GEORGAS HEGELIS (K. Rickevičiūtė)

G. HEGELIS — ŽMOGUS IR FILOSOFAS

G. Hegelis (Hegel) gimė 1770 m. rugpjūčio 27 dieną Štutgarto administracijos tarnautojo šeimoje. Jo gyventas laikotarpis pasižymėjo audringais istoriniais įvykiais, kurie vienaip ar kitaip veikė apsišvietusius to laiko žmones. G. Hegeliui dar studijuojant filosofiją ir teologiją Tiubingeno universitete, Prancūzijoje praūžė buržuazinė revoliucija, kurios įvykius jautriai pergyveno ir Vokietijos studentai. To meto G. Hegelio dienoraštis mirga šūkiais, reiškiančiais susižavėjimą prancūzų revoliucija ir jos idealais. Sekdamas prancūzais, su savo bendraminčiais jis sodina laisvės medį, steigia studentų klubą, kovojantį už Vokietijos laisvę. Į amžiaus pabaigą mąstytojas revoliucijos tiesiogiai jau nepropaguoja ir netgi remia konservatyvią Prūsijos politiką. Tuo metu jis teoriškai įrodinėja, kad tik jauni žmonės visada nepatenkinti ir maištauja, o subrendusieji gyvenimo n egandų tiek pamokyti, kad jau lengviau taikstosi su esama padėtimi ir įžvelgia pozityvius jos elementus. Tačiau ir tokie teoriniai samprotavimai nenustelbė ano jaunatviško susižavėjimo prancūzų revoliucijos idealais, ir kiekvienų metų liepos 14 dieną mąstytojas keldavo taurę už tą revoliuciją ir jos siekius.

Jaunystėje G. Hegelį gyvenimas ilgokai blaškė iš vienos vietos į kitą. Baigęs studijas, jis keletą metų dirba Šveicarijoje, o vėliau Frankfurte prie Maino, turtingų šeimų vaikų auklėtoju. 1801 m. jis gauna docento vietą Jenos universitete. Čia jį užklumpa karas su Napoleonu. Naktį, kai prancūzų armija apšaudė Jeną, G. Hegelis baigia rašyti „Dvasios fenomenologiją”—pirmąjį stambesnį savo savarankiškos galvosenos veikalą — ir paskutiniuosius jo puslapius nešiojosi kišenėje, saugodamas nuo karo netikėtumų. Karo įvykiai iš Jenos filosofą nubloškia į Bambergą, kur jis dirba žurnalo redakcijoje, o vėliau — į Niurnbergą, kur aštuonerius metus buvo klasikinės gimnazijos direktoriumi. Tik 1816 m., jau būdamas 46 metų, šis eruditas gauna Filosofijos katedrą Heidelbergo universitete, o po dvejų metų pakviečiamas profesoriauti į Berlyną. Pastarasis gyvenimo laikotarpis G. Hegeliui buvo našiausias ir, greičiausiai, laimingiausias. Jo filosofija — tuo metu jau plačiai žinoma ir pripažinta — tapo bemaž valstybės globojama pasaulėžiūra, o jis pats Berlyno universitete skaitė savo mėgstamiausius istorijos filosofijos ir filosofijos istorijos kursus, kurių klausytis jauni žmonės suvažiuodavo ne tik iš visos Vokietijos, bet ir iš kitų Europos kraštų.

