Gyvenimas po vieną: mūsų laikų pasirinkimas?
Anot E. Klinenbergo, jei žmogus gyvena vienas, tai anaiptol nereiškia, kad jis jaučiasi vienišas: „Kaip tik atvirkščiai, dažniausiai toks žmogus itin linkęs bendrauti“.
Amerikiečių sociologo, knygų autoriaus Erico Klinenbergo knygoje „Gyvenimas po vieną: mūsų laikų pasirinkimas?“ (iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė, išleido „Tyto alba“) pasakojama apie didžiausią mūsų laikų socialinį pasikeitimą – labai padaugėjo žmonių, kurie renkasi gyventi vieni. Baigę studijas jaunuoliai siekia gyventi atskirai nuo tėvų, nesėkmingą santuoką išgyvenę žmonės nebenori ieškoti pastovaus partnerio, net vyresnio amžiaus žmonės dažnai mieliau gyvena vieni nei drauge su kuo nors.
Kodėl? Ir kaip į tai reaguoti?
Nerimauti, kad dukra „nieko nesusiranda“ ar kad išsiskyręs tėvas net nesistengia ieškoti kitos partnerės? O gal jus pačius kamuoja aplinkiniai, klausinėdami, ar dar neturite draugo, ir gąsdindami, kad, nutikus nelaimei, neprisišauksite pagalbos?
Tačiau autorius tvirtina, kad dauguma žmonių, gyvenančių po vieną, pasižymi turtingesniu socialiniu gyvenimu. Apie šį reiškinį su Ericu Klinenbergu kalbėjosi amerikiečių žurnalistas Josephas Strombergas, rašantis mokslo temomis. Pateikiame interviu, kuris buvo publikuotas portale smithsonian.com.
– Kaip susidomėjote šia tema?
– Pirmoje savo knygoje rašiau apie karščio bangą, kuri 1995-aisiais nusirito per Čikagą ir pražudė daugiau nei 700 žmonių. Rinkdamas medžiagą aiškinausi, kodėl mirusiųjų skaičius buvo toks didelis ir kodėl tiek žmonių mirė vieni. Sužinojau, jog viena priežasčių buvo ta, kad Čikagoje labai daug žmonių gyvena pavieniui.
Iki tyrimo net nenujaučiau, kokia yra reali padėtis. Rinkdamas medžiagą daug laiko skyriau žmonių, gyvenančių po vieną, skaičiaus augimo analizei, atkreipiau dėmesį ir į tai, kiek žmonių pasitinka senatvę gyvendami po vieną. Tada ir susidomėjau šiuo fenomenu – man parūpo, kokios socialinės problemos kyla gyvenant pavieniui, klausiau savęs, ar tokie žmonės patiria izoliaciją.
Baigęs pirmąją knygą, iškart pradėjau mąstyti apie naują projektą, kuris pratęstų šią temą. Roberto Woodo Johnsono fondas apsiėmė finansuoti tolesnį tyrimą ir galėjau labiau pasigilinti į gyvenimo pavieniui ir socialinės izoliacijos problemą.
Netrukus suvokiau, kad tik labai maža dalis taip gyvenančių žmonių iš tikrųjų yra izoliuoti ar vieniši, – kitaip tariant, paaiškėjo, kad aš nemačiau bendro vaizdo, iki tol mano žvilgsnis užgriebė tik labai menką jo dalį, todėl nusprendžiau praplėsti savo tyrimo sferą ir iš naujo apibrėžti šį reiškinį: akivaizdu, kad gyvenimas po vieną – ne tik socialinė problema, bet ir dramatiškas socialinis pokytis.
Ilgainiui ėmiau žiūrėti į tai kaip į socialinį eksperimentą, mat išsiaiškinau stulbinamą dalyką – iki šeštojo XX a. dešimtmečio žmonijos istorijoje nebuvo visuomenės, kurioje būtų toks didelis žmonių, gyvenančių po vieną, skaičius.
Būtent nuo šeštojo dešimtmečio gyvenimas po vieną tapo įprastu reiškiniu visame pasaulyje. Kiekvienoje labiau pasiturinčioje šalyje, kur klesti gerovė, žmonės stengiasi įsigyti nuosavą būstą.
