Ištrauka iš J.J. Rouseau “Ar mokslų ir menų pažanga pagerino žmonių papročius?” – III
Didelėms tautoms priešpastatykime papročius mažųjų tautų, kurios, apsisaugojusios nuo nereikalingų žinių užkrato, savo dorybėmis susikūrė laimę ir tapo pavyzdžiu kitoms tautoms. Tokie buvo senovės persai – nuostabi nacija, kuri dorybę studijavo taip pat, kaip mes mokslą; ji lengvai užkariavo Aziją ir vienintelė išgarsėjo tuo, kad jos nuostatų istorija buvo skaitoma lyg filosofinis romanas. Tokie buvo skitai, apie kuriuos mus pasiekė tokie puikus atsiliepimai. Tokie buvo germanai; plunksna, pavargusi aprašinėti išsilavinusios, turtingos ir goslios tautos nusikaltimus ir niekšybes, su palengvėjimu piešė jų paprastumą, skaistumą ir dorybes. Tokia buvo netgi Roma skurdo ir nežinojimo laikais; tokia pagaliau iki mūsų dienų išliko valstiečių nacija, taip giriama už narsumą, kurio nelaimės negalėjo įveikti, ir už ištikimybę, kurios blogas pavyzdys negalėjo palaužti*.
* Aš čia nedrįstu kalbėti apie laimingąsias tautas, nežinančias net pavadinimų ydų, kurias taip sunku įveikti, apie tuos Amerikos laukinius, kurių paprastą ir natūralų gyvenimo būdą Montenis nedvejodamas vertina labiau ne tik už Platono įstatymus, bet ir už patį tobuliausią tautų valdymo būdą, kokį tik filosofija kada nors galės sugalvoti. Sugebantiems šituo žavėtis jis pateikia daugybę stulbinančių pavyzdžių. “Tačiau,- sako jis,- trumpų kelnių jie nenešioja!”
Anaiptol ne iš kvailumo šios tautos teikė pirmenybę ne proto, bet kitokiems pratimams. Jos negalėjo nežinoti, kad kitose šalyse dykaduoniai žmonės gyvenimą praleidžia, besiginčydami apie aukščiausiąjį gėrį, apie ydas ir dorybes, ir kad pasipūtėliai, plepiai, nešykštintys sau pagyrų, visas kitas tautas suplaka į vieną ir su panieka vadina jas barbarais. Bet šitie barbarai, akyliau į jų papročius įsižiūrėję, išmoko jų mokslingumą niekinti*.
* Tegu man iš širdies pasakys, ką apie gražbylystę turėjo manyti patys atėniečiai, kai taip uoliai vijo ją iš nepaperkamos tarybos, kurios nuosprendžių patys dievai neginčijo? Ką manė apie mediciną romėnai, išvarydami ją iš savo respublikos? O kai šiokių tokių žmoniškumo likučių paveikti ispanai uždraudė įstatymų žinovams įvažiuoti į Ameriką, kokį gi jie turėjo supratimą apie jurisprudenciją? Ar tik nepasakysite, kad šiuo vieninteliu aktu jie tikėjosi išpirkti visas nelaimingiesiems indėnams padarytas piktadarybes?
Argi aš galiu užmiršti, kad iš pačių Graikijos gelmių iškilo miestas, garsus ne tik savo palaimingu nežinojimu, bet ir savo įstatymų išmintingumu; tai veikiau pusdievių, o ne žmonių respublika,- taip jos dorybės, rodės, visa, kas žmogiška, pranoko. O Sparta, amžinoji bevaisio mokslingumo paniekintoja! Tuo metu, kai dailiųjų menų vedamos ydos drauge su jais skverbėsi į Atėnus, kur tironas uoliai rinko pirmojo iš poetų kūrinius, tu išvijai iš savo namų menus ir menininkus, mokslus ir mokslininkus!
Įvykių baigtis atskleidė šių skirtumų vertę: Atėnai tapo mandagumo ir gero skonio buveine, oratorių ir filosofų šalimi; statinių grožis šiame mieste atitiko kalbos grožį – visur matėsi gabiausių meistrų rankomis atgaivintas marmuras ir kiltas; Atėnuose gimė visi tie nuostabūs kūriniai, kurie bus pavyzdžiu visais ištvirkusiais laikais. Lakedemone buvo kitoks vaizdas. Ten, sakydavo kitos tautos, žmonės gimsta dorybingi ir rodosi, jog pats šios šalies oras įkvepia dorybę. Jo gyventojai mums paliko tik prisiminimą apie savo didvyriškus darbus. Bet ar tokius paminklus mes turime mažiau vertinti už Atėnų paliktas marmurines skulptūras?