Klausytojus į G. Hegelio paskaitas sutraukdavo dėstomos medžiagos turinys, o iš dalies, matyt, ir filosofo garsas, nes savo išorine forma tos paskaitos nebuvo tobulos. Gražia išore ir gera iškalba G. Hegelis niekada nepasižymėjo. Dar būdamas jaunuolis, jis jau turėjo senio išvaizdą ir mokytojų būdavo charakterizuojamas kaip orator haud magnus (oratorius ne koks). Tačiau tas lėtų judesių ir senamadiškai apsirengęs draugų pravardžiuojamas „senis”, nors ir nemėgo tobulintis riterių pratimuose, o su merginomis mieliau žaisdavo kortomis, negu šokdavo, toli gražu nebuvo atsiskyrėlis. G. Hegelis visada buvo mėgstamas pašnekovas ir bendrininkas. Būdamas studentu, jis mielai dalyvaudavo ne tik politinėse riaušėse, bet ir studentų ruošiamuose pokyliuose, ir, kai kartą į bendrabutį grįžo po nustatyto laiko, buvo net pasodintas į karcerį. Jo išorė nesutrukdė ir asmeninei laimei. 41 metų jis vedė 20-ties metų mergaitę Mariją fon Tucher, ir jo šeimos patvarumui bei laimei šiandien daug kas galėtų pavydėti. Jo amžininkai ir mokiniai liudija, kad ir profesoriaudamas G. Hegelis a trodė per anksti pasenęs, o oratoriaus gabumų jis taip pat neįgijo.

Hegelio mokinys H. Hotas, kuris jau po filosofo mirties išleido jo estetikos paskaitas, pasakoja, kad, atvykęs į Hegelio paskaitas, iš pradžių negalėjęs susigaudyti nei filosofo minčių eigoje, nei paskaitos formoje. „Nepaslankus ir paniuręs Hegelis sėdėjo nuleidęs galvą, susitelkęs savyje vartė savo didžiulius sąsiuvinius ir, nenustodamas kalbėti, visą laiką rausėsi užrašuose, žvalgydamasis tai į viršų, tai j apačią, tai į pradžią, tai į galą. Nuolatinis kosčiojimas trukdė kalbėti, kiekviena fralumo ir pastangų, kol jie priprasdavo prie tokios išorinės G. Hegelio paskaitų formos. Tačiau priprasdavo jie greit, o pripratę jos jau nepastebėdavo, sekdavo tik pačią mintį. L. Fojerbachas sako, kad jis jau po kelių valandų pajuto gilių Hegelio minčių poveikį. Dėstydamas mąstytojas, atrodo, pamiršdavo visą aplinką, klausytojus ir save patį, o rūpindavosi tik nagrinėjamu klausimu, įvairiais jo aspektais ir galimomis konsekvencijomis. Jo dėstymas primindavo konkretų mąstymą, kai daug kartų pergalvotos ir išgvildentos mintys konkrečioje situacijoje vėl turi gimti iš naujo ir susirasti atitinkamą išraiškos formą. Dėl to jis kartodavo vos pastebimai pakitusias frazes ir dažnai užsikirsdavo, ieškodamas atitinkamo žodžio, bet, kai jį ištardavo,— tas žodis būdavo paprastas, atrodo, dar niekieno nevartotas, vienintelis ir tinkamas. Taip, pamažu ir apgalvotai, jis yrėsi į priekį., atskleisdamas tokį turinį, kuris stebino ir jaudino net labiausiai apsišvietusius to laikotarpio protus, kurių buvo nemaža. Gali atrodyti kurioziška, kad politiškai susiskaldžiusioje ir ekonomiškai atsilikusioje to meto Vokietijoje iš karto gyveno ir kūrė tiek proto galiūnų. Hegelio amžininkai buvo J. Getė (Goethe, 1749—1832), G. Lesingas (Lessing, 1729—1781), F. Šileris (Schiller, 1759—1805), F. Helderlinas (Holderlin, 1770—1843) ir kt. Mąstytojas skaitė jų kūrinius, su jais bendravo ir buvo jų pripažintas. Getei, reikia manyti, artimesnis buvo F. Šelingas (Shelling, 1775—1854), bet likę poeto laiškai G. Hegeliui liudija, kad jis ir šiam mąstytojui ne kartą buvo pareiškęs simpatijų ir prielankumo, o viename laiške yra ir tokie žodžiai: „Viskas, ką aš dar pajėgsiu sukurti, visada tesijungia su tuo, ką jūs logiškai pagrindėte ir ką kuriate”.

