar nežinome. Sapnuose simboliai atsiranda spontaniškai, nes sapnai būna, o ne sukuriami; todėl jie yra pagrindinis viso žinojimo apie simbolizmą šaltinis.
Tačiau aš turiu pažymėti, kad simboliai pasirodo ne tik sapnuose. Jie yra visose psichikos apraiškose. Yra simbolinės mintys ir simboliški jausmai, simboliški veiksmai ir situacijos. Dažnai atrodo, kad net negyvi daiktai bendradarbiauja su pasąmone formuodami simbolinius modelius. Yra gausybė liudijimais patvirtintų pasakojimų apie tai, kad sustoja laikrodis tą akimirką, kai miršta jo savininkas. Kad ir švytuoklinis laikrodis Fridricho Didžiojo rūmuose Sans Souci, kuris sustojo imperatoriui mirus. Taip pat paplitę yra pavyzdžiai, kad suskyla ar sudūžta veidrodis, nukrinta paveikslas kam nors mirus; ar mažesni skilimai ar lūžimai namuose, kuriuose kas nors išgyvena emocinę krizę. Netgi jei skeptikai ir atsisakytų patikėti tokių pasakojimų tikrumu, jie vis pasirodo ir vien tai parodo jų psichologinę svarbą.
Tačiau daug simbolių (tarp jų ir patys svarbiausi), savo kilme yra ne individualūs, bet kolektyviniai. Tai dažniausiai religiniai įvaizdžiai. Tikinčiajam atrodo, kad jie dieviškos kilmės ir buvo apreikšti žmogui. Skeptikas kategoriškai tvirtins, kad jie buvo sukurti. Abu klysta. Teisinga, kaip pastebi skeptikas, kad religiniai simboliai ir sąvokos ištisus šimtmečius buvo kruopščiai ir visiškai sąmoningai plėtojami ir tobulinami. Ir lygiai taip pat teisinga, kaip teigia tikintysis, kad jų kilmė glūdi taip giliai – praeities paslaptyje – kad atrodo atsiradę ne iš žmogiškojo šaltinio. Bet iš esmės tai “kolektyviniai simboliai”, kilę iš pirmapradžių svajonių ir kūrybinių fantazijų. Tad šie vaizdiniai yra nesąmoningi spontaniški pasireiškimai, ir jokiu būdu nėra sąmoningai sugalvoti.
Šis faktas, kaip vėliau paaiškinsiu, turi tiesioginį ir labai svarbų ryšį su sapnų aiškinimu. Aišku, jeigu manysime, jog sapnas yra simboliškas, tai ir aiškinsime jį kitaip, negu žmonės, kurie mano, kad sapną sužadinanti mintis ar emocija yra jau žinoma, o sapnas paprasčiausiai ją “paslepia”. Pastaruoju atveju sapnų interpretacija mažai tėra prasminga, nes mes sužinome vien tai, kas jau yra žinoma.
Dėl šios priežasties aš visuomet sakiau savo mokiniams: “Sužinokite viską, kas tik įmanoma, apie simbolius. Po to visa tai užmirškite, kai jūs analizuojate sapną”. Šis patarimas yra taip praktiškai svarbus, kad aš nuolat ir pats sau primenu, kad niekuomet negaliu suprasti kito žmogaus sapno taip gerai, kad galėčiau jį teisingai interpretuoti.
Aš taip darau, kad galėčiau kontroliuoti savo paties asociacijų ir reakcijų srautą, kuris priešingu atveju gali nustumti mano paciento abejones ir dvejojimus. Kadangi analitikui gydymo tikslais ypatingai svarbu kuo tiksliau gauti būtent to sapno ypatingą specifinį pranešimą (tai yra tą pagalbą, kurią pasąmonė daro sąmonei), jam reikia kuo tiksliau ištirti sapno turinį.
