Frydrichas Nyčė – Devintas skyrius. Kas kilnu? 278-285

278

– Keliauninke, kas tu? Aš matau – tu eini savo keliu be ironijos, be meilės, su neįžvelgiamomis akimis; drėgnas ir liūdnas kaip svambalas, grįžtantis nepasotintas iš visokio gylio į dienos šviesą – ko jis ten ieškojo? – su krūtine, iš kurios neišgirsi atodūsio, burna, slepiančia šleikštulį, ranka, lėtai siekiančia daiktus: kas tu esi? ką tu darei? Atsikvėpk: šioje vietoje kiekvienas sutinkamas svetingai,- pailsėk! Ir kad ir kas tu būtum – ko tu nori dabar? Ko tau reikia poilsiui? Tik pasakyk: viską tau atiduosiu, ką aš turiu!- “Poilsiui? Poilsiui? O, smalsuoli, ką tu sakai! Bet prašau duoti man -” Ką? Ką? pasakyk gi! – “Dar vieną kaukę. Antrą kaukę!..”

279

Didžiai liūdintys žmonės išsiduoda, kai būna laimingi: jie čiumpa laimę taip, tarsi iš pavydo norėtų ją nuslėgti ir pasmaugti,- ak, jie pernelyg gerai žino, kad ji pabėgs nuo jų!

280

“Prastai! Prastai! Kaip? Ar jis negrįžta – atgal?” – Taip! Bet jūs jo nesuprantate, jei skundžiatės tuo. Jis grįžta atgal kaip kiekvienas, kuris rengiasi dideliam šuoliui. – –

281

– “Ar manim kas patikės? Bet aš reikalauju, kad manim tikėtų: aš visada galvojau apie save blogai, galvojau tik retais atvejais, tik verčiamas, visada be entuziazmo ir tikro domėjimosi “dalyku”, linkęs greit mintimis nutolti nuo “savęs”, visada netikėdamas rezultatu, nes man būdingas neįveikiamas nepasitikėjimas savižinos g a l i m y b e, kuris toks didelis, kad netgi teoretikų vartojamoje sąvokoje “betarpiškas pažinimas” aš matau contradictio in adjecto 81 ,- ko gero, šis faktas yra tikriausias dalykas, kurį žinau apie save. Turbūt manyje slypi kažkoks pasibjaurėjimas, trukdantis t i k ė t i kokia nors apibrėžta nuomone apie save.- Ar čia negalima įžvelgti mįslės? Tikriausiai, bet, laimei, tas riešutas ne mano dantims. – Galbūt taip išsiduoda padermė, kuriai priklausau? – Bet išsiduoda ne man – ir to man tik ir tereikia.-”

282

“Bet kas tau nutiko”? – “Aš nežinau, – atsakė jis užsikirsdamas,- galbūt harpijos praskrido virš mano stalo.” – Šiandien kai kada pasitaiko, kad švelnus, nuosaikus ir santūrus žmogus staiga pasiunta, daužo lėkštes, varto stalus, šaukia, šėlsta, visus įžeidinėja – ir galiausiai pasitraukia šalin susigėdęs, įtūžęs ant savęs,- kur? kam? Kad numirtų iš bado pašaly? Kad uždustų nuo prisiminimų? – Kas turi tauriai ir išrankiai sielai būdingą godulį ir tik retkarčiais randa savo stalą padengtą, savo valgį paruoštą, tam visada gresia didelis pavojus; šiandien jis yra didžiulis. Įvestas į triukšmingą plebėjų amžių ir negalėdamas su jais valgyti iš vieno dubens, jis lengvai gali mirti nuo alkio ir troškulio arba nuo staigaus šleikštulio – jei galų gale jis vis dėlto paragaus iš to dubens.- Tikriausiai mums visiems jau teko sėdėti prie stalų ten, kur nederėjo; ir kaip tik protingiausiems iš mūsų, kurie esame jautriausi maistui, gerai pažįstama toji pavojinga dyspepsia, kylanti iš staigios įžvalgos ir nusivylimo mūsų valgiais ir stalo kaimynais,- d e s e r t u i pateikiamas p a s i š l y k š t ė j i m a s.

283

Subtilios ir kartu taurios savitvardos apraiška yra girti, jei apskritai norima girti, visuomet tik tada, kai su kuo nors n e sutinki: kitu atveju reikėtų juk girti save, o tai prieštarauja geram skoniui; žinoma, tokia savitvarda yra pagrindas ir akstinas suprasti mus nuolat k l a i d i n g a i. Kad galėtum sau leisti šią tikrą skonio ir moralės prabangą, reikia gyventi ne tarp bukų dvasios vargetų, o tarp žmonių, kurių subtilios klaidos ir apsirikimai gali teikti džiaugsmą,- priešingu atveju už jas teks brangiai mokėti! -“Jis mane giria, t a i g i pripažįsta, kad esu teisus”,- ši asiliška išvada subjauroja mums, atsiskyrėliams, pusę gyvenimo, nes asilus paverčia mūsų kaimynais ir draugais.

284

Gyventi, išlaikant siaubingą ir išdidžią ramybę; visada anapus.- Savo noru patirti afektus arba jų nepatirti, būti “už” ir “prieš” ar nebūti, nusileisti iki jų, bet tik laikinai; s ė s t i s ant jų, kaip ant arklių, dažnai kaip ant asilų: juk reikia mokėti pasinaudoti tiek jų kvailumu, tiek įkarščiu. Turėti tris šimtus tariamų motyvų, taip pat ir tamsius akinius: juk būna atvejų, kai niekas neturi matyti mūsų akių, juolab žinoti tikrųjų motyvų. O kompanionu pasirinkti šelmišką ir linksmą ydą – mandagumą. Ir likti savo keturių dorybių šeimininku: drąsos, įžvalgumo, palankumo, vienatvės. Kadangi mums vienatvė yra dorybė kaip rafinuotas polinkis ir švarumo potraukis, kuris įspėja, kad liečiantis žmonėms -“draugėje”- suteršimo neįmanoma išvengti. Kad ir kaip būtų, kur būtų, kada būtų,- bendravimas visada žmogų suvulgarina.

285

Žymiausi įvykiai ir mintys – o žymiausios mintys ir yra žymiausi įvykiai – suvokiami vėliausiai, amžininkų kartos n e i š g y v e n a tokių įvykių – amžininkai prasilenkia su jais. Vyksta kažkas panašu į tai, kas vyksta žvaigždžių karalystėje. Tolimiausių žvaigždžių šviesa vėliausiai pasiekia žmogų; ir kol ji jo nepasiekė, žmogus n e i g i a, kad ten – žvaigždės. “Kiek šimtmečių reikia genijui, kad būtų suprastas?”- tai irgi mastelis, nulemiantis rangą ir prideramą – genijui ir žvaigždei – etiketą.-