Hėgelis …viskas, kas protinga, yra tikra…

Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Storasis aplankas plumptelėjo ant grindų. Hildė liko gulėti lovoje, įbedusi akis į lubas. Viskas sukos ratu.

Tėčiui iš tiesų pavyko susukti jai galvą. Nedorėlis! Ir kaip jis galėjo?

Sofija pabandė kreipeis tiesiog į ją. Prašė Hildę sukilti prieš tėtį. Ir jai išties pavyko įkvėpti mintį. Planą…

Sofija ir Albertas juk negali tėčio net pakibinti. O Hildė – gali. Per ją Sofija įstengė priartėti prie tėčio.

Hildė visiškai pritarė Sofijai ir Albertui, kad žaidime šešėliais jis leidžia sau kiek per daug. Net jeigu ir sugalvojo Albertą ir Sofiją, nereiškia, kad galima piktnaudžiauti valdžia.

Vargšė Sofija ir vargšas Albertas! Jie tokie pat bejėgiai atsispirti majoro vaizduotei, kaip kino ekranas bejėgis pasipriešinti filmo demonstruotojui.

Žinoma, Hildė iškrės tėčiui pokštą, kai jis grįš namo! Mintyse ryškėjo gudraus plano apmatai.

Hildė priėjo prie lango ir pažvelgė į įlanką. Buvo jau beveik dvi valandos. Ji atidarė langą ir pašaukė valčių pašiūrės pusėn: }

– Mama!

Netrukus motina išlindo iš pašiūres.

– Po valandos atnešiu sumuštinių. Ar tinka?

– Taip, žinoma…

– Aš tik paskaitysiu apie Hėgelį.

Albertas ir Sofija sėdėjo krėsluose priešais langą, kuris žiūrėjo į mažąjį ežerėlį.

– Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis buvo tikras Romantizmo kūdikis,- pradėjo savo pasakojimą Albertas.- Galima sakyti, savo filosofija jis ištikimai atkartojo vokiečių dvasios raidą. Hėgelis gimė 1770 metais Štutgarte. Sulaukęs aštuoniolikos, pradėjo studijuoti teologiją Tiubingene. Nuo 1799 metų jis bendradarbiavo su Šelingu Jenoje, tuo metu, kai Romantizmas buvo pasiekęs apogėjų. Iš pradžių Hėgelis dėstė Jenos universitete, vėliau buvo pakviestas profesoriauti į Heidelbergą, vokiečių nacionalinio romantizmo centrą. 1818 metais jis gavo profesoriaus vietą Berlyne. Netrukus šis miestas tapo dvasiniu Vokietijos centru. 1831 metų lapkričio mėnesį Hėgelis mirė cholera. Daugumoje Vokietijos universitetų “hėgelizmas” jau turėjo didelį būrį sekėjų.

– Tikriausiai buvo universalus.

– Kaip ir jo filosofija. Hėgelis sujungė ir išplėtojo beveik visas pažiūras, kurios buvo paplitusios tarp romantikų. Bet jis garsėjo ir kaip aršus kritikas, pavyzdžiui, Šelingo filosofijos.

– Ką jis kritikavo?

– Ir Šelingas, ir kiti romantikai manė, jog pati būties gelmė yra vadinamojoje pasaulio sieloje. Ir Hėgelis vartoja sąvoką “pasaulinė siela”, bet suteikia jai naują reikšmę. Kai Hėgelis kalba apie pasaulinę sielą, arba pasaulinį protą, turi galvoje žmogiškųjų apraiškų visumą. Nes tik žmogus turi sielą. Šia prasme taip pat galima kalbėti apie istorinę pasaulinės sielos raidą. Tik neturime pamiršti, kad Hėgelis kalba apie žmonių gyvenimą, žmonių mintis ir žmonių kultūrą.

– Ir tada toji siela nebėra tokia vaiduokliška. Nebetyko iš pasalų kaip “snaudžiantis protas” akmenyse ir medžiuose.

– Pameni, Kantas kalbėjo apie vadinamąjį “das Ding an sich”. Nors Kantas ir paneigė, kad žmonės gali pažinti didžiausią gamtos paslaptį, teigė, jog yra tam tikra nepasiekiama tiesa. Hėgelis sake, jog tiesa yra subjektyvi. Tuo jis atmetė mintį, kad yra kažkokia tiesa, nepasiekiama žmogaus protui. Jis teigė, kad bet koks pažinimas yra žmogiškas pažinimas.

