Ištrauka iš J.J. Rouseau “Ar mokslų ir menų pažanga pagerino žmonių papročius?” – V
Mokslų vystymasis neigiamai veikia karines savybes, o moralines – tuo labiau. Nuo pat pirmųjų mūsų gyvenimo dienų neprotingas auklėjimas miklina mūsų protą ir iškreipia mūsų nuomonę. Aš visur matau gausybę įstaigų, kuriose didelių pastangų dėka jaunimą moko visko, tik ne savo pareigas vykdyti. Jūsų vaikai nemokės gimtosios kalbos, bet užtai išmoks kitų, niekur nevartojamų kalbų; jie išmoks kurti eiles, kurias vargu ar supras patys; nesugebėdami atskirti tiesos nuo paklydimo, jie gražiais argumentais išmokys ir kitus jų neįžiūrėti; bet jie nežinos, ką reiškia žodžiai: kilnumas, teisingumas, santūrumas, žmoniškumas, drąsumas; švelnus žodis tėvynė niekada nepasieks jų ausies, o jeigu jiems bus kalbama apie dievą, tai ne tiek dėl to, kad jie jį gerbtų, kiek dėl to, kad jo bijotų*. Vienas išminčius yra pasakęs: “Man geriau patiktų, kad mano mokinys leistų laiką, žaisdamas su sviediniu; nuo to bent jau jo kūnas taptų lankstesnis. Aš žinau, kad vaikus reikia kuo nors užimti ir kad dykinėjimas – jiems pats didžiausias pavojus. Tad ko gi jie turi išmokti? Štai tikrai nuostabus klausimas! Tegu jie mokosi to, kas jiems, tapus vyrais, bus reikalinga**, o ne to, ką jie turės užmiršti.
* “Filosofinės -mintys”.
** Toks buvo, paties didžiausio jų valdovų žodžiais tariant, spartiečių auklėjimas. Tikrai didelio dėmesio verta tai, sako Montenis, kad puikiame Likurgo pamokyme apie valstybės santvarką, iš tikrųjų nuostabiai tobulame ir vis dėlto tiek daug dėmesio skiriančiame vaikų maitinimui, kaip svarbiausiam savo uždaviniui šiame mūzų prieglobstyje, taip retai teužsimenama apie mokslą; tarytum šiam bet kokį kitokį jungą niekinančiam jaunimui vietoje mokslų mokytojų būtų skyrę tik narsumo, atsargumo ir teisingumo mokytojus.
Paklausykime, ką tas pats autorius kalba apie senovės persus. Platonas, sako jis, pasakoja, kad jų valdančiosios dinastijos vyresnysis sūnus būdavo auklėjamas taip. Gimusį jį atiduodavo ne moterims, o dviem eunuchams, savo dorybėmis pelniusiems didžiausią valdovų pasitikėjimą. Eunuchai stengdavosi jo kūną padaryti gražų ir sveiką, o kai vaikui sukakdavo septyneri metai, jį versdavo sėsti ant arklio ir joti medžioklėn. Kai jam sueidavo keturiolika metų, jį atiduodavo į ketvertuko rankas: visų išmintingiausiojo, visų teisingiausiojo, visų santūriausiojo ir visų narsiausiojo. Pirmasis mokė jį religijos, antrasis – būti visada teisingu, trečiasis – nugalėti savo godumą, ketvirtasis – nieko nebijoti. Visi, pridursiu aš, stengėsi, kad jis būtų gero būdo, bet nė vienas – kad jis būtų mokytas.
Astiagas, rašo Ksenofontas, paprašė Kirą papasakoti apie savo paskutinę pamoką. Mūsų mokykloje, atsakė šis, aukštaūgis berniukas, turėjęs trumpą chitoną, atidavė jį vienam savo žemaūgiui draugui ir atėmė iš jo ilgesnį. Kai mūsų auklėtojas pasiūlė man būti teisėju šiame ginče, aš nusprendžiau, jog taip ir reikia palikti ir taip abiem bus patogiausia. Bet auklėtojas man įrodė, kad aš pasielgiau blogai, nes žiūrėjau tik patogumo, o pirmiausia reikėjo galvoti apie teisingumą, kuris reikalauja, kad iš niekieno jėga neatimtų to, kas jam priklauso; ir dar jis pasakė, kad tą berniuką už tai nuplakė lygiai taip pat, kaip mus plaka kaime, kai užmirštame pirmąjį veiksmažodžio (graikiškas žodis) aoristą. Mano mokytojui reikėjo pasakyti puikią kalbą in genere demonstiativo, kol jis man įrodė, kad mūsų mokykla gali lygintis su ana.
