„Filosofijos pagrindai“ II. Būties problema. Ikisokratikai

II. BŪTIES PROBLEMA FILOSOFIJOJE

Filosofija vystosi ne kaip mokslas progresyviai, t.y. kai naujosios išstumia senas teorijas ir koncepcijas, o kumuliatyviai, t.y. pagal principą sena papildyti nauju. Aristotelis neišstūmė Platono, o papildė jį. Todėl filosofijos studijavimas neatsiejamas nuo jos istorijos.

Būties problema kilo dar Senovės Graikijoje. Kai kam ši problema gali pasirodyti archaiška ir išgalvota: apie kokią būtį galima kalbėti, jeigu yra patyrimo duotas empirinis pasaulis?! Tačiau šio klausimo aiškumas tik tariamas. Kelsiu priešingą klausimą: ar veikia Saulės sistemoje, Žemėje galiojantys fizikos dėsniai? Bet kas atsakys: žinoma. Gerai. O mūsų galaktikoje? Atsakymas sudėtingesnis: turbūt. Toliau: o kitose galaktikose? Atsakymas vis labiau neapibrėžtas. O visatoje? Teigiamo atsakymo čia nėra. O juk visi šie klausimai sudaro būties, pasaulio vienovės problemą.

Jeigu pasaulis vieningas, tai ir fizikos dėsniai, veikiantys jo vienoje dalyje, galiotų ir visose kitose. Senovės graikai samprotavo analogiškai, nors kiek kitaip: ar daiktų įvairovė yra absoliuti, arba, ar egzistuoja vieningas pasaulis. Jeigu vienovės nėra, galvojo jie, tai nėra ir pasikartojimo, dėsningumo, vadinasi, gyventi tokiame pasaulyje tiesiog negalima – viskas absoliučiai nauja ir kartu nepažinu.

Ikisokratikai

Ikisokratikai – 6-5 a. pr. Kr. antikinės Graikijos mąstytojai ir jų pasekėjai, nepaliesti Sokrato (470-399 prieš Kr.) įtakos. Kiek tai buvo susiję su bendrais klausimais, senovės graikų ikisokratinis mąstymas buvo mitologinis. Tai visų pirma buvo reiškiama animizuojant (sudvasinant) gamtą. Kiekvienoje stichijoje (jūroje, miške, upėse, kalnuose ir kitur) gyveno savi dievai, kurie valdė jiems pavaldžius gamtos barus. Šiomis sąlygomis objektyvios žinios apie gamtą tiesiog negalimos, nes visi gamtos procesai priklausė nuo dievų valios: miške – Panas, upėse, upeliuose ir kituose vandens telkiniuose valdė nimfos. Visus dievus prižiūrėjo Dzeusas.

Pagoniškieji dievai buvo gamtos stichijų personifikacija (suasmeninimas). Todėl pirmoji demitologizavimo forma buvo gamtos stichijų depersonifikavimas, o rezultatas tas, kad jos įgavo pradų (archē) statusą, iš kurių susideda visa gamta. Šie pradai dar buvo vadinami stoicheion – raidė, elementas. Šiuo atveju galime pastebėti analogijų su alfabetu: kaip iš raidžių sudedami žodžiai, sakiniai ir tekstai, tai ir gamtos įvairovę sudaro gamtiniai pradai (elementų). Gamtos „raidžių” antropomorfinis pobūdis akivaizdus: sąmonės ir pasaulio demitologizavimas buvo tik dalinis. Tik krikščionybė sugebėjo baigti demitologizavimą postulatu apie Dievo transcendentiškumą (anapusiškumą) ir panaikinti pasaulio „užburtumą”. Krikščionybės Dievas transcendentiškas tuo atžvilgiu, kad jam iš viso netinka kategorijos „anapus” ir „šiapus”.