– Jis tarsi vėl priartino filosofiją prie žemės?

– Turbūt galima pasakyti ir taip. Tačiau Hėgelio filosofija yra tokia daugialypė ir subtili, jog pasitenkinsime pakalbėję apie svarbiausius jos punktus. Kaži ar galime pasakyti, kad Hėgelis turėjo savo filosofiją. Tai, ką mes vadiname Hėgelio filosofija, visų pirma yra metodas, kuriuo bandoma suprasti istorijos eigą. Todėl beveik neįmanoma kalbėti apie Hėgelį, nekalbant apie žmonijos istoriją. Hėgelio filosofija iš tiesų mūsų nieko nemoko apie vidinę būties prigimtį, bet ji gali išmokyti vaisingai mastyti.

– Ir tai daug.

– Bendra visoms filosofinėms sistemoms iki Hėgelio buvo tai, kad visos bandė pateikti amžinus kriterijus to, ką žmogus gali žinoti apie pasaulį. Tai pasakytina apie Dekartą ir Spinozą, Hjumą ir Kantą. Visi iki vieno bandė ištirti, kas sudaro žmogiškojo pažinimo pagrindą. Bet visi bandė surasti pastovias žmogaus žinių apie pasaulį prielaidas.

– Ar tas nėra filosofo pareiga?

– Pasak Hėgelio, tai neįmanoma. Jis sakė, kad žmogaus pažinimo pagrindas keičiasi iš kartos į kartą. Todėl negali būti amžinų tiesų. Nėra amžino proto. Vienintelis atramos taškas filosofui gali būti pati istorija.

– Ne, turi paaiškinti. Istorija juk nestovi vietoje, tad kaip ji gali būtį atramos taškas?

– Ir upė nestovi vietoje. Tai nereiškia, kad tu negali kalbėti apie upę. Tačiau negali klausti, kurioje slėnio vietoje ši upė yra “tikriausia”.

– Ne, nes upė tokia pat upė visur.

– Hėgelis istoriją įsivaizdavo kaip upe. Kiekvienas mažiausias vandens raibuliavimas tam tikru momentu iš tiesų priklauso nuo vandens kritimo ir sūkurių aukštupyje. Bet taip pat priklauso nuo akmenų ir upės vingių toje vietoje, kurioje ją stebi.

– Manau, kad suprantu.

– Taip pat ir mąstymo istorija – arba proto istorija – panaši į upę. Tavo mąstyseną nulemia ir mintys, kurios “atiteka” kartu su praeities tradicija, ir materialinės tavo laiko sąlygos. Todėl negali tvirtinti, jog tam tikra mintis yra teisinga per amžius. Tačiau mintis gali būti teisinga ten, kur esi šiuo metu.

– Bet tai nereiškia, kad viskas yra vienodai klaidinga – arba vienodai teisinga?

– Ne, bet kas nors klaidinga arba teisinga gali būti tik atsižvelgiant į istorines sąlygas. Jeigu 1990 metais imsi ginti vergove, iš tavęs mažų mažiausia pasijuoks. Tai nebuvo taip pat kvaila prieš 2500 metų. Nors ir tada radosi pažangiau mąstančių žmonių, kurie pasisakė už vergovės panaikinimą. Paimkim pavyzdį iš naujesnių laikų. Dar tik prieš šimtmetį nebuvo “neprotinga” deginti didelius miškų plotus, norint juos paversti dirbama žeme. Bet šiandien tai būtų baisiai “neprotinga”. Taip vertindami remiamės visai kitais kriterijais.

– Dabar supratau.

– Hėgelis pabrėžė, kad filosofinė refleksija, kaip ir “tiesa”, yra dinamiškas vyksmas, procesas. Nepriklausomai nuo istorijos eigos neegzistuoja jokie kriterijai, kurie pasakytų, kas yra teisingiausia arba protingiausia.

– Prašom pavyzdžių!

– Negali paimti atskirų antikos arba viduramžių, Renesanso arba Švietimo minčių ir pasakyti, kad tai buvo teisinga arba klaidinga. Todėl taip pat negali sakyti, kad Platonas buvo teisus, o Aristotelis klydo. Ir negali sakyti, kad Hjumas klydo, o Kantas arba Šelingas buvo teisus. Tai – neistorinė mąstysena.

– Man tai nelabai patinka.

– Ir išvis negali išplėšti kokio nors filosofo – arba minties – iš to filosofo arba tos minties istorinio konteksto. Dabar priartėjome prie naujo dalyko: kadangi visada prisideda kas nors nauja, protas yra “progresyvus”. Tai reiškia, kad žmogaus pažinimas plečiasi ir šiuo požiūriu juda “pirmyn”.

