Frydrichas Nyčė – Trečias skyrius. Religingumas 59-61
59
Kas atidžiai įsižiūrėjo į pasaulį, tas turbūt atspės, kokia išmintis slypi tiesoje, kad žmonės yra paviršutiniški. Savisaugos instinktas moko juos skubotumo, lengvumo ir netikrumo. Tarp filosofų ir menininkų šen bei ten susiduriame su aistringu ir perdėtu “grynų formų” garbinimu: te niekas neabejoja, jog tas, kam taip r e i k i a paviršiaus kulto, kadaise skausmingai grybštelėjo po juo. Šiems nudegusiems vaikams, apsigimusiems menininkams, kuriems gyvenimas reiškia tik jo vaizdo k l a s t o j i m ą (tai tarsi ilgai trunkantis kerštas gyvenimui), galbūt dar egzistuoja ir rangų hierarchija; iš to, kaip sugadintas jų gyvenimas, būtų galima išvesti ir tai, kiek suklastotą, atskiestą, perkeltą anapus, sudievintą gyvenimo vaizdą jie norėtų matyti. Homines religiosi būtų galima priskirti menininkams kaip jų a u k š č i a u s i ą rangą. Ta didelė įtari neišgydomo pesimizmo baimė tūkstantmečiais vertė dantimis kabintis į religinę būties interpretaciją – baimė to instinkto, kuris nujaučia, kad tiesą būtų galima pažinti p e r a n k s t i, anksčiau, nei žmogus taps pakankamai stiprus, pakankamai kietas, pakankamai menininkas… Dievobaimingumas, “gyvenimas Dievuje” šiuo požiūriu pasirodo esąs subtiliausias ir paskutinis tiesos b a i m ė s vaisius, menininko žavėjimasis nuosekliausia iš visų klastočių ir svaigimas nuo jos, noras apgręžti tiesą, įgyti netiesą bet kokia kaina. Galbūt todėl, kad lig šiol nebuvo geresnės priemonės žmogui pasigražinti, kaip dievobaimingumas, – dėl jo žmogus gali tapti tokiu menišku, tokiu paviršutinišku, žaižaruojančiu visomis spalvomis, geru, kad jo vaizdas daugiau nebesukelia skausmo.-
60
Mylėti žmones d ė l D i e v o – iš visų žmogaus jausmų iki šiol tai buvo kilniausias ir neprieinamiausias jausmas. Tai, kad meilė žmogui be kokių nors šventų ketinimų yra v e i k i a u kvailystė ir gyvuliškumas, kad šios meilės mastą, subtilumą turi lemti tik kažkoks aukštesnis potraukis, kuris jai turi duoti druskos krislą ir ambros dulkelę,- kad ir kas būtų tas žmogus, kuris pirmas tai patyrė ir “išgyveno”, kad ir kaip pynėsi jo liežuvis jam bandant išreikšti švelnius jausmus,- šventas ir pagarbos vertas telieka mums jis visiems laikams, nes toks žmogus aukščiausiai pakilo ir gražiausiai pasiklydo!
61
Filosofas, kokį suvokiame m e s, laisvi protai, t.y. žmogus, nešantis didžiausią atsakomybės naštą, žmogus, kurio sąžinę slegia visa žmogaus evoliucija,- toks filosofas pasinaudos religijomis kaip ugdymo ir auklėjimo priemone taip pat, kaip ir esamomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. Atrenkanti geriausius, ugdanti, t.y. visada tiek griaunanti, tiek kurianti bei formuojanti įtaka, kurią galima padaryti remiantis religijomis, yra įvairi, daugeriopa ir priklauso nuo jų globai ir apsaugai atiduotų žmonių tipo. Stipriems, nepriklausomiems, gimusiems ir pasirengusiems įsakinėti, įkūnijantiems viešpataujančios rasės protą ir meną, religija tėra papildoma priemonė, padedanti įveikti kliūtis ir įsiviešpatauti: ji yra saitai, siejantys valdovą su valdiniais, ji perduoda į jo rankas jų sąžinę, nenorintį paklusti vidų, išduoda jų sielų paslaptis; jei kai kurios tokios garbingos kilmės natūros dėl savo didelio dvasingumo yra linkusios į uždaresnį ir pasyvų gyvenimą ir tenkinasi tik subtiliausia viešpatavimo atmaina (valdydamos pasirinktus mokinius arba ordino broliją), tai remiantis religija pasiekiama ramybė, išvengiama š i u r k š t e s n i o valdymo rūpesčių ir sunkumų bei visokiam politikavimui b ū d i n g o purvo. Pavyzdžiui, tai suprato brahmanai: remdamiesi religine organizacija, jie įgijo valdžią skirti liaudžiai jos karalius, tuo tarpu patys laikėsi nuošaly, kaip žmonės, turintys vykdyti aukštesnius nei karaliaus uždavinius. Kartu religija ir daliai valdinių teikia galimybę pasirengti būsimam valdymui ir įsakinėjimui ir moko, kaip tai padaryti,- toms lėtai kylančioms klasėms ir luomams, kuriuose palankiomis vedybinio gyvenimo aplinkybėmis didėja valios galia ir džiaugsmas, susitvardymo valia,- religija skatina ir masina juos pasirinkti kelius, vedančius link aukštesnio dvasingumo, išmėginti didžiojo savęs įveikimo, tylėjimo ir vienatvės jausmus… Asketizmas ir puritonizmas yra beveik būtinos auklėjimo ir taurinimo priemonės, jei iš plebėjų kilusi rasė nori tapti ponais ir siekia įsiviešpatauti. Galiausiai paprastiems žmonėms, daugumai, kuri egzistuoja tarnavimui ir bendram labui ir tik todėl t u r i t e i s ę egzistuoti, religija teikia neįkainojamą pasitenkinimą savo padėtimi ir gyvenimo būdu, visapusę sielos ramybę, sutaurintą paklusnumo jausmą, bendrą visiems, panašiems į juos, džiaugsmą ir kančias; ji šiek tiek praskaidrina ir pagražina, ir iš dalies pateisina visą kasdienybę, visą niekingumą, visą pusiau gyvulišką jų sielų skurdą. Religija ir religinis gyvenimo sureikšminimas tokiems negandų kamuojamiems žmonėms meta saulės blyksnius ir leidžia jiems lengviau pakęsti save; ji veikia taip, kaip epikūriečių filosofija veikia aukštesnio rango kenčiančiuosius: gaivina, lavina, tarsi p a n a u d o j a kančią, pagaliau ją netgi pašventina ir pateisina. Turbūt labiausiai vertas pagarbos krikščionybės ir budizmo bruožas yra meistriškas sugebėjimas netgi patį žemiausią ir niekingiausią žmogų išmokyti savo dievobaimingumu kilti aukštyn, iliuzinės daiktų tvarkos laiptais ir taip išlikti patenkintam tikrąja tvarka, dėl kurios jo gyvenimas yra gana rūstus,- bet būtent to rūstumo ir reikia!