Filosofijoje G. Hegelis jau surado I. Kanto, J. Fichtės, F. Šelingotradicijas, kurias perėmė ir papildė R. Dekarto (Descartes, 1596-1650), B. Spinozos (Spinoza, 1632—1677), prancūzų švietėjų ir kitų Europos, ypač senovės graikų, filosofų mintimis bei naujais istoriniais faktais. Remdamasis visa ta medžiaga, jis sukūrė tokią sistemą, kuriai pavyko „apimti nepalyginamai platesnę sritį, negu bet kuriai kitai a nkstyvesnei sistemai, ir toje srityje išvystyti tokį minčių lobyną, kuris mus tebestebina dar ir šiandien”.

Iš vokiečių filosofų G. Hegeliui artimiausias F. Šelingas, su kuriuo jaunystėje kartu mokėsi, draugavo ir netgi buvo jo bendramintis. F. Šelingas už G. Hegelį buvo penkeriais metais jaunesnis, bet k aip filosofas jis subrendo žymiai anksčiau, ir Hegelis iš jo mokėsi, juo sekė, su juo bendradarbiavo. Pasirodžius „Dvasios fenomenologijai” (tuo metu abu filosofai dirbo Jenos universitete), išryškėjo, kad G. Hegelis atsiribojo nuo F. Šelingo ir tapo savarankišku filosofu. Nuo to laiko F. Šelingas pasidarė atviras G. Hegelio doktrinos priešas.

Svarbiausias dalykas, kuris Hegelį atstūmė nuo Šelingo, buvo tas, kad subrendusio Šelingo filosofijoje vis labiau ėmė vyrauti iracionalizmas. Tai, matyt, buvo bendra to laiko tendencija, nes tuoj po prancūzų revoliucijos ir vėliau iracionalizmas filosofijoje, ypač toje, kuria rėmėsi romantikai, ėmė darytis madingu. Bet G. Hegelis liko ištikimas racionalizmui. Šis kylančios vokiečių buržuazijos ideologas besąlygiškai tikėjo protu, todėl savo teorijoje įrodinėjo, kad visa tikrovė yra protinga ir vystosi pagal logikos dėsnius.

G. Hegelio filosofijoje reikia skirti du dalykus: idealistinę sistemą ir dialektinį metodą. Kurdamas sistemą, jis rėmėsi savo pirmtakais — J. Fichte ir F. Šelingu ir, panašiai kaip jie, ieškojo tokio pagrindo, kuriuo galėtų pagrįsti žinojimą apie visą empirinę ir dvasinę tikrovę. Tokiu pagrindu jis ima sąvoką apie nuolat besivystantį ir viską iš savęs logiškai išvedantį absoliutą, kuris atitinka protą. Taigi šios filosofijos išeities taškas yra sąvoka, mintis, protas. Tą sąvoką G. Hegelis vadina absoliutine idėja.

Absoliutinės idėjos G. Hegelis nesutapatina su atskiro žmogaus mąstymu ar protu. Subjektyvus pažinimo aiškinimas, toks, kaip jį suprato J. Fichtė, G. Hegeliui buvo nepriimtinas. Jo absoliutinė idėja— sudievinta sąvoka, kuri, gal būt, galėdama reikšti visos žmonijos protą, žinojimą, yra šalia žmogaus. Egzistuodama objektyviai, ta idėja, pasak G. Hegelio, yra visos esamybės, gamtos ir dvasios pradžia bei kūrėja, visų daiktų esmė. Ji „yra bet kurio gyvenimo pradžia”, „begalinė kūrybinė forma, kuri turi savyje visą bet kurio turinio pilnumą ir kartu yra jo šaltinis”. Kaip sėkloje tūno visa tai, kas iš jos turi išaugti, taip ir pirminėje idėjoje potencialiai slypi visa ateitis. Reali būtis šioje filosofijoje aiškinama kaip mąstymas apie šią būtį bendromis sąvokomis. Mąstymas ir būtis čia yra vienas ir tas pat.

