Gyvenimas “čia ir dabar”
Visada ir visur stengiuosi prisiminti psichologų įteigtą ir propaguojamą nuostatą – “gyvenk čia ir dabar”. Tikrai, kaip teigė Edmundas “Klubo žinių” 2003 m. Nr.4, galime gyvenime rasti daug gerų ir džiaugsmingų dalykų, galime išreikšti ir vienos valandos, ir netgi vienos minutės savo būseną, tik reikia to mokytis.
Yra daugybė džiaugsmingų akimirkų, kurios kartais tetrunka keletą minučių, kartais – keletą sekundžių.
Man labai maloni akimirka – saulėlydis. Mėgstu sėdėti ir žiūrėti į jūrą, stengdamasi nieko negalvoti. Patinka žiūrėti į bet kokiu oru besimaudančius žmones ir džiaugtis kartu su jais. Per vyro atostogas turėjau progą pasidžiaugti Palanga, Basanavičiaus gatvės rekonstrukcija, Baltijos jūra.
Daug kas juokiasi, kad lietuvių tautinis bruožas – bambėjimas, jog viskas blogai, ir nuolatinis aimanavimas. Su psichikos sveikatos paslaugų vartotojų draugijos nariais dalyvavau seminare Kelmės raj. Šaukėnų psichiatrijos ligoninėje. Gyvenome Kurtuvėnų miestelyje, garsėjančiame kaimo turizmu. Grožėjausi nuostabia gamta, idealiai sutvarkytomis sodybomis, puikiu žirgynu, nuoširdžiais žmonėmis.
Savitarpio pagalbos grupes pradedame nuo džiaugsmų. Kiekvienas turi kuo pasidžiaugti: ar eilėraštį parašė, ar egzaminą išlaikė, ar vaikus pirmos Komunijos privedė, ar tėvams kaime darbuotis padėjo, ar pirmuosius paukštelius čiulbant išgirdo…
Sykį socialinė darbuotoja pasiūlė grupei temą “Gyvenimas šia diena”. Daugeliui tiesiog sunku suprasti, kaip galima gyventi tik šia diena. Juk reikia ir apie ateitį mąstyti, ne tik apie savo, bet ir vaikų. Kas turi senus tėvus, galvoja apie jų ateitį ir t.t. Tačiau begalvojant apie ateitį, kai kas neatsigina blogų minčių.
Kas bus, jei neteksiu buto? Kas bus, jei neteksiu darbo? Jei nebesugebėsiu išlaikyti buto, atsidursiu gatvėje? Jei atsidursiu gatvėje, teks raustis šiukšlių konteineriuose ir t.t. Tačiau nebūtinai taip nutiks. Gal viskas bus kaip tik labai gerai.
Kiekvieną rytą meldžiu Dievą, kad ši diena praeitų sėkmingai: vakare stengiuosi padėkoti Dievui, kad diena praėjo gerai. Sakau: “Ačiū Dievui, visi esame pakankamai sveiki; ačiū Dievui, turime pakankamai pinigų; ačiū Dievui, kad vyras turi net du darbus; ačiū Dievui, kad turiu daug draugų; ačiū Dievui, kad galiu skaityti, rašyti, dalyvauti seminaruose ir pan.”
Be galo myliu savo vyrą, dukrą, mamą ir žinau, kad tai jiems turiu pasakyt šiandien, ne rytoj, poryt ar kai bus proga. Būtent šiandien ir dabar.
Ne viename leidinyje teko skaityti, kad pozityvus mąstymas, teigiamos mintys – kelias į sėkmę. Jeigu ir ateityje tikėsiuos visko, kas geriausia, greičiausiai taip ir bus. Žinoma, niekas nesako, kad visos svajonės, netgi utopinės, išsipildys. Į viską reikia žiūrėti realiai.
Tas “gyvenimas viena diena” reiškia, kad šiandien aš galvosiu tik apie tai, kaip nugyventi šią, vieną dieną. Pasistengsiu džiaugtis tuo, kas gero nutiko šiandien ir neliūdėti dėl nesėkmių. Pasak socialinės darbuotojos, jei kokia nesėkmė nutiko, tai kitą dieną ji – jau praeityje, ir kitą dieną vėl reikia “gyventi šia viena diena”.
Gyventi “tik šiandien” sunku. Daugelis iš mūsų vis gręžiojamės į praeitį – tada buvo taip ir anaip, tada buvo geriau, dabar – blogiau. Ir aš negaliu pasakyti, kad pati jau išmokau gyventi šia diena, gyventi čia ir dabar. Mokausi. Kasdien mokausi. Savitarpio pagalbos grupėje, kartu su socialine darbuotoja, šią temą gvildenome net du užsiėmimus. Palyginus su kitomis moterimis, galvoju, kad jau neblogai išmokau – “gyventi šiandien”. Tačiau reikia dar daug pastangų.
Teisus Edmundas, kad mes patys turime prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, už savo sveikatą. Kas už mus nueis pas psichologą, psichoterapeutą, psichiatrą? Kas už mus išgers vaistus, kas už mus perskaitys knygą, žurnalą, laikraštį? Kas gyvens už mus? Niekas. Ligoniai – tai ligoniai, bet ne tokie mes jau mirtini ligoniai, jei norime būti sveikesni – būkime. Nes tai įmanoma. Šiandien. Vieną dieną.