– Kokie šio reiškinio mastai dabar?
– Turime duomenų, kad šeštajame dešimtmetyje 4 milijonai amerikiečių gyveno po vieną, t .y. kiek mažiau nei 10 procentų Amerikos namų ūkių sudarė vienas asmuo. Vis dėlto tai buvo labiau būdinga vakarinėms valstijoms, tokioms kaip Aliaska, Montana ar Nevada, nes būtent ten daugiausia persikėlė vienišų vyrų, ieškančių darbo.
Dabar Amerikoje pavieniui gyvena daugiau nei 32 milijonai žmonių – jei tiksliau, remiantis naujausiais gyventojų surašymo duomenimis, tokių „vienišių“ priskaičiuojama 32,7 milijono. Tai sudaro beveik 28 procentus visų Amerikos namų ūkių. Sutikite, tai milžiniškas pokytis. Jei anksčiau šis reiškinys buvo labiau būdingas vakarinei Amerikos daliai, dabar skaičiai rodo, kad gyvenimas pavieniui labiausiai paplitęs didžiuosiuose miestuose.
Pavyzdžiui, paskaičiuota, kad Siatle, San Franciske, Denveryje, Filadelfijoje, Vašingtone ir Čikagoje 35–45 proc. namų ūkių sudaro gyvenantys po vieną. Jei atvirai, Manhatane, kur aš gyvenu, kas antras namų ūkis yra vieno asmens.
Neįtikėtina, ar ne? Kitomis aplinkybėmis aš ir pats tuo nepatikėčiau, bet tiesa ta, kad palyginę JAV ir Europos duomenis, pamatytume, jog Europos miestuose gyvenančių po vieną skaičius dar didesnis.
– Apie tai viešai beveik nekalbama, tam tikra prasme ši tema netgi ignoruojama. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Man irgi tai mįslė. Iš dalies taip susiklostė todėl, kad ne kiekvienas, gyvenantis vienas, save identifikuoja kaip tokį. Juk gyvenimas pavieniui nėra kokia nors socialinės tapatybės atmaina.
Visi sutinka, kad vienišų, nesusituokusių suaugusiųjų skaičius padidėjo, be to, žinome, kad šiandien vienišų amerikiečių priskaičiuojama daugiau nei susituokusių, o juk ištisus šimtmečius buvo atvirkščiai.
Ir štai dabar situacija pasikeitė. Žinoma, šen bei ten padiskutuojama apie tai, bet būtina žengti toliau ir pripažinti, kiek daug nesusituokusių žmonių iš tikrųjų gyvena po vieną.
Mano komanda ir aš apklausėme daugiau kaip 300 žmonių ir labiausiai mane nustebino tai, kad kone kiekvienas pašnekovas turėjo draugų ar artimųjų, gyvenančių po vieną. Tai tapo tokiu įprastu reiškiniu, kad niekas net nemato reikalo apie tai šnekėti.
Vis dėlto žmonės nerimauja dėl galimos izoliacijos. Mes pasitikime savimi (ar bent jau tuo tikime), bet kartu ir ilgimės bendruomenės, todėl jei mūsų pažįstamų ratelyje yra žmonių, gyvenančių po vieną, ilgainiui imame rūpintis, ar jiems viskas gerai, ar jiems nieko netrūksta ir t.t.
– Dažnai daroma prielaida, kad gyventi vienam – tai neigiama tendencija, bet Jūs tvirtinate, kad toks požiūris yra ne visiškai teisingas ir kad gyvenimas po vieną turi daugybę privalumų. Kokie tie privalumai?
– Pirmiausia derėtų atskirti dvi sąvokas – gyventi vienam ir būti vienam – tai du skirtingi dalykai. Tiesą sakant, žmonės, kurie gyvena vieni, su draugais ir kaimynais bendrauja daugiau nei susituokusios poros. Taigi, jei žmogus gyvena vienas, tai anaiptol nereiškia, kad jis jaučiasi vienišas. Kaip tik atvirkščiai, dažniausiai toks žmogus itin linkęs bendrauti.
Ir dar vienas dalykas. Sakyčiau, dabar gyvename hiperaktyvaus bendravimo ir perdėtos socializacijos laikais. Tad jei kadaise visuomenei kėlė nerimą galima jos narių izoliacija, dabar pasigirsta vis daugiau balsų, tvirtinančių, jog to bendravimo yra gerokai per daug.