Tai kad absoliutinei idėjai — sąvokai — G. Hegelis priskiria dievybės požymius ir objektyvią, nuo žmogaus nepriklausomą egzistenciją, apsprendžia jo filosofiją kaip objektyvų idealizmą. Čia ne reali tikrovė apsprendžia mąstymą, o mąstymas, sąvokos, idėjos sukuria realų pasaulį. „Hegeliui mąstymo procesas, kurį jis, pavadinęs idėja, paverčia net savarankišku subjektu, yra demiurgas (kūrėjas, sutvėrėjas) tikrovės, kuri yra vien jo išviršinis pasireiškimas”. Tačiau, ir idealistiškai samprotaudamas, G. Hegelis teisingai suprato teorinio mąstymo ir sąvokų reikšmę pažinime. Mąstymas yra aukštesnė pažinimo pakopa, negu jutimai. Teoriškai mąstant, galima sužinoti ir pažinti tokius objektus, kurie jutimams iš viso nėra prieinami. Suabsoliutinęs tokią teorinio pažinimo galią, filosofas idealistas daro išvadą, kad sąvoka sukuria pažinimo objektą.

Absoliutinę idėją, pažinimą ir protą G. Hegelis supranta dialektiškai. Priešingai F. Šelingui, kuris savo filosofijos išeities tašką — absoliutinę tapatybę — suprato esant inertišką, G. Hegelis tvirtino, kad tiek absoliutinei idėjai, tiek visoms kitoms sąvokoms yra būdingi vidiniai prieštaravimai. Jų kova lemia tai, kad absoliutinė idėja nuolatos vystosi ir, pereidama daugybę vystymosi pakopų, palaipsniui artėja prie savo tikslo — prie absoliučios tiesos arba visiško savęs pažinimo. Todėl pažinimas, anot mąstytojo, yra ne kas kita, kaip absoliutinės idėjos, proto vystymosi tyrimas. Čia protas tiria pats save.

Pagal G. Hegelį, pažinimo procesą sąlygojančius prieštaravimus reikėtų suprasti taip. Kiekvienos sąvokos turinyje jungiasi priešingų apibrėžimų galimybės (priešybių vienybė). Mąstant remiamasi kuriuo nors sąvokos apibrėžimu, kuris pamažu pradeda nebepatenkinti. Radus priešingą tos sąvokos apibrėžimą, yra paneigiamas pirmasis. Tų dviejų priešingų apibrėžimų susidūrimas ir sudaro prieštaravimą: neigiama tai, ką anksčiau reikėjo teigti. Prieštaravimą išsprendžia to neigimo naujas paneigimas, nes dvigubas neigimas tampa vėl teigimu (duplex negatio affirmat). Dėl to kiekviena tezė mąstant virsta antiteze, kuri, toliau mąstant, jau su naujomis žiniomis vėl grįžta prie tezės ir su ja susilieja sintezėje. Sintezė savo ruožtu tampa nauja teze, o ši vėl pereina į antitezę ir t. t. Taip triadomis — tezė, antitezė, sintezė — ir vystosi pažinimas. Jam tirti metafizinis metodas jau nebetinka, nes jis nepajėgia atskleisti vystymosi perėjimų ir atskirų dalių sąveikos. Remdamasis dialektiniu metodu, G. Hegelis pažinimą sugebėjo pavaizduoti kaip procesą, kuriame kiekviena aukštesnė pakopa yra žemesniosios paneigimas, nuėmimas (Aufheben), o kartu ir jos išsaugojimas bei pakėlimas. Tik šitaip samprotaujant, ir tegalima suprasti pažangą. Dialektiškai mąstydamas, G. Hegelis padarė išvadą, kad visa, kas egzistuoja, atsiranda per vidinius prieštaravimus. ,,Prieštaravimas, štai kas iš tikrųjų varo pasaulį”,— sako mąstytojas. Svarbiausias G. Hegelio nuopelnas filosofijos istorijoje, atrodo, ir yra tas, kad jis išnagrinėjo pagrindinius dialektinio mąstymo principus ir iš pagrindų sukritikavo metafizinį požiūrį į pasaulį. Jis įžvelgė reiškinių sąryšį, vystymąsi, prieštaravimus kaip vystymosi šaltinį, kiekybinių pakitimų perėjimą į kokybinius pakitimus, teorinio mąstymo bei loginių formų prigimtį ir kt. „Hegelis genialiai įspėjo daiktų (reiškinių, pasaulio, gamtos) dialektiką sąvokų dialektikoje”.