– Tai gal vis dėlto Kanto filosofija teisingesnė už Platono filosofija?

– Taip, pasaulinė siela nuo Platono iki Kanto išaugo – ir išsiplėtė. Kitaip ir negalėjo būti. Grįžtant prie upes pavyzdžio, galima sakyti, kad joje padaugėjo vandens. Praėjo juk daugiau kaip du tūkstantmečiai. Tik Kantui nereikia manyti, kad jo “tiesos” liks upės krante kaip nepajudinami akmenys. Ir Kanto mintys nėra galutinės, ir jo mintis puls būsimos kartos. O juk taip ir įvyko.

– O upė, apie kurią kalbi…

– Taip?

– Kurlink ji teka?

– Pasak Hėgelio, pasaulinė siela juda vis didesnės savimonės link. Upė taip pat platėja artėdama prie jūros. Hėgelis manė, kad istorijos esmę sudaro tai, jog pasaulinėje sieloje pamažu bunda savęs suvokimas. Pasaulis juk visada čia buvo, bet, plėtojantis žmogaus kultūrai ir atsiskleidžiant jo galimybėms, pasaulinė siela vis labiau įsisąmonina savo savitumą.

– Kaip jis galėjo būti toks tikras?

– Hėgelis kalba apie tai kaip apie istorinę realybę. Jis neužsiėmė pranašystėmis. Kiekvienas, kuris studijuoja istoriją, pamatys, kad žmonija eina didesnio savęs pažinimo ir plėtros link. Pasak Hėgelio, istorijos studijos parodo, kad žmonijos istorija juda vis didesnio racionalumo ir laisvės kryptimi. Taigi, nepaisant visų vingių, istorija eina “pirmyn”. Sakoma, kad istorija tolydžio pranoksta pati save arba yra tikslinga.

– Vadinasi, mes nepaliaujamai tobulėjame. Visai neblogai.

– Taip, istorija yra tarsi ilga refleksijos grandinė. Hėgelis nurodo ir tam tikras šiai sekai galiojančias taisykles. Tas, kuris išsamiai studijuoja istoriją, atkreips dėmesį į tai, jog nauja mintis paprastai kyla iš ankstesnių minčių. Tačiau iškeltoji mintis tuoj pat susiduria su kita. Taigi tarp dviejų priešingų mąstysenų atsiranda įtampa. Ji panaikinama iškeliant trečią mintį, kuri apima tai, kas abiejų požiūrių geriausia. Hėgelis tai pavadino dialektine raida.

– Gal turi pavyzdį?

– Galbūt atsimeni, kad ikisokratikai nagrinėjo pirminės medžiagos ir kitimo klausimą…

– Šiek tiek.

– O elėjiečiai tvirtino, kad joks kitimas iš tiesų neįmanomas. Todėl jie buvo priversti neigti bet kokį pasikeitimą, nors kitimus jie suvokė juslėmis. Elėjiečiai pateikė teiginį, o tokį teiginį Hėgelis vadina pozicija.

– Taip?

– Tačiau kiekvieną kartą, kai bus iškeliamas toks aiškus teiginys, atsiras priešingas teiginys. Jį Hėgelis vadino neigimu. Elėjiečių filosofiją paneigė Herakleitas sakydamas, kad viskas kinta. Štai ir atsiranda įtampa tarp dviejų visiškai priešingų mąstysenų. Tačiau šią įtampą “panaikino” Empedoklis, tvirtinęs, kad abi nuomonės iš dalies teisingos ir iš dalies klaidingos.

– Taip, pradedu suprasti…

– Elėjiečiai buvo teisūs sakydami, kad niekas iš tiesų nekinta, bet jie klydo manydami, kad negalime pasitikėti pojūčiais. Herakleitas buvo teisus tuo, kad mes galime pasitikėti savo pojūčiais, bet neteisus sakydamas, kad viskas kinta.

– Nes yra daugiau nei viena pirminė medžiaga. Keičiasi tik sudėtis, bet ne pati pirminė medžiaga.

– Būtent. Empedoklio nuomonę, kuri sutaiko dvi priešingas nuomones, Hėgelis pavadino neigimo neigimu.

– Na ir žodeliai!