Tačiau ikisokratikai savo natūrfilosofija (gamtos filosofija) daug nuveikė demitologizuodami antikinę sąmonę. Pasak Talio (625-547 pr.Kr.), gamta apgyvendinta dievų (jo koncepcijos mitologinis komponentas), bet greta jų, egzistuoja tam tikras pradas (archē) vadinamas vandeniu, kuris yra visos būties esamybės šaltinis: viskas susideda iš vandens. Dievų savivalę riboja vanduo, nes jis ne tiktai medžiaga, o būtent pradas, iš kurio viskas gimsta ir susideda. Akivaizdu, kad Talio vandens negalima suprasti kaip patyrimo duotos įprastos medžiagos (skysčio): vandens upėje ar jūroje, lietaus, drėgmės ir pan. Kitaip tariant, Talio vanduo nėra empirinis reiškinys. Visa būtis esamybė yra metafizinio vandens modifikacija, panašiai kaip empirinis vanduo turi skirtingus agregatinius būvius.

Anaksimeno (2 pusės 6 a. pr.Kr.), Anaksimandro mokinio, koncepcija gana naiviai kritikuoja Talį: sausos dulkės, akmenys ir daug kas kita, jo nuomone, neturi vandens, taigi, nėra visų daiktų visuotinis pradas. Anaksimenas nesuprato, kad Talio vanduo apibūdina ne empirinį pasaulį, o jo būtį kaip esmę, esančią už jutiminio pasaulio ribų. Pats Anaksimenas pasiūlė kitą pradą – orą, nepastebėdamas, kad ši stichija yra tokia pati metafizinė, kaip Talio vanduo.Tai reiškė, kad skirtumas tarp Talio vandens ir Anaksimandro oro ne turinio, o lingvistinio pobūdžio, tai tiesiog tą pačią būtį reiškiantys skirtingi žodžiai. Aiškiai kyla būties (prado) ir buvimo opozicija. Apie būtį galima pasakyti, kad ji yra absoliutus egzistavimas, o buvimas egzistuoja ne savaime, o būties atžvilgiu ir dėl jos.

Iki Talio būtis ir buvimas buvo tapatinamos pagal principą: pasaulis toks, kokį mes jį jutimais suvokiame. Tai naivaus realizmo pozicija. Vandenį Talis postulavo kaip absoliučiai egzistuojantį ir atsisakė akivaizdumo principo bei juo pagrįsto naiviojo realizmo: buvimas (patyrimo duotas pasaulis) yra nematomos būties (šiuo atveju metafizinio vandens) matoma apraiška. Galima būtų paklausti, kuo mitologija ir antjusliniai dievai skiriasi nuo Talio koncepcijos bei jo metafizinio, t.y. antjuslinio vandens Skirtumas didžiulis. Antikiniai dievai valdo pasaulį pagal savo valią ir norus. O Talio vanduo – tai gamtos stichija, objektyvus pagrindas, kuriuo reiškiami patyrimo duoti gamtos fenomenai: tomis pačiomis sąlygomis metafiziniam vandeniui būdingos tos pačios savybės. Kitaip tariant, metafizinio vandens apraiškos prognozuojamos.

Talio mokinio Anaksimandro (610-540 pr.Kr.) koncepcija užima ypatingą vietą Antikos filosofijoje. Suprasdamas, kad metafizinis vanduo ir kiti pradai nėra jutimais duoti, bet yra empirinių stichijų metaforos, jis pasiūlė kitą pradą – apeironą (gr. apeirōn, apeiros), kad būtų galima pagrįsti beribio ir neapibrėžto atžvilgiu. Tai daugiareikšmis žodis, todėl sunku pasakyti, kuria reikšme jis vartojamas.