Kai dirbau su Froidu, sapnavau sapną, iliustruojantį šį teiginį. Sapnavau, kad buvau “savo namuose”, atrodo, antrame aukšte jaukiame mielame svečių kambaryje, apstatytame XVIII amžiaus stiliaus baldais. Nustebęs, kad niekada anksčiau nebuvau matęs šio kambario, panorau apžiūrėti ir pirmąjį aukštą. Nulipau žemyn ir pamačiau, kad ten gana tamsu, sienos apmuštos plokštėmis, o sunkūs baldai yra XVI amžiaus ar net senesni. Mano nuostaba ir smalsumas didėjo. Norėjau pamatyti visą namą. Todėl nulipau žemyn į rūsį, kur radau duris, atsiveriančias į akmeninius laiptus, vedančius į didelį skliautuotą kambarį. Grindys buvo iš didelių akmeninių plokščių, o sienos atrodė labai senos. Apžiūrėjau skiedinį ir pamačiau, kad jis sumaišytas su plytų nuolaužomis. Akivaizdžiai sienos buvo romėniškos kilmės. Aš vis labiau jaudinausi. Viename kampe ant akmens plokštės aš pamačiau geležinį žiedą. Pakėliau plokštę ir pamačiau dar vienus siaurus laiptus. Jie leidosi lyg į kokią olą, kuri atrodė kaip priešistorinis kapas su dviem kaukolėm, keliais kaulais ir sudužusio puodo skeveldromis. Paskui pabudau.
Jei Froidas, kai jis analizavo šį sapną, būtų rėmęsis mano metodu, t.y. tyrinėjęs jo specifines asociacijas ir kontekstą, būtų išgirdęs labai reikšmingą pasakojimą. Bet bijau, kad būtų nekreipęs į jį dėmesio – kaip į papraščiausią bandymą išvengti problemos, kuri iš tikrųjų buvo jo paties. Sapnas tuo tarpu yra trumpa mano gyvenimo, dar tiksliau, mano intelektualinės raidos santrauka. Aš užaugau 200 metų senumo name, namas daugiausia buvo apstatytas kokių 300 metų senumo baldais, o intelektualiai tuo metu didžiausias mano dvasinis išgyvenimas buvo Kanto ir Šopenhauerio filosofijos studijos. Tuo metu didelį triukšmą sukėlė Čarlzo Darvino darbai. Iki tol aš gyvenau supamas ramių viduramžiškų savo tėvų pažiūrų, o jiems pasaulis ir žmogus tebebuvo valdomas dieviškos visagalybės ir apvaizdos. Šis pasaulis jau buvo pasenęs ir apleistas. Mano krikščioniškas tikėjimas, susidūręs su Rytų religijomis ir graikų filosofija, tapo reliatyvus, dalinis. Būtent todėl pirmasis aukštas buvo toks ramus, tamsus ir aiškiai negyvenamas.
Mano vėlesnis domėjimasis istorija pirmiausia kilo iš to, kad dirbdamas asistentu Anatomijos institute, susižavėjau lyginamąja anatomija ir paleontologija. Mane sužavėjo suakmenėjusio žmogaus kaulai, ypač neandertaliečio, dėl kurio tuo metu buvo tiek daug diskutuojama, ir dar didesnis diskusijų objektas – Dubois pitekantropo kaukolė. Tiesa sakant, jie ir buvo tikrosios mano sapno asociacijos, bet nedrįsau užsiminti Froidui apie kaukoles, skeletus ir lavonus, nes žinojau, kad tos temos jam nepatinka. Jis puoselėjo keistą idėją, kad aš trokštąs jo ankstyvos mirties. Šią išvadą jis padarė iš to, kad aš labai domėjausi mumijomis vadinamajame Bleikeller Bremene, kur mes abu lankėmės 1909 metais pakeliui į uostą, iš kur mes plaukėme į Ameriką.
Tad nesinorėjo parodyti savo minčių, nes neseniai man buvo padariusi didžiulį įspūdį beveik neperžengiama bedugnė tarp Froido intelektualinio akiračio, išsilavinimo ir konteksto, kuriame jis buvo susiformavęs, ir mano paties. Bijojau prarasti jo draugystę, jei būčiau atvėręs jam savo vidinį pasaulį, kuris, kaip maniau, jam būtų pasirodęs keistas ir įtartinas. Jausdamasis gan netikras dėl savo paties psichologijos, aš, galima sakyti automatiškai jam pamelavau apie savo “laisvąsias asociacijas”, kad išvengčiau neįmanomo dalyko: atskleisti jam mano paties labai asmenišką ir visiškai skirtingą konstituciją.