– Tris pažinimo stadijas jis įvardijo kaip teze, antitezę ir sintezę. Pavyzdžiui, galima sakyti, kad Dekarto racionalizmas yra tezė, kuriai prieštarauja empirinė Hjumo antitezė. Tačiau šį prieštaravimą, pačią įtampą tarp dviejų priešingų mąstysenų, panaikino Kanto sintezė. Kantas sutiko su kai kuriomis racionalistų ir kai kuriomis empirikų mintimis. Jis taip pat parodė, kad ir vieni, ir kiti padarė esminių klaidų. Tačiau Kantu istorija nesibaigia. Dabar Kanto sintezė tampa išeities tašku naujai trinarei refleksijos grandinei, arba triadai. Sintezę paneigia nauja antitezė.

– Tai labai teoriška.

– Taip, tai teoriška. Tačiau Hėgelis nesiekia primesti istorijai kokios nors schemos. Jis manė galįs pačioje istorijoje įžvelgti tokį dialektinį ryšį. Teigė atskleidęs tam tikrus mastymo, arba pasaulines dvasios, raidos dėsnius.

– Aišku.

– Tačiau Hėgelio dialektika pritaikoma ne tik istorijoje. Kai dėl ko nors ginčijamės arba ką nors aptarinėjame, mastome dialektiškai. Mes bandome surasti kitos mąstysenos klaidas. Pasak Hėgelio, tada mąstome “neigiamai”. Tačiau suradę mąstymo klaidas, išsaugojame tai, kas jo geriausia.

– Pavyzdžiui!

– Kai socialistas ir dešinysis sėda svarstyti kokios nors visuomeninės problemos, nuomones tuo pat susikerta. Tačiau nebūtinai vienas visiškai teisus, o kitas vien neteisus. Galima įsivaizduoti, kad abu kažkuo teisūs ir abu kažkur klysta. Vykstant diskusijai, greičiausiai bus išsaugoti geriausi abiejų šalių argumentai

– Tikėsimės.

– Tačiau kai pats dalyvauji tokioje diskusijoje, ne visada lengva nuspręsti, kas protingiausia. Kas teisinga, o kas ne, paprastai parodo istorija. Pasak Hėgelio, viskas, kas protinga, yra tikra, ir viskas, kas tikra, yra protinga.

– Vadinasi, tai, kas išlieka, yra teisinga.

– Arba atvirkščiai, išlieka tai, kas teisinga.

– Gal turi kokį pavyzdėlį, tada man bus aiškiau.

– Prieš 150 metų daug kas kovojo už lygias moterų teises. Nemažai buvo ir aršių priešininkų. Jeigu šiandien, susiradę abiejų šalių argumentus, juos perskaitytume, nebūtų sunku nuspręsti, kieno argumentai buvo protingesni. Bet nereikia pamiršti, kad po laiko visada lengva kalbėti. Pasirodė, jog tie, kurie kovojo už lygiateisiškumą, buvo teisūs. Turbūt ne vienas susigėstų perskaitęs, ką šia tema rašė jo senelis.

– Taip, įsivaizduoju. O ką mane pats Hėgelis?

– Apie lygiateisiškumą?

– Ar ne apie tai kalbame?

– Nori išgirst citatą?

– Mielai.

– “Vyras nuo moters skiriasi taip, kaip gyvulys nuo augalo,- rašė jis.- Gyvulio prigimtis panašesnė į vyro, augalo – į moters. Jos augimas vyksta lėčiau, pagal neapibrėžto jausmingumo principą. Jei moterys vadovauja valstybei, valstybė atsiduria pavojuje, nes jos remiasi ne visuotiniais reikalavimais, bet atsitiktiniais polinkiais ir nuomonėmis. Moterys lavėja nežinia kaip, tarsi įsijausdamos į vaizdinio atmosferą, gaudamos daugiau iš gyvenimo nei iš mokslo žinių. Vyrai savo padėtį pasiekia protiniais sugebėjimais ir didelėmis pastangomis”.

– Ačiū, pakaks! Tokių citatų nebenoriu klausytis.

– Tačiau citatos puikiai atspindi, jog supratimas apie tai, kas yra “protinga”, nuolatos keičiasi. Tai parodo, kad ir Hėgelis buvo savo laikų kūdikis. Mes taip pat. Ne viskas, kas mums atrodo “savaime suprantama”, atlaikys istorijos išbandymą.

– Ar gali pateikti kokį nors pavyzdį?

– Ne, negaliu.

– Kodėl?