Paties G. Hegelio pastangomis buvo išleisti keturi stambūs jo veikalai: „Dvasios fenomenologija”, „Logika”, „Filosofijos mokslų enciklopedijos apybraiža” ir „Teisės filosofijos pagrindai”. Ne mažiau svarbūs buvo ir kiti darbai — paskaitos iš istorijos filosofijos, filosofijos istorijos, estetikos, gamtos filosofijos bei religijos filosofijos,— tik ankstyva ir staigi mąstytojo mirtis neleido jų iki galo sutvarkyti. Dar pilnas jėgų, G. Hegelis mirė 1831 m. liepos 14 dieną nuo Berlyne siautusios epidemijos. Minėtus rankraščius — paskaitų konspektus, korespondenciją ir kt. sutvarkė ir išleido filosofo pasekėjai, buvę mokiniai ir sūnus Karolis. Visuose Hegelio veikaluose ir yra išdėstyta ta labai įvairiapusiška filosofijos sistema, kurią mąstytojas triadų principu suskirstė į logiką, gamtos filosofiją ir dvasios filosofiją. Kiekviena iš jų savo ruožtu vėl skirstoma į tris ir t. t. Pavyzdžiui, dvasios filosofija skirstoma į subjektyvią dvasią, objektyvią dvasią ir absoliutinę dvasią, subjektyvi dvasia — į antropologiją, fenomenologiją bei psichologiją ir t. t. Taip susidaro sudėtinga sistema, kurioje kiekvienas narys dialektiškai susijęs su visais kitais. Tokios sistemos turinį ne visiems buvo lengva suprasti. Dar Hegeliui gyvam esant, kai kurie jo teiginiai ir teorijos buvo suprantami ir aiškinami net priešingai. Tai lėmė ne tik turinio sudėtingumas, bet ir nelengva kūrinio forma. „Filosofijos istorijoje” Hegelis priekaištauja Platonui ( 428/7—348/7 m. p. m. e.), kad šis mokslinį turinį aiškina poetinėmis priemonėmis. Lygiai tokį pat priekaištą galėtume pareikšti ir pačiam G. Hegeliui — jis taip pat ne kartą užsimiršta esąs filosofas mokslininkas ir savo mintis reiškia tokiais palyginimais ir alegorijomis, kuriuos išsiaiškinti padeda nebent visos sistemos kontekstas.

Labiausiai ginčijamas ir prieštaringai interpretuojamas yra G. Hegelio teiginys, kad „visa, kas protinga, yra tikra; o kas tikra, yra protinga”. Kaip šį teiginį reikėtų suprasti? Nejau filosofas pateisina kiekvieną istorijos reiškinį? Ką jo filosofijoje reiškia „tikrovė”?

Į tuos klausimus hegeliškai atsakyti galėtų padėti tik mąstytojo veikalų analizė ir pirmiausia jo istorijos supratimo analizė.
Netenka abejoti, kad G. Hegelis buvo humanitarinės krypties filosofas. Jo erudicija istorijos ir filosofijos istorijos srityje buvo tikrai didelė. Tačiau pati filosofija yra labai abstrakti, faktais ji remiasi tik būtiniausiais atvejais. Dėl to nuo konteksto atitraukto frazės iš tikrųjų gali sukelti neaiškumų.