Taigi, šiais laikais gyvenimas po vieną garantuoja galimybę bent šiek tiek atsiriboti ir pailsėti.
Toks atsiribojimas gali būti labai produktyvus, nes namai tada tampa savotiška ramybės oaze nuolatinio tauškimo ir psichiką dirginančios skaitmeninio bendravimo fone.
Žinoma, nebūtinai viskas vyksta būtent taip, juk parėjus namo galima ir toliau bendrauti su kitais žmonėmis. Dabar galima tą daryti bet kur. Būtent apie tai ir kalbu savo knygoje.
Komunikacijų revoliucija gyvenimą pavieniui padarė įmanomą ir taip gyvenančiam žmogui suteikė galimybę mėgautis socializacijos procesais. Mano apklausti žmonės pabrėžė, kad turėti nuosavą kampą – didelis privalumas, nes ten galima atsipalaiduoti; deja, ne kiekvienas gali sau tai leisti.
– Kokie veiksniai turėjo didžiausios įtakos šio reiškinio plitimui?
– Pirmiausia nepamirškime, kad gyvenimas po vieną reiškia dideles išlaidas. Gyventi vienam įmanoma tik tuo atveju, jeigu žmogus išgali mokėti nuomą arba įsigyti nuosavą būstą. Vis dėlto yra dalykų, kuriuos mes galime padaryti, bet dėl kokių nors priežasčių nedarome, taigi, neužtenka pasakyti, kad viską lemia ekonominės priežastys.
Sakyčiau, yra keturi pagrindiniai veiksniai, lėmę šio reiškinio plitimą. Vienas jų – moterų emancipacija. Per pastaruosius penkiasdešimt metų moterys masiškai įsiliejo į darbo rinką. Jei moteris dirba, vadinasi, ji gali atidėti santuoką vėlesniam laikui ir pati išlaikyti save arba, jei jos netenkina turimi santykiai, ji gali išsiskirti, dar daugiau, ji gali įsigyti nuosavą būstą – beje, bėgant metams ši tendencija nekilnojamojo turto rinkoje tik stiprėja. Tad santuoka moteriai jau nebėra būtinybė, nors prieš 50–60 metų tai buvo sunkiai įsivaizduojama.
Antras svarbus veiksnys – komunikacijų revoliucija. Šiais laikais gyventi vienam – nereiškia būti vienišam. Galima sėdėti namie, jaukiai įsitaisius ant sofos, ir šnekučiuotis su draugais telefonu, siuntinėti jiems žinutes, susirašinėti el. paštu arba užsiimti kita veikla, leidžiančia palaikyti ryšį net ir namie. Šeštajame dešimtmetyje tą daryti buvo ne taip paprasta.
Trečias veiksnys – urbanizacija. Miestuose jau yra susiformavusi savotiška vienišų žmonių subkultūra. Jie gyvena po vieną, bet mėgsta išeiti iš namų ir bendrauti vieni su kitais. Jie gali būti kartu net ir gyvendami atskirai. Tokio pobūdžio santykiai net ir vienišiems žmonėms suteikia daugiau kolektyvinės patirties.
Dar vienas socialinius pokyčius lėmęs veiksnys – ilgaamžiškumo revoliucija. Dabar žmonės gyvena ilgiau nei bet kada.
Vis dėlto tos revoliucijos pasekmės labai nevienodos – paprastai moterys gyvena ilgiau negu vyrai ir dažnai vienas sutuoktinis pergyvena kitą penkiais, dešimčia ar net dvidešimčia metų, o tai reiškia, kad didelę dalį savo gyvenimo – ar bent jau paskutinius dešimtmečius – žmonės pragyvena vieni. Taigi, senti vienam tapo įprasta.
– Klausydamas Jūsų prisiminiau, kad mano šeimoje taip pat yra žmonių, kurių pasirinkimą gyventi vieniems lėmė jūsų išvardyti veiksniai, ypač tarp vyresniųjų.
