„Filosofijos pagrindai“ I. Filosofijos specifika. Filosofijos objektas

Klausimas apie mokslo arba koncepcijos objektą, kad ir kaip būtų keista, yra vienas iš pačių sunkiausių. Sakykime, užduokite chemikui konkretų klausimą, ir jis be vargo į jį atsakys. O paklauskite, ką tiria chemija, ir jis, neabejotinai, paklius į keblią situaciją. Taip pat ir filosofijoje – keblumų čia apstu. Yra daugybė filosofijos krypčių, pavyzdžiui, pozityvizmas, personalizmas, pragmatizmas, egzistencializmas ir kt. Kiekvienos iš jų objektą sunku apibrėžti. Dar sunkiau apibūdinti, kas jas vienija, t.y. atsakyti į klausimą, ar tai iš viso filosofijos kryptys, o gal tai skirtingi mokslai.

Pažvelkime į marksizmo filosofiją. Jos pradininkai K. Marksas (1818-1883) ir F. Engelsas (1820-1895) teigė, kad bet kuri filosofija prasideda nuo klausimo apie materijos ir sąmonės santykį. Materija suprantama kaip objektyvi tikrovė, egzistuojanti nepriklausomai nuo sąmonės ir už jos ribų, o pastaroji- smegenų savybė pavaizduoti šią tikrovę. Atsakymas į šį pagrindinį filosofijos klausimą, pagal jų nuomonę, lėmė vienos ar kitos filosofijos krypties turinį. Visa tai atrodo nuoseklu ir logiška. Tačiau netgi tokia, atrodytų, akivaizdi filosofijos objekto charakteristika turi nemaža keblumų. Visų pirma erdvė, Markso manymu, yra materijos egzistavimo forma, sąmonei ji nebūdinga. Todėl kyla natūralus klausimas: kaip suprasti tai, kad materija egzistuoja už sąmonės? Juk sąmonei nebūdingos erdvės charakteristikos, todėl neturi jokios prasmės tvirtinimas, kad materija egzistuoja už sąmonės, kaip tam tikro atskaitos taško. Materija ir sąmonė traktuojamos kaip priešybės: materija yra tai, kas ne sąmonė, o sąmonė – tai, kas ne materija. Tai nusako triviali frazė: sąmonė ideali, t.y. nemateriali. Logiška manyti, kad materija materiali, nors marksizmo klasikai šito neteigė, nes tai primintų žinomą frazę, kad „aliejus aliejingas”. Pagaliau nelabai suprantama, kaip sąmonė, materijos priešybė, t.y. neturėdama su ja nieko bendra, gali būti jos savybė. Sąmonė atvaizduoja materiją, todėl yra antrinė. Materija – pirminė, kadangi ji yra atspindžio objektas. Lyg ir logiška, bet juk sąmonė – ne veidrodis, kad kažką atspindėtų.

Nereikia galvoti, kad K. Marksas buvo vienintelis, pakliuvęs į tokią keblią situaciją, apibrėždamas savo filosofijos objektą. Panašiai vienas iš pragmatizmo lyderių, amerikiečių filosofas Dž. Diuji (1859-1952), apibūdindamas pragmatizmo fundamentaliąją – patyrimo – sąvoką, ne mažiau fundamentalią nei Markso materijos ir sąmonės sąvokos, nerado nieko geriau, kaip patyrimu laikyti tai, kas siejama su patyrimu. Tai ne žinomų filosofų nesusipratimas, o įrodymas, kad gana sunku objektyviai suformuluoti filosofijos objektą, kadangi, šiuo atveju, filosofai priversti vartoti bazines sąvokas, kurios negali būti apibrėžtos būtent dėl to, kad yra bazinės. Bandymai apibrėžti sąlygoja arba naujų bazinių (neapibrėžiamų) sąvokų ą, arba, kaip buvo mūsų atveju, pseudo tautologijų atsiradimą: sąmonė yra ne materija, patyrimas yra duotas patyrime.

Jeigu priminsime Markso klausimą apie materijos ir sąmonės santykį, tai rasime du atsakymus į jį: materializmą ir idealizmą. Markso sprendimą sudaro tai, kad pripažįstamas materijos pirmumas ir sąmonės antrumas. Materijos pirmumas reiškia, kad ji egzistuoja už ir nepriklausomai nuo sąmonės (materijos pirmumo ir materijos apibrėžimai sutampa), o sąmonė – antrinė todėl, priklauso nuo materijos, be to, ji atvaizduoja materiją ir yra materijos savastis bei egzistavimo forma žmogaus sąmonėje  (sąmonės antrumo ir sąmonės apibrėžimai čia irgi sutampa). Idealistinis sprendimas sąlygoja sąmonės pirmumo ir materijos antrumo pripažinimą. Dėl materializmo nebuvo loginių sunkumų, išskyrus pseudo tautologiją „materija = materijos pirmumas”. Kai dėl idealizmo, pseudotautologija „sąmonė = sąmonės pirmumas” nepaaiškina klausimo apie tai, kaip suprasti sąmonės pirmumą.