Visuomeninį-istorinį gyvenimą G. Hegelis priskiria objektyvia dvasiai ir plačiausiai jį nagrinėja „Teisės filosofijos pagrinduose bei „Istorijos filosofijoje”. Pastarąją F. Engelsas vadino kolosalinių veikalu, kurio galingos idėjos jį žavėjo ir buvo jam artimos. Toje filosofijos dalyje G. Hegelis visiškai atsiskleidė kaip XIX a. vokiečių buržuazijos ideologas, gerai žinantis, ko reikia kraštui, tačiau kaip ir kiti to laiko vokiečių filosofai, savo mintis reiškė tik abstrakčiai. Vokiečiai tik samprotavo apie tai, ką kitos tautos darė.

Istorijai, teisei, valstybei ir kitoms objektyvios dvasios formom Hegelis taiko tą patį tyrimo principą. Visos jos nėra pastovios, am žinos: visos vystosi pagal dialektikos dėsnius. Istorijos mokslo objektas, anot Hegelio, yra mintis, protas, kuris siekia realizuoti savo laisvę. Šiam tikslui jis panaudoja pasaulio dvasią. Pasaulio istorijos nagrinėjimas parodo, kad „ji buvo protinga, būtina pasaulio dvasios eiga”.

Pasaulio dvasią, matyt, reikėtų suprasti kaip tendenciją iškilt tiems istoriniams įvykiams, kurie yra savalaikiški, kurie padeda realizuotis laisvei. Tik tokie įvykiai yra protingi, būtini, vadinasi, i tikri. Tikrovė G. Hegelio koncepcijoje — tai ne viskas, kas egzistuoja. Atsitiktiniai, praeinantys reiškiniai (ausserliches Dasein) nėra nei tikri, nei būtini. Tikra yra tai, kas lemia epochos reiškinių eigą Taigi G. Hegelio filosofinė tikrovės koncepcija idealistiškai išreiški esminių epochos reiškinių determinaciją. Teisingai suprasta, ta koncepcija turėjo padėti orientuotis visuomenės gyvenime.

Pasaulio dvasios tikslus vykdo žmonės, kurie dalyvauja istori-niuose įvykiuose ir kuria istoriją. Pasaulio dvasia, anot G. Hegelio yra imanentiška žmogui; ji determinuoja žmogaus elgesį, apibrėžda ma, lyg pakuždėdama, sąlygas, kuriomis jo aktyvumas galėtų būt sėkmingiausias. Šitą determinaciją pajėgia suprasti toli gražu ne kiek vienas. Žmonės paprastai veikia, vadovaudamiesi savo asmeniniai tikslais, asmeniniais polinkiais ir aistromis. Ir ne viskas, ką jie daro yra būtina epochos idėjai įgyvendinti. Asmeniniame žmogaus gyvenime yra daug dalykų, kurie pačiam žmogui, gal būt, atneša skausmo ar džiaugsmo, bet epochos principų nepaliečia. G. Hegelio supratimu, privačiuose žmonių veiksmuose tik tai yra protinga ir tikra, kas padeda įgyvendinti epochos idėją. Todėl žmonės, kurių tikslai sutampa su bendra istorijos vystymosi eiga, kurie supranta, kas yra savalaikiška ir būtina, tampa žmonijos vadais, istorinėmis asmenybėmis. Jie stumia istoriją pirmyn. Pasaulio istorija yra vienas didelis srautas. Savo kelyje ji patiria daug audrų ir dėl to suskyla į daugelį mažesnių srautų. Bet visa, kas jai yra būtina, sujungia vienos apibrėžtos krypties — pažangos — tėkmėje.

Tai, kad istorija vystosi pažangos kryptimi, suprato kai kurie mąstytojai it iki G. Hegelio. Sis mąstytojas ryžosi išaiškinti tokio vystymosi ir nuolat pasikartojančių katastrofų istorijoje priežastį. Žinoma, ir čia jis idealistas, vietomis sukeitęs priežastį ir pasekmę, bet, iškeldamas tokią problemą, daug nusipelnė filosofijos istorijai.