Tiesa, kai kurie išminčiai atsispyrė bendrai srovei ir nuo ydos mūzų buveinėje apsisaugojo. Bet paklausykite, kaip apie savo laikų menininkus ir mokslininkus pirmasis ir pats nelaimingiausias iš šių išminčių atsiliepė:
“Aš išstudijavau,- sako jis,- poetus ir laikau juos žmonėmis, kurių talentas juos pačius ir kitus klaidina: jie dedasi esą išminčiai, juos laiko tokiais kiti, bet poetai visų mažiausiai yra išminčiai.
Nuo poetų,- tęsia Sokratas,- aš perėjau prie dailininkų. Didesnio neišmanėlio menuose už mane nebuvo; niekas nebuvo labiau už mane įsitikinęs, kad menininkai žino įstabias paslaptis. Tačiau aš pastebėjau, kad jų padėtis ne geresnė už poetų ir kad visi jie – ir vieni, ir kiti – yra to paties prietaro valdžioje. Gabiausieji pasiekė tobulumo savo srityje ir todėl manosi esą išmintingiausi tarp žmonių. Dėl tokio jų išpuikimo mano akyse visas jų žinių blizgesys nublanko. Jeigu aš būčiau orakulas ir paklausčiau savęs, kuo labiau norėčiau būti – pačiu savimi ar jais,- žinoti tai, ko jie išmoko, ar žinoti, kad aš nieko nežinau, tai pats sau ir dievui atsakyčiau: noriu likti pačiu savimi. Nei sofistai, nei poetai, nei oratoriai, nei menininkai, nei aš,- niekas iš mūsų nežino, kas yra tiesa, gėris, grožis. Tačiau vieni nuo kitų mes skiriamės tuo, kad anie, nors ir nieko nežino, visi mano šį tą žiną; tuo tarpu aš, jeigu ir nieko nežinau, tai bent jau tuo nė kiek neabejoju. Taigi orakulas man suteikė tik tokį pranašumą, jog aš tvirtai įsitikinęs, kad tai, ko aš nežinau, man yra nežinoma”.
Taigi jūs matote, kad Sokratas – dievų nuomone, pats išmintingiausias iš žmonių ir, visos Graikijos manymu, mokyčiausias iš atėniečių – giria nežinojimą! Ar galima tikėtis, kad, jeigu jis prisikeltų mūsų laikais, mūsų mokslininkai ir menininkai priverstų jį pakeisti savo nuomonę? Ne, maloningieji ponai: šis teisingas žmogus ir toliau mūsų nereikalingus mokslus niekintų; jis niekaip nepadėtų dauginti tos masės knygų, kurios užplūsta mus iš visų pusių, ir savo mokiniams bei anūkams pamokyti, kaip ir yra padaręs, tik savo pavyzdį ir savo dorybių prisiminimą paliktų. Štai šitaip gera mokyti žmones!
Iš pradžių Sokratas Atėnuose, o po jo Katonas vyresnysis Romoje puolė klastingus ir gudrius graikus, kurie kūrė pagundas dorybei ir silpnino savo piliečių narsumą. Bet mokslai, menai ir dialektika vis dėlto nugalėjo. Roma knibždėte knibždėjo filosofais ir oratoriais; karinės drausmės niekas nebepaisė; į žemdirbystę žiūrėjo su panieka; žmonės susiskirstė į sektas ir bendrą tėvynę užmiršo. Vietoje šventų žodžių – laisvė, nesavanaudiškumas, paklusnumas įstatymams – atsirado vardai: Epikūras, Zenonas, Arkesilajas. Kai tarp mūsų atsirado mokslininkų, kalbėjo jų pačių filosofai, dorybingi žmonės pasislėpė. Iki tol romėnai tenkinosi tuo, kad dorai elgėsi; visa žlugo, kai jie dorybę pradėjo studijuoti.