Mūsų sodus puošia statulos, o galerijas – paveikslai. Ką, jūsų manymu, šie viešam apžiūrėjimui išstatyti meno šedevrai vaizduoja – tėvynės gynėjus ar dar didesnius žmones, praturtinusius ją savo dorybėmis? Ne. Šie paveikslai vaizduoja visus širdies ir proto paklydimus, rūpestingai išrinktus iš senosios mitologijos ir nuo pat mažens rodomus mūsų vaikams, be abejonės, dėl to, kad blogų poelgių pavyzdžiai nuolat būtų jiems prieš akis netgi anksčiau, negu jie išmoks skaityti.
Kas visus šiuos paklydimus pagimdo, jei ne pragaištinga nelygybė, atsiradusi žmonėse dėl talentų skirtumo ir dorybių pažeminimo? Štai pats akivaizdžiausias visų mūsų studijų rezultatas ir pati pavojingiausia jų pasekmė. Apie žmogų jau nebeklausiama, ar jis sąžiningas, bet – ar jis talentingas; nė apie knygą – ar ji naudinga, bet – ar gerai parašyta. Sąmojingumui nešykštima apdovanojimų, dorybei nebelieka jokios pagarbos. Yra tūkstančiai apdovanojimų už gražias kalbas, už gerus darbus – nė vieno. Tegu visi man pasakys, ar geriausio iš samprotavimų, kurie bus apdovanoti šioje Akademijoje, šlovė gali apdovanojimus įsteigusiojo šlovei prilygti?
Išminčius nesivaiko turtų, bet šlovei jis neabejingas; ir kai jis mato, kaip ji kvailai paskirstyta, jo dorybė, kurią lenktyniavimo dvasia atgaivintų ir padarytų naudingą visuomenei, ima kankintis ir pamažu gęsta varge ir užmarštyje. Štai prie ko galų gale prieinama, kai malonūs talentai visų garbinami labiau už naudingus; tai akivaizdžiai patvirtina ir mūsų patirtis nuo pat mokslų ir menų atsinaujinimo laikų. Yra fizikų, geometrų, chemikų, astronomų, poetų, muzikantų, menininkų – nebėra piliečių; o jeigu ir liko jų, išsibarsčiusių po nuošalius kaimus, tai ten jie varge ir paniekinti žūsta. Tokioje padėtyje jie dabar atsidūrę; tokius jausmus mes reiškiame tiems, kurie mums duoda duoną, o mūsų vaikams – pieną.
Bet aš pripažįstu, kad blogis ne toks didelis, koks galėtų būti. Aukščiausiasis įžvalgumas, šalia kenksmingų augalų gydomąsias žoles, o daugelio nuodingų gyvūnų kūne – priešnuodžius nuo jų įkandimo padėdamas, išmokė valdovus – savo tarnus – jo išmintingumą pamėgdžioti. Ir, sekdamas jo pavyzdžiu, šis didysis monarchas, kurio garbė per amžius tik didės, iš pačių mokslų ir menų gelmių, daugybės blogybių šaltinio, ištraukė tas garsias draugijas, nešančias drauge ir pavojingą žmogaus žinių krovinį, ir šventą dorybių naštą; jas išgarsino rūpinimasis papročių grynumo palaikymu ir tokio papročių grynumo reikalavimas iš naujų narių.
Šie išmintingi įstatymai, jo įpėdinio sustiprinti ir tapę pavyzdžiu visiems Europos karaliams, bent jau pažabos literatus, kurie visi ligi vieno, trokšdami pakliūti į Akademiją, rūpinsis savimi ir stengsis pelnyti tai naudingais veikalais bei nepriekaištingais papročiais. Būreliai, kurie, siekdami pelnyti literatūrines premijas, pasirinks temas, sugebančias atgaivinti piliečių širdyse meilę dorybei, įrodys, kad tokia meilė viešpatauja tarp jos narių, ir suteiks tautoms tokį retą malonumą įsitikinti, kad mokslinės draugijos žmonių giminei teikia ne vien tik malonias žinias, bet ir išganingus pamokymus.