Kartais apeironoas traktuojamas kaip pirminių elementų (stichijų), t.y. vandens, žemės, ugnies ir oro mišinys. Tai nėra tikslu, nes pernelyg silpnas argumentas remtis viena iš žodžio „apeiron” reikšmių – “tai, kas neapibrėžiama, susiję su „mišiniu”. Reikalas tas, kad apeironas yra neapibūdinamas tuo atžvilgiu, kad apie jį neįmanoma turėti nuomonės, kuri leistų jį apibūdinti. Kiek tai susiję su žodžio „apeirōn”- ,,beribis” reikšme (antroji žodžio reikšmė), tai ir jos nepatvirtina ši traktuotė: elementų mišinys nebūtinai beribis, mišinys gali būti ir ribotas. Yra ir kita interpretacija. Apeironas – tai begalinė erdvė. Tačiau tai graikams prieštaraujanti sąvoka: klasikinėje Antikoje begaliniai nebuvo nei apeirōn („beribis”), nei topos („vieta, vietovė”), nei chōra („nuotolis, atstumas”), nei kenos („tuščias kūnas”), – žodžiu, visa tai, kas turėtų kokią nors užuominą apie erdvę. Graikams bet kokia erdvė visada baigtinė, nes tai jie suprato kaip vietą ar nuotolį, t.y. kaip turintį pabaigą darinį. Lieka reikšmė ,,beribis” – tai ,,niekas”. Tuomet, pasak Anaksimandro, pasaulio pradmuo yra nebūtis (mē on). Egzistuoja net toks terminas – meonizmas. Perėjimas į empirinį pasaulį susietas su beribio apribojimu. Šiuo atžvilgiu nebūtis – pirminė, o buvimas – antrinė. Tai reiškia, kad nebūtis ir buvimas yra, o būties nėra.

Neginčytina, kad būdamas beribis apeironas yra grynas niekas, nebūtis, iš kurį apribojus gimsta empirinis pasaulis. Vadinasi, kyla opozicija „nebūtis – buvimas”. Kai kas gali pasakyti, kad nieko ypatingo ar naujo čia nėra. Antikos mitologijoje jau buvo chaoso ir buvimo opozicija. Tačiau chaosas ne niekas, o kažkas. Anaksimandro manymu, nebūtis (= niekas) egzistuoja, todėl, kad kai kurie filosofai tapatina ją su erdve, kaip kūniškų daiktų egzistavimo sąlyga. Nebūtis – absoliutus, t.y. niekuo neapribotas egzistavimas. Absoliuto apribojimas formuoja santykinį egzistavimą – buvimą. Dėl to kai kada, manoma, kad Anaksimandro traktuotė artima krikščionybės doktrinai, pagal kurią Dievas kuria pasaulį iš nieko. Bet krikščioniškasis „niekas” nėra kažkokia substancija, kaip apeironas: „niekas” krikščioniams neegzistuoja, todėl Dievas yra absoliutus pasaulio kūrėjas.

Norint pabrėžti Anaksimandro koncepcijos išimtinumą Antikoje, verta palyginti ją su Parmenido (gim. 544 pr.Kr.) nuomone tuo pačiu klausimu. Jo žodžiais “būtis yra, o nebūties nėra”. Pritariant šiam teiginiui, Parmenido argumentą, kad nebūtis, tapatinama su tuščia erdve, neegzistuoja, galima suformuluoti taip: jeigu tuštuma yra, tai ji – ne niekas, o kažkas. Išvengti painiavos čia galima tik teigiant, kad nebūtis (tuštuma) neegzistuoja. Pagal Parmenidą jokio apeirono nėra, tai, taip sakant, tik žodis. Dar daugiau. Kyla klausimas, ar egzistuoja buvimas (empirinis pasaulis)? Parmenidas paliko tokią principinę tezę: „Viena ir ta pati mintis yra tai, apie ką mintis yra”. Tai – minties ir būties tapatumo principas. Ir nereiktų jo suprasti taip, kad būtis yra pati mintis. Šio principo prasmė, mano požiūriu, tokia, kad būtį galima suvokti tik mintimis, o ne jutimais. Kitaip tariant, galimybė kažką mąstyti yra to kažko egzistavimo kriterijus. Be to, kas yra (t.y. būtis) mąstoma tik neprieštaringai. Minties prieštaringumas liudija, kad mąstymo objektas neegzistuoja.