Svarstydamas šią problemą K. Marksas visų pirma turėjo omeny jos religinį pobūdį: kažkokia objektyvi sąmonė, t.y. Dievas, kuria pasaulį ir sąlygoja jo egzistavimą. Čia viskas suprantama. K. Marksas buvo ateistas ir savo filosofiją grindė prieštaravimu religijai. Sunkiau spręsti kitą šio klausimo variantą, kurį fundamentaliai nagrinėjo V. Leninas (1870-1924) knygoje „Materializmas ir empiriokriticizmas”. Kokiu atžvilgiu žmogaus sąmonė gali būti pirminė pasaulio atžvilgiu? Suprantama, kad žmogaus sąmonė nekuria pasaulio. Apie pirmumą čia galima kalbėti tik gnoseologiniu, o ne ontologiniu aspektu: sąmonė pirminė todėl, kad jos egzistavimas absoliučiai tikras, o štai išorinio pasaulio, vadinamosios materijos, egzistavimas yra abejotinas. Šios situacijos psichologinis analogas yra haliucinacija: žmogus kažką mato, nors tas kažkas tikrovėje neegzistuoja.

Jeigu sąmonė ontologiška, t.y. kuria pasaulį, tai turime objektyvųjį idealizmą. Sąmonės pirmumas gnoseologijos atžvilgiu reiškia subjektyvųjį idealizmą. Apskritai Markso klausimas apie materijos ir sąmonės santykį sąlygoja trečią sprendimą, kurio Marksas praktiškai nesvarsto, manydamas, kad jis nesvarbus. Čia kalbama apie nuomonę, kad materija ir sąmonė nepriklauso viena nuo kitos. Filosofijos istorijoje šio varianto tipiškas atvejis buvo R. Dekarto (1596-1660) dvasios ir kūno dualizmas. Dekarto manymu, abu pradai autonomiški, tarp jų yra tik atitinkamumo santykis. Antai pakėlęs ranką, aš nevaldau jos savo valia, o tik atitinkamai prisijungiu, prisidedu prie rankos judesio. Taigi galima kalbėti apie monizmą, materialistinį ir idealistinį, ir apie dualizmą. Monizmas pripažįsta vieną pirminį pradą, o dualizmas kalba apie du nepriklausomus pradus.

Pagaliau galimas ir klausimas apie daugelį pasaulio pradų. Jis būtų už marksistinės traktuotės ribų, nes santykis tarp materijos ir sąmonės nėra esminis. Tiktų prisiminti Demokrito koncepciją apie atomus. Marksui atomai viso labo tik sudaro materialųjį pasaulį. Bet Demokritui atomas ne materialaus pasaulio sudėtinė dalis, o pats pasaulis – pati visata – yra daugybė pasaulių (atomų). Analogiškai ir Leibnicui (1646-1716) pasaulis yra monada, ir ne viena, o daugybė. Šitaip išryškėja pliuralizmo samprata.

Skirtumas tarp monizmo ir dualizmo yra santykinis, nes priklauso nuo požiūrio. Markso materializmas yra monizmas ontologijos atžvilgiu: pasaulis vieningas ir vienas, jis – materialus (sąmonė – ne pasaulis, o materialaus pasaulio savybė). Gnoseologiniu požiūriu materija ir sąmonė sudaro absoliučias priešybes: sąmonė nemateriali, yra materijos atvaizdas, kitaip sakant, antrinė tikrovė. Šiuo atveju galima kalbėti apie gnoseologinį dualizmą. Kaip matome, priklausomai nuo santykio, ontologinis monizmas gali būti gnoseologinis dualizmas. Aukščiau, kalbant apie dualizmą, buvo turima galvoje ontologinis dualizmas: egzistuoja du nepriklausomi vienas nuo kito pasauliai. Taigi kalbama apie dvi egzistencijas. Dekarto kūno ir dvasios dualizmas – tipiškas šito pavyzdys. Demokrito arba Leibnico požiūriu pliuralizmas taip pat yra ontologinis, kadangi kalbama ne apie atspindėjimą (atvaizdavimą), o apie daugybes pradų egzistavimą. Tiesa, be ontologinio dualizmo esama ir deontologinio. Šiuo atveju kalbama ne apie dvi egzistencijas, o apie pradus, vadinamus esamybe ir reikiamybe. Esamybė yra atsakymas į klausimą, kas yra (buvo, bus). Reikiamybė yra atsakymas į klausimą, kas turėtų būti ir galėtų būti. Tipiškas deontologizmo pavyzdys yra V. Vindelbando (1848-1915) Badeno mokyklos vadovo filosofija.