Istorijos vystymosi variklis ir galutinis tikslas, anot G. Hegelio, yra laisvės realizacija. Laisvė sudaro dvasios esmę, o visos kitos dvasios savybės yra tik priemonės laisvei pasiekti. Todėl laisvas yra tik žmogus, tik jis vienas supranta laisvės esmę. Gyvuliai tokio supratimo neturi, jie nekuria institucijų, kurių dėka galėtų realizuoti laisvę. Todėl jie neturi ir istorijos. Tuo tarpu žmonės per amžius kovojo dėl laisvės ir aukojo jai visokeriopas aukas. Protas, kuris valdo pasaulį, siekia sužmoginti žmonių santykius ir įgyvendinti laisvę. Tačiau joks pasiektas etapas proto nepatenkina. Naujai sukurtos institucijos pamažu susvetimėja ir tampa priešiškomis net tiems, kurie už jas kovojo. Konservatyvūs veiksniai trokšta bet kuria kaina išlaikyti tas susvetimėjusias gyvenimo formas. Bet veltui. Jos jau neprotingos ir anksčiau ar vėliau turės būti pašalintos kitų — naujų, laiką atitinkančių formų. Teoriškai G. Hegelis ne tik leidžia, bet ir postuluoja veiksmingą žmogaus, kovojančio su susvetimėjusia tikrove, užsiangažavimą. Kas kita, kai, remdamasis savo sistema, šis filosofas idealistas postulavo ne materialų, o tik dvasinį aktyvumą, tikėdamas, kad vien tik protas gali parodyti žmonijai kelią į geresnį rytojų. Jo manymu, visos visuomeninės santvarkos priklauso ne nuo ekonominių sąlygų, o nuo žmonių sąmonės, ir jas lemia tai, kiek kurios visuomenės žmonės supranta laisvės esmę.

Realizuodama laisvę, pasaulio dvasia, anot G. Hegelio, veikia ne betarpiškai per istorines asmenybes, bet per tautas, kurioms tos asmenybės priklauso. Čia filosofas vartoja tautos dvasios (Volksgeist) sąvoką, kurią, matyt, reikėtų suprasti kaip apibrėžtą pasaulio dvasios pakopą. Romantikai taip pat kalbėjo apie tautos dvasią, bet jiems ši dvasia reiškė kažkokias paslaptingas visos tautos šaknis. G. Hegelis irgi pripažįsta tautines ypatybes, kurias apsprendžia geografinės ir istorinės aplinkybės, tačiau jam labiau rūpi tautos galimybės įgyvendinti pasaulio dvasios planus. Jo žodžiais, įvairiais istorijos laikotarpiais pasaulio dvasią reprezentuoja kuri nors viena tauta (Weltnation). Tokį vaidmenį tauta gali turėti tik vieną kartą. Po to savo pirmaujančią vietą ji užleidžianti kitai, labiau išsivysčiusiai tautai. Rytų pasaulio kultūra užleido vietą graikams, graikų — romėnams, romėnų — germanams. Germanų istorijos raidą G. Hegelis išdėsto iki Prūsijos monarchijos ir tuo ją užbaigia.

Gali pasirodyti, kad „išrinktoji” tauta atlieka panašų vaidmenį? kaip ir istorinė asmenybė. Tačiau taip nėra. Asmenybei atlikti istoriškai reikšmingą aktą, Hegelio nuomone, kartais gali pakakti vien stiprios asmeninės ambicijos ir aistros. Tautai to nepakanka. Pažinti ir atskleisti savo dvasinę individualybę bei ypatybes ir susilaukti savo kultūros pripažinimo tauta gali tik valstybėje, valstybės įstatymuose. Todėl svarbiausias tautos egzistencijos tikslas — sukurti ir išlaikyti valstybę. „Tauta be valstybės (tauta savaime), tiesą sakant, neturi istorijos, kaip jos neturėjo žmonės iki valstybinės santvarkos sukūrimo ir šiandien dar neturi laukiniai žmonės”.