Zenonas (490-430 pr. Kr.), Parmenido mokinys, savo filosofijoje ir logikoje iškėlė idėją apie tai, kad tikra mintis negali būti prieštaringa ir, kad tik minties neprieštaringumas yra mąstymo objekto egzistavimo kriterijus. Jis žinomas kaip įžymiųjų aporijų (gr. aporia – “kebli padėtis”) „Strėlės”, „Achilo”, „Dichotomijos” ir kt. autorius. Panagrinėsime aporiją „Strėlė”. Įrodinėjama, kad lekianti strėlė niekada nepasieks tikslo. Argumentacijos esmė tokia. Strėlė nejuda toje vietoje, kur ji yra, nes čia ji užima lygią savo ilgiui vietą. Ir, žinoma, ji nejuda ten, kur jos nėra. Patirtis rodo, kad strėlė, žinoma, juda. Bet šis judėjimas logikos požiūriu galimas tik su prielaida, kad vienoje vietoje strėlė yra ir tuo pat metu jos ten nėra. O tai jau loginis minčių prieštaravimas, liudijantis apie judėjimo nebuvimą būtyje. Vadinasi, empirinis pasaulis yra tik jutiminė iliuzija.

Būtis, Parmenido ir Zenono manymu, nedali, vientisa, homogeniška, neturi daugybiškumo ir judėjimo. Ji negali atsirasti ir išnykti, nes nebūties nėra. Todėl ji amžina: ne laiko begalybės, o jo nebuvimo atžvilgiu. Eleatai (Parmenidas ir Zenonas buvo iš Elėjos) transformuoja opoziciją “būtis – nebuvimas” į naują priešpriešą “būtis – jutiminė iliuzija”.

Daug kas ikisokratikų filosofijoje paaiškės, jeigu palyginsime Parmenido būties koncepciją su Demokrito (460-370 pr. Kr.) atomizmu. Demokritas supranta būtį taip kaip Parmenidas – kaip absoliučiai paprastą egzistavimą. Ji nedaloma, todėl vadinama atomu (gr. atomos – nedalus). Čia kyla nesutapimų tarp šių dviejų traktuočių. Parmenidui būtis – viena, o Demokritas mano esant begalinę atomų daugybę. Akivaizdu, kad pirmojo koncepcija yra monistinė, antrojo pliuralistinė. Atomus skiria tuštuma. Šiuo požiūriu Demokritas skyrėsi nuo Parmenido tuo, kad pripažino nebūties buvimą, nes atomai, jo nuomone, gali judėti tik tuštumoje. Atomas nelaidus, nedalus, amžinas, o visa tai todėl, kad jis neturi tuštumos. Galimybė peiliu perpjauti obuolį rodo tai, kad obuolyje yra tuščių vietų, per kurias peilis patenka į jį. Jeigu obuolys neturėtų tuštumos, tai jis būtų absoliučiai kietas ir nedalus, kaip atomas.

Parmenido nuomonė, kad būties nėra, ne vieniša. Anaksagoras (500-428 pr. Kr.) taip pat manė, kad nepripildytos erdvės, t.y. nebūties nėra. Iš vienos pusės, Anaksagoro pozicija priminė Demokrito atomizmą: pradų, jo vadinamų „sėklomis”, iš kurių susidaro būtis, daugybė, iš kitos – buvo artima Parmenidui. Būtis, pasak Parmenido, sutampanti su mintimi, protinga („logiška”). Analogiškai protinga Anaksagoro būtis: kosmosas (gr. kosmos – tvarka, struktūra), jo nuomone, turi savo energiją, protą, vadinama nusu (gr. nous – protas). Nusas sutvarko visatos (to pan – viskas) dalį: štai šita sutvarkyta visatos dalis vadinama kosmosu.

Heraklito (520-460 pr.kr.) kosmosas taip pat protingas ir harmoningas, kadangi jį valdo pasaulinis protas, vadinamas Logosu. Tai ne tik Protas, Žodis, bet ir Būtinumas: „Viskas vyksta dėl (priešybių – L.K.) kovos ir būtinumo”. Logosas, kaip protinga ir ištarta būtybė, labai primena šiuolaikinę dėsningumo sampratą. Ugnies idėja Heraklitui atlieka tą patį vaidmenį, kaip ir vanduo Taliui arba oras Anaksimenui: iš ugnies kilo pasaulio visuma ir jos atskiri daiktai. Tačiau skirtingai nuo natūrfilosofų, Heraklito ugnis ne tiek pradas, kiek medžiaga, Logoso organizuojama. Todėl tai jau ne būtis, kuri yra Logos, o medžiaga. Buvimas – tai kosmosas, Logoso organizuotas. Pats savaime kosmosas (be Logoso) yra buvimas. Pasak Heraklito, buvimas – tai vaikas, kuris žaidžia, kurdamas ir griaudamas daiktus iš smėlio. Vaikas yra neatsakingumo ir atsitiktinumo simbolis.