Tegu man neprieštarauja, remdamiesi tuo, ką aš laikau tik nauju savo teisumo įrodymu. Priemonių gausumas tik labai gerai įrodo, kad šių priemonių reikia imtis, ir mes visai neieškom vaistų nuo neegzistuojančių negalavimų. Kodėl šios priemonės dėl jų nepakankamumo vis dar turi būti paprasti vaistai? Didžiulis įstaigų, sukurtų mokslininkų naudai, skaičius gali dar labiau atkreipti dėmesį į pačius mokslų objektus ir paskatinti protus juos studijuoti. Jeigu spręstume pagal atsargumo priemones, tai galėtume pamanyti, kad žemdirbių yra labai daug ir kad reikia nerimauti dėl filosofų trūkumo. Aš visai nenoriu rizikingai lyginti žemdirbystės ir filosofijos: man niekas nepritartų. Aš tik paklausiu: kas yra filosofija? Apie ką gi rašoma žymiausių filosofų veikaluose? Ko moko šie išminties draugai? Jų pasiklausius, galima pagalvoti, kad tai – gauja šarlatanų, kurie kiekvienas sau bendroje aikštėje rėkia: eikite pas mane, tik aš vienas niekada neklystu. Vienas tvirtina, kad kūnų gamtoje iš viso nėra ir kad visa tėra tik mano vaizdinys apie juos; kitas – kad nėra jokios kitos substancijos, išskyrus materiją, nė kito dievo, išskyrus visatą. Vienas pareiškia, kad nėra nei dorybių, nei ydų, kad moralinis gėris ir blogis – prasimanymas; kitas – kad žmonės savo prigimtimi – vilkai ir ramia sąžine gali vieni kitus praryti. O, didieji filosofai! Kodėl šių naudingų pamokymų savo draugams ir vaikams nepaliekate? Jums iš karto būtų atlyginta, o mes nebijotume, kad iš mūsų draugų ir vaikų atsiras nors vienas jūsų pasekėjas.
Štai kokie jie, tie nuostabūs žmonės, kuriems dar gyviems amžininkai dosniai reiškė pagarbą ir kurių po mirties laukė nemirtingumas! Štai tie išmintingi pamokymai, kuriuos jie mums davė ir kuriuos mes iš kartos į kartą perduodame savo palikuonims! Argi pagonybė, patyrusi visus žmogaus proto paklydimus, paliko palikuonims ką nors, ką būtų galima palyginti su gėdingais evangelijos viešpatijos paminklais, kuriuos jiems parengė knygų spausdinimas? Bedieviški Luukipo ir Diagoro raštai žuvo kartu su jais; tada dar nebuvo išrastas menas įamžinti keistas žmogaus proto išdaigas; tačiau tipografinių literų* ir jų pritaikymo dėka pavojingi Hobsų ir Spinozų svaičiojimai išlieka amžiams. Garsieji raštai, kurių mūsų tamsus ir grubus tėvai nesugebėjo sukurti, susijunkite mūsų palikuonyse su šiais dar pavojingesniais kūriniais, dvelkiančiais šiuolaikinės epochos papročių sugedimu, ir visi kartu neškite ateities amžiams tikrą mūsų mokslų ir menų vystymosi ir laimėjimų istoriją. Jeigu ateities kartos jus perskaitys, joms neliks jokių abejonių klausimu, kurį šiandien keliame; ir jeigu jos bus už mus protingesnės, tai iškels rankas į dangų ir su širdgėla ištars: “Visagali dieve, tu, kursai valdai protus, išvaduok mus nuo žinių ir pražūtingų mūsų tėvų menų, grąžink mums nežinojimą, nekaltybę ir neturtą – vieninteles gėrybes, kurios gali suteikti mums laimę ir kurios vienintelės turi vertę tavo akyse”.
* Pažvelgus į siaubingą netvarką, sukeltą Europoje knygų spausdinimo, sprendžiant apie ateitį pagal tuos laimėjimus, kurių diena iš dienos pasiekia blogis, lengva numatyti, kad šiam baisiam blogiui iš savo valstybių išvyti mūsų valdovai nepagailės tiek jėgų, kiek jo išplatinimui yra išeikvoję. Sultonas Achmetas, nusileisdamas saujelės vadinamųjų žmonių su skoniu reikalavimams, sutiko Konstantinopolyje įsteigti spaustuvę; bet vos tik tipografinis presas pradėjo veikti, jį teko sunaikinti ir jo dalis sumesti į šulinį. Pasakojama, kad, kalifą Omarą paklausus, ką daryti su Aleksandrijos biblioteka, šis atsakęs taip: “Jeigu šios bibliotekos knygose kalbama apie Koranui prieštaraujančius dalykus, tai knygos yra nedoros ir jas reikia sudeginti; jeigu jose yra tik tie patys pamokymai, kaip ir Korane, tai irgi sudeginkite jas, nes jos nereikalingos”. Mūsų mokslininkai šį samprotavimą pateikdavo kaip absurdiškumo viršūnę. Bet Omaro vietoje įsivaizduokite Grigalių Didįjį, o Korano vietoje – evangeliją,- biblioteka taip pat būtų buvusi sudeginta, ir tai galbūt būtų buvęs pats gražiausias šio žymaus dvasininko darbas.