Turiu atsiprašyti dėl šio gana ilgo pasakojimo apie tą keblią padėtį, į kurią patekau papasakojęs Froidui savo sapną. Bet tai aiškiai parodo, su kokiais sunkumais tenka susidurti, kai imiesi tikros sapnų analizės. Tiek daug priklauso nuo asmeninių analizuotojo ir analizuojamojo skirtumų.
Greitai supratau, kad Froidas ieškojo kokio nors mano nepriimtino troškimo. Todėl pamėginau pakišti jam mintį, kad tos kaukolės, kurias sapnavau, galėjo priminti kai kuriuos mano giminės žmones, kurių mirties aš dėl kokių nors priežasčių galėjau trokšti. Šiai mano minčiai buvo pritarta, bet aš pats nebuvau patenkintas tokiu “apgavikišku” sprendimu.
Kol aš ieškojau tinkamo atsakymo į Froido klausimą, mane staiga sutrikdė intuityvus suvokimas, kokią reikšmę psichologiniame supratime turi subjektyvusis faktorius. Mano intuicija buvo tokia stipri, kad galvojau tik apie tai, kaip išsivaduoti iš tos neįmanomos painiavos, ir pasirinkau lengviausią išeitį – melą. Tai nebuvo nei elegantiška, nei moraliai pateisinama, bet kitaip būčiau rizikavęs visiems laikams susiginčyti su Froidu – o to nenorėjau dėl daugelio priežasčių.
Mano intuicija – tai staigus ir visiškai netikėtas suvokimas, kad mano sapnas reiškė mane patį, mano gyvenimą, mano pasaulį, visą mano tikrovę – priešingai teorinei struktūrai, kurią sukūrė kitas, man svetimas protas dėl savų priežasčių ir tikslų. Tai buvo ne Froido sapnas, tai buvo mano sapnas: ir aš staiga supratau akimirksniu, ką mano sapnas reiškė.
Šis konfliktas parodo nepaprastai svarbų sapnų analizės momentą. Tai ne technika, kurios galima išmokti ir taikyti pagal taisykles, o dialektiniai mainai tarp dviejų asmenybių (du žmonės – analitikas ir sapnuotojas – pasikeičia savo asmenybėmis – red.). Jei tai suprasime tik mechaniškai – kaip techniką – išnyks individuali psichinė sapnuotojo asmenybė, o terapinė problema bus susiaurinta iki paprasto klausimo: kuris iš dviejų žmonių – analitikas ar sapnuotojas – ims valdyti kitą? Dėl tos pačios priežasties aš atsisakiau gydyti hipnoze – nenoriu savo valios primesti kitiems. Aš noriu, kad išgijimas išaugtų iš pačios paciento asmenybės, o ne kiltų dėl mano patarimų, kurių poveikis būtų tik praeinantis. Mano tikslas – išsaugoti ir išlaikyti paciento orumą ir laisvę, kad jis galėtų gyventi savo gyvenimą pagal savo norus. Šiame pasikeitime (asmenybės – red.) su Froidu man pirmą kartą kilo mintis, kad prieš kurdami abstrakčias teorijas apie žmogų ir jo psichiką turėtume daugiau išmanyti apie realų žmogų, su kuriuo dirbame.
Individas yra vienintelė realybė. Kuo labiau mes tolstame nuo individo į abstrakčias idėjas apie Homo sapiens, tuo labiau mes galime suklysti. Šiais socialinio pakilimo ir sparčių pokyčių laikais reikėtų žinoti apie individualią žmogišką būtybę daug daugiau, negu mes žinome, nes labai daug priklauso nuo jos protinių ir moralinių savybių. Bet jeigu norime tiesiogiai matyti daiktus, turime suprasti ir žmogaus praeitį – ne tik dabartį. Štai kodėl nepaprastai svarbu suprasti mitus ir simbolius.