Nesunku pastebėti, kad visose skirtingose traktuotėse kalbama apie žmogų, jo sąmonę, jo pažiūras į pasaulį. Todėl galima teigti, kad filosofijos objektas – žmogus. Gerai – žmogus. Bet jį tyrinėja daugelis mokslų: antropologija, archeologija, kultūrologija, sociologija, psichologija, politinė ekonomija ir daugelis kitų. Kokia tuomet yra filosofijos specifika? Reikalas tas, kad filosofija netyrinėja žmogaus empirinės egzistencijos – tokio tyrimo geriausias metodas būtų anketinė apklausa.. Iš tikrųjų filosofijai to nereikia, nes ji tyrinėja galimybes, tai, ką žmogus gali galvoti apie save ir pasaulį.

Taigi filosofijos objektas – žmogus. Hėgelis (1770-1831) straipsnyje „Kas mąsto abstrakčiai?” parodė, kad ne filosofas, o miesčionis mąsto apie žmogų abstrakčiai. Tikrovėje bet kuris žmogus konkretus: jis savo tėvų sūnus, savo draugų draugas ir pan. Todėl filosofija tyrinėja žmogų kaip konkretų objektą: jo santykius su Dievu, su gamta ir su kitais žmonėmis.

Žmogaus santykis su Dievu. Čia galima ateistinė pozicija, kaip F. Dostojevskio (1821-1881) romano „Velniai” herojaus Kirilovo, kuris sako: „Tikiu, kad Dievo nėra”. Tai tikėjimas niekuo, t.y. išvirkščias, negatyvus tikėjimas. Teistai tiki kažkuo teigiamu, vadinamąjį Dievą. Deistai taip pat tiki Jį, bet, skirtingai nuo teistų, mano, kad pasaulis tik sukurtas Dievo, o toliau jis vystosi nepriklausomai nuo Jo, pagal savo dėsnius. Dar galima kalbėti apie panteizmą, kuris tapatina Dievą su gamta. Pagaliau verta paminėti indiferentizmą: indiferentai abejingi Dievo problemai. Dar galima būtų skirti mono – ir politeizmą ir pan.

Tikėjimas – žmogiškojo proto pamatinė savybė, religinis – juo labiau. Tikėjimas Dievu sudaro visos žmogiškosios kultūros pamatą. Visos žinomos kultūros rėmėsi religiniu tikėjimu: krikščionybė, islamas, budizmas ir kt. Bet kuri kultūra yra religinių pagrindų tęsinys. Antai mokslas atsirado dėl krikščionybės, kuri traktuoja Dievą kaip transcendentinį (t.y. kaip išorinį pasaulį), todėl buvo galima tirti gamtos dėsningumus, nepriklausomai nuo antgamtybės. Teologija taip pat tyrinėja žmogaus ir Dievo santykius. Tačiau tai ontologiniai santykiai. O filosofija domisi žmogaus principine nuomone apie Dievą iš principo (ne empirine!): tai reiškia, kad filosofija refleksiška, tuo ir skiriasi nuo teologijos.

Žmogaus santykis su gamta. Netgi gamtos mokslai, apie kuriuos manoma, kad jie tyrinėja gamtą, yra mokslai apie žmogaus santykį su gamta. Reikalas tas, kad tyrinėjama ne pati gamta, o tam tikras jos aspektas, žmogaus pasirinktas, kaip nagrinėjimo objektas. Šis gamtos aspektas gretinamas su žmogumi beijo biologinėmis, socialinėmis, ekonominėmis ir kitomis ypatybėmis. Šį faktą atskleidžia antropinis (gr. antropos – žmogus) principas, skelbiantis, kad žmogus yra lyg visatos centras: ne žmogus prisitaikęs prie pasaulio, o pasaulis – prie jo. Visos fizinės gamtos konstantos tokios, o jei jos būtų nors kiek kitokios – ir žmogaus egzistavimas būtų neįmanomas. Be mokslinio – pažintinio žmogaus santykio su gamta, egzistuoja socialiniai, ekonominiai, geopolitiniai, estetiniai, doroviniai, religiniai ir kitokie santykiai.