Bet jeigu mokslų ir menų laimėjimai mūsų tikrosios laimės nė kiek nepadidino, jeigu jie mūsų papročius sugadino ir skonio grynumui pakenkė, ką mes pamanysime apie minią naivių rašytojų, pašalinusių kliūtis, saugojusias įėjimą į mūzų šventoves ir gamtos pastatytas, kad išbandytų jėgas tų, kuriuos vilioja žinios? Ką mes pamanysime apie kompiliatorius, nekukliai išlaužusius mokslo duris ir į jo šventovę įleidusius net nevertus prie jos prisiartinti prasčiokus, nors derėtų norėti, kad visi, negalintys prasimušti literatūros baruose, būtų nuvyti šalin nuo šventovės ir užsiimtų visuomenei naudingais amatais? Tas, kuris visą gyvenimą būtų blogas eiliakalys, vidutinis geometras, galbūt taptų garsiu audėju. Tiems, kuriems prigimtis lėmė sukurti mokyklą, jokių mokytojų nereikėjo. Bekonai, Dekartai, Niutonai – šie žmonijos auklėtojai patys jokių auklėtojų neturėjo; kokie gi pedagogai būtų šiuos žmones nuvedę ten, kur juos iškėlė jų pačių galingas genijus? Eilmiai mokytojai būtų tik apriboję jų akiratį siaurais savo galimybių rėmais. Juk kaip tik pirmosios kliūtys išmokė juos stengtis ir padėjo nugalėti tą didžiulę erdvę, kurią jie perėjo. Jeigu kai kuriems žmonėms ir reikia leisti mokslų bei menų studijavimui atsiduoti, tai tik tiems, kurie jaučiasi turintys jėgų savarankiškai žengti jų pėdomis bei juos aplenkti; tam nedaugeliui ir dera statyti žmogaus protą šlovinančius paminklus. Bet jeigu mes norime, kad niekas jų genijaus neprašoktų, būtina, kad niekas neviršytų ir jų lūkesčių – tai vienintelis jiems reikalingas padrąsinimas. Siela nepastebimai prisitaiko prie to, kas ją domina, ir tik dideli įvykiai sukuria didelius žmones. Gražbylystės princas buvo Romos konsulas, o galbūt didžiausias filosofas – Anglijos kancleris. Kaip jums atrodo, jeigu vienas būtų turėjęs tik kokio nors universiteto katedrą, o kitas būtų gavęs tik kuklų akademijos atlyginimą, kaip jums atrodo, klausiu aš, ar padėtis visuomenėje jų kūriniams nebūtų atsiliepusi? Tegu karaliai nesibodi į savo tarybas įsileisti žmonių, galinčių būti jiems geriausiais patarėjais, tegu jie atsikrato seno prietaro, pagimdyto didikų puikybės, kad tautų valdymo menas esąs sudėtingesnis už švietimo meną; jog esą lengviau pasiekti, kad žmonės elgtųsi gerai savo noru, negu jėga priversti juos tą patį daryti; tegu geriausi mokslininkai dvare gauna garbingą pastogę, tegu jie gauna ten vienintelį jų vertą atlyginimą – galimybę savo įtaka prisidėti prie tautų laimės, tautų, kurias jie išmokys išmintingumo; tik tuomet pamatys žmonės, ką gali dorybė, mokslas ir valdžia, skatinami kilnaus tarpusavio lenktyniavimo dvasios ir sutartinai veikią žmonijos labui. Bet kol vienoje pusėje bus tik valdžia, o kitoje – tik žinios ir išmintis, mokslininkai retai galvos apie didžius dalykus, valdovai dar rečiau darys gerus darbus, o tautos liks tokios pat nedoros, sugedusios ir nelaimingos.
O mes, paprasti, didžiais talentais dangaus neapdovanoti žmonės, kuriems jis panašios garbės nelėmė, kaip ir anksčiau, nuošalyje pasilikime. Nesivaikykime nepasiekiamos garbės, kuri, dabartinei padėčiai esant, niekada neatlygins mums to, ką ji mums kainavo, jei turėtume teisę jos siekti. Kam savo laimės kitų nuomonėje ieškoti, jeigu ją galime rasti savyje. Tegu kiti moko tautas jų pareigų; mes apsiribosime tuo, kad gerai atliksime savo pareigas; daugiau mums nieko apie tai nereikia žinoti.
O dorybe, prakilnus paprastų sielų moksle! Argi reikia tiek pastangų ir prisitaikymų, norint tave pažinti? Argi tavo principai visų širdyse neįrėžti? Argi, norint tavo dėsnius pažinti, nepakanka į save įsigilinti ir, aistroms tylint, į savo sąžinės balsą įsiklausyti? Štai tikroji filosofija; išmokime ja pasitenkinti ir, nepavydėdami šlovei garsių žmonių, susilaukiančių nemirtingumo mokytų vyrų respublikoje, tarp jų ir savęs pasistenkime surasti garbingą skirtumą, kadaise pastebėtą tarp dviejų didžiųjų tautų: viena jų mokėjo gerai kalbėti, o kita – gerai elgtis.