– Būtent! Rašydamas knygą susidūriau su neįtikėtinu dalyku – nuostabu, kiek žmonių, remdamiesi savo ar savo artimųjų patirtimi, atranda sąsajų su šiuo reiškiniu ir suvokia tikrąjį jo mastą, nors iki tol net nebandė tos patirties įvardyti.
Būtent sociologija padeda atpažinti ir suprasti mūsų padėtį, kurią paprastai laikome asmeniniu, privačiu reikalu, nors iš tikrųjų tai viešas ir labai paplitęs reiškinys. Tad vienas svarbiausių šios knygos tikslų – padėti įvardyti, identifikuoti ir suprasti šį visiems aktualų socialinį pokytį.
– Kadangi manoma, jog gyvenimas pavieniui – kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, dažnai užmirštama šio reiškinio įtaka visuomeniniam ir politiniam gyvenimui. Kaip būtent vienišių subkultūra veikia viešąjį sektorių?
– Knygoje bandau įrodyti, kad būtent vienišiai ir viengungiai padėjo atgaivinti viešąjį miesto gyvenimą, nes jie dažniau nei kiti laiką leidžia su draugais ir kaimynais, lankosi kavinėse, restoranuose ir koncertuose, dalyvauja pilietinę veiklą skatinančių organizacijų veikloje, lanko paskaitas, leidžia laiką parkuose ir kitose viešose erdvėse.
Vis dėlto dažnai pamirštama, kad būtent jie suvaidino reikšmingą vaidmenį miestų revitalizacijos procesuose. Net urbanistikos specialistai mano, kad efektyviausias būdas pagyvinti miesto gyvenimą – didinti tokių vietų ir tam tikrų patogumų pasiūlą.
– Savo knygoje daugiausia rašote apie miesto gyventojus. O kas vyksta kaimo vietovėse?
– Žmonės gyvena po vieną ir kaimo vietovėse. Pastaruoju metu smarkiai padaugėjo gyvenančių pavieniui tokiose valstijose kaip Šiaurės Dakota, kur yra daug migruojančių darbininkų, tad, galima sakyti, grįžtama prie ankstesnės tendencijos.
Gyventi vienam atokesnėse vietovėse gali būti daug sunkiau nei miestuose. Čia didesnis pavojus patirti izoliaciją, mat žmogus negali kada panorėjęs aplankyti draugų ir artimųjų, o netekęs galimybės naudotis automobiliu, gali atsidurti išties rimtoje bėdoje. Vis dėlto kol kas gyvenančių po vieną skaičius auga vos keliuose atokesniuose regionuose.
– Nors knygoje daugiausia remiatės Amerikos duomenimis, dažnai primenate, kad ir kitose šalyse vyksta panašūs procesai. Kas gi vyksta pasaulyje?
– Sparčiausiai gyvenančių po vieną skaičius auga Indijoje, Kinijoje ir Brazilijoje, bet daugiausia tokių „vienišių“ gyvena Skandinavijos šalyse.
Knygos pabaigoje analizuoju situaciją Europoje, ypatingą dėmesį skirdamas Stokholmui, kur daugiau kaip pusėje namų ūkių gyvena po vieną žmogų. Šokiruojanti statistika, ar ne?
– Kaip manote, kas bus toliau? Gyvenančių po vieną daugės ar mažės?
– Kai prasidėjo ekonominė krizė, visokie „žinovai“ tvirtino, kad netrukus žmonių, gyvenančių po vieną, skaičius smarkiai sumažės, mažiau porų skirsis, o jauni žmonės grįš į tėvų namus. Kai kurie teiginiai pasitvirtino, bet realiai nuo 2008 m. žmonių, gyvenančių po vieną, nuolat daugėjo. Jų skaičius augo, o ne mažėjo, tas pats vyko ir Japonijoje nuo 1990-ųjų…
Taigi, nemanau, kad dabartinė ekonomikos padėtis turės neigiamos įtakos šio reiškinio plitimui. Veikiausiai artimiausiu niekas per daug nesikeis.
– Ar Jūs irgi gyvenate vienas?
– Tik tada, kai keliauju! Dabar gyvenu su žmona ir dviem vaikais, bet anksčiau, prieš vedybas, kurį laiką gyvenau vienas. Su malonumu prisimenu tuos laikus.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
Šaltinis: lrytas.lt