Ypatingo filosofinio santykio su gamta nėra. Natūrfilosofija, atsiradusi dar senovės pasaulyje, buvo gamtos aiškinimas remiantis abstrakčiais samprotavimais. Kadangi neturėjo empirinių tyrimų metodo bei atitinkamo instrumentarijaus, stebėjimo, matavimų ir eksperimentų priemonių, natūrfilosofija buvo metafizika bendrų samprotavimų apie gamtos principus ir dėsnius atžvilgiu. Tie principai ir dėsniai buvo nustatomi ne empiriškai, o remiantis sąvokomis, tenka pasakyti, kartais labai vykusiomis. Antai viduramžių scholastikos impetuso sąvoka buvo G. Galilėjaus (1564-1642) ir I. Niutono (1643-1727) fizikos impulso sąvokos prototipas. Filosofija yra gamtos metafizika, bet ne bendrų samprotavimų, o refleksijos su žiniomis apie gamtą ir mokslą atžvilgiu. Ji apibendrina tas žinias bei formuluoja pasaulio vaizdą. Taip pat filosofija yra mokslo savimonė. Dar daugiau, jos idėjos yra aukščiau – mokslo sąvokos gimsta iš idėjų, o ne atvirkščiai. Pavyzdžiui, A. Einšteino fizikos heterogeninės erdvės sąvoka atsirado dėl Aristotelio ir Leibnico metafizikos. Aristoteliui erdvė turi viršų ir apačią, kairę ir dešinę. Kūnai čia krinta ne dėl kokios nors gravitacijos, o veržiasi į savo natūraliąją vietą. Sunkių kūnų natūralioji vieta – apačia. Būdami viršuje, dėl išorinės jėgos veikimo, jie verčiami žemyn, į savo natūraliąją vietą, jei ta jėga nustoja veikti. Leibnicui erdvė taip pat heterogeninė, priklausanti nuo joje vykstančių įvykių. A. Einšteino fizikoje erdvės savybės priklauso nuo įvykių kiekio, greičio, medžiagos masės ir energijos.

Žmogaus santykis su kitais žmonėmis. Visuomenę, žmonių tarpusavio santykius nagrinėja daugelis mokslų: sociologija, antropologija, kultūrologija ir kt. Skirtingai nuo jų, filosofija domisi ne tuo, kaip gyvena žmogus, o ką jis galvoja apie savo gyvenimą. Žmogaus mintys apie savo gyvenimą yra žymiai svarbiau, negu jo empirinis egzistavimas. Taip pat filosofija tyrinėja pačią žmogiškojo gyvenimo esmę.

Filosofija nėra tiesiog refleksija, visuomeninio gyvenimo apibendrinimo loginis mechanizmas. Ji yra ne kas kita, kaip visuomenės savimonė, identifikuojanti save pačią. Savęs identifikavimo funkcija sudaro savimonės esmę. Visuomenė tokia, o ne kitokia, būtent dėl minėtojo savęs identifikavimo. Vaizdžiai kalbant, visuomenė – tai gimininis žmogus. Savimonės netekimas, savęs identifikavimo sugriovimas sąlygoja asmenybės, visuomenės ir valstybės iširimą. Asmenybės suirimas, t.y. savojo Aš praradimas medicinoje vadinamas šizofrenija (suskaldyta sąmonė). Visuomenėje šis procesas vadinamas socialiniu politiniu suskaldymu. Romos imperija žlugo ne dėl barbarų antplūdžio, o dėl nacijos savimonės praradimo. Analogiškai ir Tarybų Sąjunga iširo ne dėl išorinių priežasčių, o dėl vidaus faktorių.

• 1. Ką K. Marksas ir F. Engelsas suprato kaip pagrindinį filosofijos klausimą?
• 2. Kas per kryptys filosofijos vadinamos materializmu ir idealizmu?
• 3. Kaip apibūdinamas objektyvusis ir subjektyvusis idealizmas?
• 4. Kas būdinga filosofiniam monizmui, dualizmui ir pliuralizmui?
• 5. Kuo skiriasi gnoseologinis ir ontologinis dualizmas?
• 6. Kokiu būdu žmogus konkretizuojamas savo santykiuose su Dievu, gamta ir kitais žmonėmis?
• 7. Kas sudaro filosofijos kaip visuomenės savimonės vaidmenį?