– Nes nurodyčiau tai, kas jau ėmė keistis. Pavyzdžiui, negalėčiau pasakyti, kad blogai važinėti automobiliu, nes automobiliai teršia gamtą. Mat šiandien jau daug kas taip mano. Taigi tai būtų blogas pavyzdys. Tačiau istorija parodys, kad daugelis dalykų, kuriuos šiandien laikome savaime suprantamais, nepasiteisins.

– Suprantu.

– Reikėtų dar kai ką įsidėmėti: Hėgelio laikų vyrai, negailėdami aitrių žodžių apie moterų menkavertiškumą, tik pagreitino moterų judėjimo pradžią.

– Kaip tai buvo įmanoma?

– Jie iškėlė tezę, arba poziciją. To reikėjo, nes moterys buvo pradėjusios bruzdėti. Juk nebūtina išsakyti savo požiūrį į tai, dėl ko visi sutaria. Ir kuo aštresniais žodžiais vyrai kalbėjo apie moters menkumą, tuo stipresnis buvo “neigimas”.

– Atrodo, suprantu.

– Taigi galima sakyti, kad labai gerai turėti aktyvių priešininkų. Kuo aršesni priešininkai, tuo stipresnis ir pasipriešinimas jiems. Neveltui sakoma: “pilti vandenį ant malūno”.

– Pajutau, kad mano malūnėlis ėmė suktis gana greitai.

– Logikoje ar filosofijoje tarp dviejų sąvokų taip pat atsiranda dialektinė įtampa.

– Prašom pavyzdžių!

– Jeigu aš mąstau apie sąvoką “būtis”, neišvengiamai turiu įvesti ir priešingą sąvoką – “nebūtis”. Juk neįmanoma mąstyti, kad esi, tuoj pat neprimenant sau, kad nesi amžinas. Įtampą tarp “būties” ir “nebūties” panaikina sąvoka “tapsmas”. Kad kažkas tampa, tarsi reiškia, kad tai ir yra, ir nėra,

– Suprantu.

– Taigi, Hėgelio nuomone, protas yra dinamiškas. Kadangi tikrovė pilna prieštaravimų, prieštaringas turi būti ir tikrovės aprašymas. Štai pavyzdys: pasakojama, kad danų fizikas Nilsas Boras virš savo durų turėjo pasikabinęs pasagą.

– Tai reiškia laimę.

– Bet čia tik prietaras, o Nilsas Boras buvo toli gražu ne prietaringas. Kartą pas jį apsilankęs draugas atkreipė į tai dėmesį. “Negi tiki tokiais dalykais?”,- paklausė jis. “Ne,- atsakė Nilsas Boras,- bet girdėjau, kad tai vis tiek padeda”.

– Aš tyliu.

– Atsakymas buvo dialektinis, kai kas pasakytų – prieštaringas. Nilsas Boras, kuris, panašiai kaip norvegų poetas Vinjė, garsėjo savo dialektiniu požiūriu į gyvenimą, kartą pasakė, kad yra dviejų rūšių tiesos. Pirmoji rūšis – paviršutiniškos tiesos, kurių priešybė yra neteisinga. Bet yra ir gilios tiesos, kurių ir priešybė teisinga.

– Kokios tai galėtų būti tiesos?

– Pavyzdžiui, jeigu aš sakau, kad gyvenimas trumpas…

– Tuomet aš su tavim sutinku.

– Tačiau kitu atveju aš galiu skėstelėti rankom ir tarti, kad gyvenimas ilgas.

– Tu teisus. Iš dalies tai irgi teisybe.

– Dabar išgirsi pavyzdį, kuris parodo, kaip dialektinė įtampa gali paskatinti spontanišką poelgį, dėl kurio kyla netikėta atomazga.

– Rėžk!

– Įsivaizduok mergaitę, kuri visada savo mamai sako: “Taip, mamyte”, “Gerai, mamyte”, “Kaip pasakysi, mamyte”, “Taip, aš tuoj pat padarysiu, mamyte”.

– Net šiurpas nuėjo per nugarą.

– Ilgainiui mamą ima erzinti, kad jos dukra visada tokia paklusni. Galiausiai neištvėrusi ji sušunka: “Nebūk tokia klusni!” O mergaitė atsako: “Gerai, mamyte!”

– Tada aš jai skelčiau antausį.

– Taip, ar ne? O ką darytum, jei ji atsakytų: “Ne, aš būsiu klusni!”

– Tai būtų keistas atsakymas. Tikriausiai ir tada skelčiau antausį.