Kitaip pasaulio sprendimo, jo būties problemą sprendžia Pitagoras (580-500 pr.Kr.). Jis siūlo daugybę pradų, tačiau tai ne atomai ar sėklos, o skaičiai. Gali atrodyti keista, kad pasaulio pagrindą, jo būtį sudaro ne stichijos ir ne pasaulio protas, o matematiniai objektai, t.y. žmogaus sukurtos ir tik jo sąmonėje esančios konstrukcijos (konstruktai). Patys savaime šie objektai neturi ontologinės prasmės, ji gali būti jiems priskirta. Pvz., skaičius 2 – tai matematinis objektas, kuriam galima priskirti ontologinę prasmę: 2 medžiai. Pitagoras traktuoja skaičius visai kitaip – jis supranta skaičius ontologiškai: net gamta yra tai, kas skaičiuojama, o kas ne – tai ir neegzistuoja, geriausiu atveju yra nesuderinta visatos dalis.

Pitagoro skaičių ontologinį statusą paaiškinsiu taip. Skaičius, manė Pitagoras, galima skaičiuoti tik skaičiais. Pati galimybė išmatuoti daiktus rodo tai, kad jie susidarę iš ontologinių skaičių, t.y. esančių pačioje tikrovėje. Skaičiai, kuriais remiantis skaičiuojami ontologiniai skaičiai, yra matematiniai objektai. Kitaip tariant, skaičius suprantamas kaip pasaulio sandaros principas, kaip daiktų matas ir dydis, jų proporcija. Kiekvienas skaičius Pitagorui nedalus, panašiai kaip Parmenidui būtis arba Demokritui atomas: 2 yra nedaloma visuma, kuri nesusideda iš dviejų vienetų. Todėl 1+1, pasak Pitagoro, negali būti lygu 2: turime tik atitikimą tarp dviejų vienetų ir skaičiaus 2. Kartais Pitagorą vadina pliuralistu, esą, jam būtis susideda iš daugybės pradų (skaičių). Tačiau tai paviršutiniškas požiūris į jo koncepciją. Skaičiai tikrai yra pradai, bet šie pradai turi pirmapradį – vienetą (monadą), iš kurio gimsta visi skaičiai. Taigi, Pitagoro mokymas monistinis. Monada („vieninga”) yra tikroji būtis. Monados sąlygojami skaičiai yra skaičiavimo ir kartu buvimo formavimo priemonė. Pasaulis (buvimas) „protingas” (logiškas) todėl, kad suformuotas iš skaičių – suskaičiuotas ir apribotas, panašiai kaip Anaksimandrui buvimas yra apeirono apribojimo rezultatas.

• 1. Kas sudaro mitologinės sąmonės pirminių formų turinį – gamtos animizavimą, sudvasinimą ir gamtos stichijų personifikavimą (suasmenimą)?
• 2. Kokie pagrindiniai Talio ir Anaksimeno natūrfilosofijos bruožai?
• 3. Kaip ikisokratikai suprato jų įvestą būties ir buvimo opoziciją?
• 4. Kokiu būdu ikisokratikai įveikė akivaizdumo ir naivaus realizmo principus?
• 5. Kodėl Anaksimandro apeirono koncepciją galima laikyti filosofija šio žodžio tiesiogine prasme?
• 6. Kaip traktuojama būtis ir nebūtis Parmenino filosofijoje?
• 7. Koks yra egzistavimo kriterijus parmenino ir Zenono požiūriu?
• 8. Ar yra judėjimas Zenono požiūriu jo „Strėlės” opozicijoje? Jeigu taip (ne), tai kodėl?
• 9. Kuo skiriasi Demokrato ir Anaksagoro pliuralizmas?
• 10. Kaip traktuojamas Logosas Heraklito filosofijoje?
• 11. Kokiu būdu Pitagoras traktuoja skaičius kaip universumo pirmapradžius?