G. Hegelis — stiprios, apšviestos valstybės apologetas. Jis pritaria Aristoteliui ( 384—322 m. p. m. e.), kad be valstybės gali egzistuoti tik žvėrys ir nebent dievai, bet ne žmogus, kurį jau stagirietis vadina socialiniu sutvėrimu. Tokia teorija ryškiausiai atskleidžia ano meto vokiečių buržuazijos svajones ir lūkesčius turėti stiprią, vieningą valstybę, kuri buržuazijos interesus pajėgtų apginti nuo feodalų savivaliavimo. G. Hegelis suprato tą savo tautos būtinybę ir mėgino spręsti ją savo teorijos pagrindu — idealistiškai. Valstybė jam — dorovės idėjų įsikūnijimas, proto, dieviškos kūrybos rezultatas. Ji yra „proto jėga, kuri realizuojasi kaip valia”. Tai, kad tokią „proto realizaciją” mąstytojas įžiūrėjo to laiko feodalinėje Prūsijoje, šiandien atrodo kaip likimo ironija. Jis įrodinėjo, kad objektyvi dvasia savo vystymosi viršūnę yra pasiekusi Prūsijoje — valstybėje, kuri pasirašė Karlsbado nutarimus, kuri administracinėmis represijomis varžė minties laisvę, suiminėjo maištaujančius studentus ir pan. Matydamas tokius Prūsijos administracijos savivaliavimus, G. Hegelis ne tik neprotestavo, bet dargi propagavo tos valstybės kultą. Dėl to jis dažnai yra vadinamas politiniu konformistu bei Prūsijos apologetu. Reikia sutikti su T. Kronskio nuomone, kad mąstytoją čia iš dalies gali pateisinti nebent tai, kad apie valstybę jis panašiai galvoja ir iki Berlyno laikotarpio. Visi G. Hegelio veikalai rodo, kad svarbiausias dalykas jam yra žmonijos pažanga. Jėga, kuri galėtų garantuoti pažangą to meto Vokietijai, jo manymu, galėjo būti tik Prūsija. Faktai rodė, kad po Napoleono karų iš tikrųjų prūsai buvo pradėję vyrauti Vokietijoje, ir 1810 m. įkurtas Berlyno universitetas tapo pažangiausiu valstybėje. Apibūdindamas XIX a. pradžios Berlyno universitetą, L. Fojerbachas rašė, kad „apie girtuokliavimą, dvikovas, apie bendras išvykas ir kita, niekas čia ir nepagalvoja. Jokiame kitame universitete nerasime tiek stropumo, tiek supratimo kažko aukštesnio už studentiškas avantiūras, tokio žinių troškimo… Kiti vokiečių universitetai — tikros karčemos, palyginus su šia darbo vieta”. Šią mokslo įstaigą ir G. Hegelis, matyt, įsivaizdavo kaip proto buveinę. Be to, priešingai romantikams, G. Hegelis pripažįsta valstybės vystymąsi, reformas ir net galimas revoliucijas. Sakydamas, kad „valstybė tik tada gerai sutvarkyta ir stipri savo viduje, kai ji savo bendrą tikslą jungia su privačiais piliečių interesais”, jis čia pat pažymi, kad „ji turi praeiti sunkų ir ilgą ugdymo kelią, kol pasiekia aną interesų susijungimą”.

Trumpa G. Hegelio filosofijos apžvalga rodo, kad iš daugybės mąstytojo iškeltų problemų toli gražu ne visų sprendimai yra priimtini. Tačiau svarbiausia yra tai, kad G. Hegelis paliko raktą toms problemoms spręsti. Jo paliktą dialektinį mąstymo būdą marksizmo klasikai pritaikė materializmui ir sukūrė visiškai naują filosofiją — dialektinį materializmą, kuriame imanentiškai liko gyvas ir G. Hegelis.

Iš knygos:
Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija.
Staipsnio autorius:
K. RICKEVICIŪTĖ