– Taigi, kitaip tariant, padėtis be išeities. Dialektinė įtampa buvo tokia kraštutinė, kad turėjo įvykti atomazga.

– Turi galvoje antausį?

– Baigdami paminėsime paskutinį Hėgelio filosofijos bruožą.

– Aš klausau.

– Pameni, mes minėjome, kad romantikai buvo individualistai.

– “Paslaptingasis kelias eina vidun”.

– Šiam individualizmui Hėgelio filosofija iškėlė “neigimą”, arba priešybę. Hėgelis pabrėžė vadinamųjų “objektyvių” jėgų svarbą. Jis turėjo gaivoje šeimą ir valstybę. Galima sakyti, kad Hėgelis nuvertino atskirą individą. Teigė, kad individas yra organiška visumos dalis. Žmonių sąveika visų pirma pasireiškia protas, arba pasaulinė dvasia.

– Paaiškink!

– Protas visų pirma pasireiškia per kalbą. O kalbą gauname gimdami. Norvegu kalba puikiai apsieina be pono Hanseno, bet ponas Hansenas neapsieina be norvegų kalbos. Taigi ne atskiras individas kuria kalbą, bet kalba – individą.

– Galima sakyti, taip.

– Individas, gimdamas tam tikroje kalbinėje aplinkoje, gimsta ir savo istorinėje aplinkoje. Niekas negali būti nuo to “laisvas”. Tas, kuris neranda savo vietos valstybėje, nėra istorinis žmogus. Galbūt pameni kad ši mintis rūpėjo ir didiesiems Atėnų filosofams. Taip, kaip neįmanoma įsivaizduoti valstybės be piliečių, piliečiai neįsivaizduojami be valstybės.

– Suprantu.

– Pasak Hėgelio, valstybė yra šis tas “daugiau” nei atskiras pilietis. Ji netgi yra daugiau nei piliečių visuma. Taigi, anot Hėgelio, neįmanoma “išstoti” iš visuomenės. Todėl tas, kuris iš aukšto žiūri į visuomenę, kurioje gyvena, ir siekia vien “surasti save”, jo požiūriu, yra kvailys.

– Nežinau, ar aš visiškai sutinku, bet tegu.

– Pasak Hėgelio, ne individas randa save, bet pasaulinė siela.

– Pasaulinė siela randa save?

– Hėgelis sakė, kad pasaulinė siela grįžta į save trimis pakopomis. Tai reiškia, kad ji suvokia save trimis pakopomis.

– Na, sakyk, kokios tai pakopos.

– Iš pradžių pasauline siela suvokia save individe. Tai Hėgelis pavadina subjektyviuoju protu. Aukštesnį sąmonės lygmenį pasaulinė siela pasiekia šeimoje, visuomenėje ir valstybėje. Tai Hėgelis vadina objektyviuoju protu, nes šis protas pasireiškia žmonių sąveika. Bet yra ir trečioji pakopa…

– Greičiau sakyk.

– Aukščiausioji savęs pažinimo forma yra absoliutusis protas. O tai yra menas, religija ir filosofija. Iš šių trijų dalykų filosofija yra aukščiausia proto forma, nes per filosofiją pasaulinė siela mąsto apie savo vaidmenį istorijoje. Taigi tik filosofijoje pasaulinė siela susitinka save pačią. Galima sakyti, kad filosofija yra pasaulinės sielos veidrodis.

– Tai buvo taip mistiška, kad negaliu iš karto suvirškinti. Bet man patiko paskutinė mintis.

– Aš pasakiau, kad filosofija yra pasaulinės sielos veidrodis.

– Labai gražu. Kaip manai, ar tai kaip nors susiję su žalvariniu veidrodžiu?

– Jeigu jau klausi…

– Kaip suprast?

– Manau, kad tas žalvarinis veidrodis turi ypatingą reikšme, jei nuolatos yra minimas.

– Tai gal tu numanai, kokia ta reikšme?

– Ne, ne. Ai tik pasakiau, kad tas veidrodis nebūtų taip dažnai minimas, jei neturėtų ypatingos reikšmes Hildei ir jos tėčiui. Kokią reikšmę jis turi, gali atsakyti tik Hildė.

– Ar tai buvo romantinė ironija?

– Beviltiškas klausimas, Sofija.

– Kodėl?

– Juk ne mes užsiimame panašiais dalykais. Mes tesame beginklės tokios ironijos aukos. Kai vaikas ką nors nupiešia, juk neklausi popieriaus, kas jame pavaizduota.

– Man darosi šalta.