O, Fabricijau! Ką pajustų jūsų kilni siela, jeigu, jūsų nelaimei, vėl prisikeltumėte ir puošnų Romos vaizdą pamatytumėte, Romos, kurią kadaise jūsų rankos išgelbėjo, o garbingas jūsų vardas išgarsino labiau už visas jos pergales? “Dievai! – sušuktumėte jūs,- į ką pavirto tie šiaudiniai stogai ir kuklūs židiniai, kur kadaise gyveno santūrumas ir dorybė? Koks pragaištingas prašmatnumas pakeitė romėnišką paprastumą? Kas tai per nežinoma kalba? Kas tai per gležnos manieros? Ką reiškia šios statulos, šie paveikslai, šie pastatai? Bepročiai, ką jūs padarėte? Tautų viešpačiai, jūs tų niekingų žmonių, kuriuos nugalėjote, vergais tapote! Jus valdo retoriai! Ar jūs dėl to laistėte krauju Graikiją ir Aziją, kad praturtintumėte architektus, dailininkus, skulptorius ir komediantus? Kartaginos liekanos tapo fleitisto laimikiu! Romėnai, skubėkite tad sugriauti šiuos amfiteatrus; sudaužykite šias marmurines skulptūras, sudeginkite šiuos paveikslus! Išvykite jus išnaudojančius vergus bei pragaištingus jų menus, jus tvirkinančius! Tegu kitos rankos garsina save nereikalingais talentais; vienintelis Romos vertas talentas – tai pasaulio užkariavimas, siekiant įkurti jame dorybės karalystę. Kai Kinėjas mūsų senatą palaikė karalių susirinkimu, jo neapakino nei nereikalingas puošnumas, nei įmantrus elegantiškumas; jis neišgirdo ten niekingos gražbylystės, kurioje išsimiklina ir randa pasitenkinimą dykaduoniai. Ką gi didingo išvydo Kinėjas? O, piliečiai! Jis išvydo reginį, kokio nei jūsų turtai, nei visi jūsų menai niekada jums nesuteiks, patį gražiausią reginį, kada nors matytą po mūsų dangumi: susirinkusius du šimtus dorybingų vyrų, vertų įsakinėti Romoje ir valdyti žemę”.
Bet persikelkime per amžius ir erdves ir pažiūrėkime, kas mūsų kraštuose ir mūsų akyse įvyko; arba ne – geriau atmeskime atstumiančius paveikslus, galinčius mūsų jautrumą įžeisti, ir liaukimės kitais žodžiais tą patį kartoti. Ne veltui aš iškviečiau Fabricijaus šmėklą, ir argi priverčiau aš šį didį žmogų pasakyti tai, ko nebūčiau galėjęs Liudviko_XII arba Henriko_IV lūpomis ištarti? Tiesa, mūsų laikais Sokratui nereiktų išgerti maudos sulčių, bet jam tektų išgerti ko nors kartesnio – šlykščius pasityčiojimus ir panieką, o tai šimtą kartų blogiau už mirtį.
Štai kaip prabanga, ištvirkimas ir vergovė visais laikais tapdavo bausme už bet kokius puikybės kupinus mėginimus išsiveržti iš palaimingo nežinojimo, į kurį mus amžinoji išmintis nugramzdino. Tankus šydas, po kuriuo ji slėpė savo veiksmus, rodos, pakankamai mus įspėjo, kad ne tuštiems ieškojimams mes turime pasišvęsti. Bet ar mes sugebėjome nors viena tų pamokų pasinaudoti arba nebaudžiami jų nepaisyti? Tautos, atsiminkite visiems laikams, kad prigimtis, tarytum motina, atimanti iš savo kūdikio rankų pavojingą daiktą, norėjo jus nuo žinojimo apsaugoti; kad visos paslaptys, kurias ji nuo jūsų slepia,- tai nelaimės, nuo kurių ji jus sergi; kad mokymosi sunkumai – tai vienas iš jos gerų darbų. Žmonės yra sugedę, bet jeigu jie, nelaimei, gimtų mokyti, galėtų būti dar blogesni.
Kaip žemina žmoniją šitokie samprotavimai! Kaip kenčia nuo jų mūsų išdidumas! Kaip! Sąžiningumas – tai nežinojimo vaikas? Mokslai ir dorybė – nesuderinami? Kokių tik išvadų negalima padaryti iš šių prielaidų! Tačiau, norint visus šiuos tariamus prieštaravimus sutaikyti, pakanka tik iš arčiau pamatyti, kokie tušti ir nereikalingi yra tie išdidūs pavadinimai, kurie mus apakina ir kuriuos mes taip lengvai žmonių žinioms dalijame. Panagrinėkime pačius mokslus ir menus; pažiūrėkime, kur mus turi nuvesti jų laimėjimai, ir nesvyruodami priimkime visas tas mūsų samprotavimų išvadas, kurios sutaps su istorijos išvadomis.
