Frydrichas Nyčė – Trečias skyrius. Religingumas 50-55

50

Aistra Dievui: egzistuoja jos prasčiokiškos, atviraširdės ir įkyrios formos, pavyzdžiui, Lutherio,- visas protestantizmas stokoja pietietiškos delicatezza. Egzistuoja orientališka užmarštis, būdinga nepelnytai pasigailėtam arba išaukštintam vergui, pavyzdžiui, Augustinui, kuriam užgauliai stinga gestų ir potraukių kilnumo. Būna moteriškas švelnumas ir geidulingumas, kuris droviai ir nesąmoningai siekia unio mystica et physica 27 , taip kaip Madame de Guyon. Dažnai aistra Dievui pasireiškia gan keistai, kaip užslėpta merginų ir vaikinų lytinė branda, o retsykiais net kaip senmergės isterija ir jos paskutinė ambicija – Bažnyčia jau ne kartą tokiu atveju paskelbdavo moterį šventąja.

51

Galingieji iki šiol pagarbiai lenkdavosi prieš šventąjį, kaip prieš savęs įveikimo mįslę ir tyčinį didžiausią skurdą – kodėl jie lenkėsi? Jie jautė jame – nepaisant menkos ir pasigailėtinos išvaizdos – neįveikiamą jėgą, kuri, sutramdydama juos, siekė išbandyti save, jautė valios stiprybę, kurioje atpažindavo ir gerbdavo savo stiprybę ir viešpatavimo troškimą; garbindami šventąjį, jie garbino kažką savyje. Kartu šventojo vaizdas keldavo jų įtarumą: tokio neregėto atsižadėjimo ir pasipriešinimo prigimčiai siekiama ne veltui,- sakė ir klausė jie patys savęs. Matyt, egzistuoja kažkokia priežastis, kažkoks didelis pavojus, apie kurį asketui turbūt duoda žinią jo slaptieji patarėjai ir lankytojai. Taip pasaulio galingieji pajausdavo naują baimę, suvokdavo naują jėgą, kažkokį nežinomą ir dar neįveiktą priešą -“galios valia” priversdavo juos pagarbiai stovėti prieš šventąjį. Jie privalėjo paklausti jo –

52

Žydų “Senajame Testamente”, dieviškojo teisingumo knygoje, randame tokio didaus stiliaus žmones, daiktus ir kalbas, kad graikų ir indų raštija prieš juos nublanksta. Su baiminga pagarba stovime prieš milžiniškus reliktus to, kuo kadaise buvo žmogus, ir su liūdesiu galvojame apie senąją Aziją ir jos išsikišusi pusiasalį, Europą, kuri norėtų reikšti “žmonijos pažangą” Azijos atžvilgiu. Žinoma, to, kas tėra silpnas ir romus naminis gyvulys ir turi tik tokio gyvulio poreikius (panašiai kaip mūsų dabartiniai inteligentai kartu su krikščionimis, išpažįstančiais “inteligentišką” krikščionybę), šie griuvėsiai nei nustebins, nei nuliūdins – potraukis “Senajam Testamentui” yra “didumo” ir “menkumo” bandymo akmuo,- galbūt todėl, kad “Naujasis Testamentas”, malonės knyga, visada bus artimesnė jo širdžiai (jame yra nemažai autentiško švelnaus ir troškaus vienuolyno broliukų ir menkų sielų tvaiko). Kad “Naujasis Testamentas”, visais atžvilgiais rokoko skonio apraiška, buvo sujungtas su “Senuoju Testamentu” į vieną knygą – Bibliją, “knygą pačią savaime”,- tai turbūt didžiausias akiplėšiškumas ir “dvasios nuodėmė”, slegianti literatūrinės Europos sąžinę.

53

Kam šiandien reikalingas ateizmas? Dievas kaip “Tėvas” iš esmės yra nuneigtas, taip pat ir “Teisėjas”, “Atlygintojas”. Taip pat ir jo “laisva valia”- jis negirdi, o jei girdėtų, tai nesugebėtų padėti. Blogiausia, kad jis, atrodo, nesugeba kalbėti aiškiai: ar jis neapsiblausė? – Štai kokios europietiško teizmo nuosmukio priežastys – tai išsiaiškinau dalyvaudamas įvairiuose pokalbiuose, klausdamas ir įsiklausydamas; man atrodo, kad nors religinis instinktas nepaprastai stiprėja, tačiau jis su dideliu nepasitikėjimu atmeta būtent teistinį savo patenkinimo būdą.

54

Ką gi tokiu atveju daro iš esmės visa naujoji filosofija”? Nuo Descartes’o – ir tai veikiau priešinantis jam, o ne sekant jo pavyzdžiu – visi filosofai, dangstydamiesi subjekto ir predikato sąvokų kritika, rengia sąmokslą prieš senąją sielos sąvoką, tai reiškia – sąmokslą prieš fundamentalias krikščioniškojo mokslo prielaidas. Naujoji filosofija, kaip epistemologinis skepticizmas, yra slaptai ar atvirai a n t i k r i k š č i o n i š k a, nors, tiksliau pasakius, jokiu būdu ne antireliginė. Kadaise iš tikrųjų tikėta “siela” taip, kaip buvo tikima gramatika ir gramatiniu subjektu: buvo sakoma, kad “Aš” yra sąlyga, “mąstau” – predikatas, tai, kas sąlygota; mąstymas yra veikla, kuriai r e i k i a mąstyti subjektą kaip priežastį. Dabar nepaprastai atkakliai ir gudriai pradedama bandyti, ar nepavyktų išsipainioti iš šio tinklo – ar kartais nėra priešingai: “mąstau” yra sąlyga, o “Aš”- sąlygotas dalykas. Vadinasi, “Aš” tėra sintezė, kurią v y k d o pats mąstymas. K a n t a s iš esmės siekė pademonstruoti, kad, laikantis subjekto pozicijų, subjekto negalima įrodyti,- objekto taip pat: galbūt jam ne visada buvo svetima subjekto, taigi “sielos”, t a r i a m o e g z i s t a v i m o galimybė – mintis, kuri Vedantos filosofijos pavidalu jau kartą buvo pasirodžiusi ir tapo galinga jėga.

55

Egzistuoja didelės religinio žiaurumo kopėčios su daugeliu laiptelių, bet trys iš jų, matyt, yra svarbiausi. Kadaise savo Dievui buvo aukojami mylimiausi žmonės – čia reikia paminėti pirmagimių aukas visose priešistorinėse religijose, taip pat imperatoriaus Tiberijaus auką Mitros urve Kaprio saloje – siaubingiausią iš visų Romos anachronizmų. Vėliau, moralinėje žmonijos epochoje, savo Dievui buvo aukojami stipriausi instinktai, kokius tik žmogus turėjo, sava “prigimtis”; š i šventiška nuotaika spindi žiauriame asketo, entuziastingo “išsigimėlio” žvilgsnyje. Galiausiai: kas dar liko aukojimui? Ar nereikėjo pabaigai paaukoti visa, kas guodžia, yra šventa, gydo, visas viltis, visą tikėjimą paslėpta harmonija, būsima laime ir teisingumu? Ar nereikėjo paaukoti patį Dievą ir iš žiaurumo sau garbinti akmenį, kvailybę, sunkulį, likimą, nieką? Už nieką aukoti Dievą – ši paradoksali paskutinio žiaurumo misterija liko išsaugota dabar ateinančiai kartai: mes visi apie ją šį tą žinome.-

27 – mistikos ir gamtos mokslo vienovės (lot.).