„Filosofijos pagrindai“ I. Filosofijos specifika. Filosofija ir religija

Filosofija ir religija yra dvi pagrindinės metafizikos formos. Racionalus religinių klausimų svarstymas, teologija, apskritai sunkiai atskiriama nuo filosofijos. Tomas Akvinietis (1225-1274), viduramžių vienuolis-dominikonas, yra tiek  filosofas, tiek ir teologas. Bendra tarp filosofijos ir religijos tai, kad, kaip metafizika, jos nepriklauso nuo patirties, priešingai, ją sąlygoja. Kokia mūsų patirtis, priklauso nuo to, kokią religiją mes išpažįstame, kokios filosofijos mes laikomės (nebūtinai sąmoningai ar profesionaliai). Žodžiu, metafizika yra mūsų patirties sąlyga.

Skirtumas tarp filosofijos ir religijos tai, kad pirmoji yra racionali metafizika, o antroji – iracionali. Filosofija racionali ta prasme, kad ji operuoja racionaliomis idėjomis, kurios gali būti kritikuojamos. Be to, visada galima keisti ir tobulinti filosofijos turinį.

Visa tai absoliučiai nebūdinga religijai. Jos samprotavimai remiasi ne idėjomis, o mitais ir dogmatais, kurie nekritikuotini ir apskritai racionaliai nesvarstytini. Religijoje nėra jokių definicijų. Sunku įsivaizduoti judaizmo ar krikščionybės apibūdinimus „Dievas – tai…”. Neįmanoma nagrinėti iracionalumo racionaliai. Pavyzdžiui, ką racionalaus galima pasakyti apie tai, kad Marija yra mergelė ir tuo pat metu Jėzaus motina?! Negali būti pakeistas nė vienas Šventųjų tekstų (Biblijos, Korano ir kt.) – vienos ar kitos religijos pagrindo – žodis. Bet kokios religijos naujovės veda ne į jos tobulinimą, o į ereziją ir naujų tikėjimų formavimąsi. Gerai žinomos krikščionybės erezijos (arijonizmas, manicheizmas, gnosticizmas ir kt.). Bandymas reformuoti krikščionybę ją ne tobulina, o sudaro galimybę atsirasti naujoms bažnyčioms (liuteronų, kalvinų, babtistų, Jehovos liudytojų, mormonų ir kt.).

Beje, raidos požiūriu filosofija ir religija turi daug bendro. Nors religija netoleruoja kokių nors pakeitimų, juo labiau tobulinimų, vis dėlto, tiek religija, tiek ir filosofija, nepripažįsta linijinio vystymosi. Dėl religijos tai akivaizdu, o štai filosofijos raidą reikia paaiškinti. Tiesa, pradėsiu ne nuo filosofijos, o nuo literatūros, kur linijinės raidos nebuvimas beveik akivaizdus. Niekas neteigs, kad Euripido pasirodymas Antikos Graikijoje padarė Homerą nereikalingą. Analogiškai Č. Dikensas nepašalino Šekspyro. Juokinga būtų teigti, kad Šekspyras – tai nepakankamai išsivystęs Dikensas. Literatūros procese dominuoja ne linijinis vystymasis, o akumuliacija (kaupimas), seno papildymas nauju: nauja ne šalina ar išstumia seną, o jį papildo. Taip ir filosofijoje. Aristotelis ne tobulina Platoną (427-347 pr. Kr.), o yra tiesiog kitoks, lyginant su juo. Jeigu ir galima kalbėti apie filosofijos vystymąsi, tai jis yra ne linijinis, skirtingai nuo įprasto, t.y. vyksta ne tobulėjimo aspektu, o seną papildant nauju.

Yra ir daugiau panašumų tarp filosofijos ir religijos. Būdamos metafizika, jos įprasmina pasaulį, tiesa, skirtumas tarp jų yra tai, kad filosofija susieja pasaulį su žmogiškuoju racionalumu, nustatydama gnoseologinį pasaulio ir žmogaus santykį, o religija, susiedama pasaulį ir žmogų, Dievą laiko šio santykio šaltiniu. Todėl religija ne gnoseologizuoja, o ontologizuoja žmogaus santykį su pasauliu. Gnoseologinis santykis numato, kad pasaulis išorinis žmogui, ir pastarasis gali tik jų suvokti. Čia tinka paklausti, ar apskritai egzistuoja šis pasaulis? O jeigu egzistuoja, ar gali žmogus jį pažinti? Ontologizmas remiasi tuo, kad Dievas sukūrė pasaulį, o ne iliuziją: pasaulis egzistuoja ir kartu yra būtis. Pasaulio pažinimas galimas jau tik todėl, kad jis egzistuoja (pažinumo ontologinė prielaida). Ontologiškai tiesa nėra pažinimo rezultatas, ji jau yra, egzistuoja. Ontologiniu požiūriu religija neieško tiesos, ji jau yra pasaulyje ir žmoguje, pakanka tikėti, kad susivienytum su ja. Aukščiausia tiesa yra Jėzus Kristus, antrasis Šventosios Trejybės asmuo (hipostazė).

Gnoseologizmas ir ontologizmas – ne vienintelis filosofijos ir religijos skirtumas. Filosofija pernelyg racionali, kad susietų pasaulį ir žmogų į vieningą visumą. Šiuo atveju nesiekiama toliau, negu ši gnoseologinė vienybė: tiesa šiuo atveju yra tik pasaulio ir žmogaus atitikimas. Religijoje kitaip. Ji sužmogina pasaulį, nes net pats Dievas, būtent Jo sūniškoji hipostazė, Jėzus Kristus, yra Žmogiškasis Sūnus, sujungęs savo žmogiškumą, žemiškumą ir Dieviškumą. Filosofija nesugeba sužmoginti pasaulio, kadangi dėl savo racionalumo, ji nepažįsta Dievo, kuriam žmogus ir pasaulis vieningi.

Religija remiasi tikėjimu, kuris yra viso religingumo kertinis akmuo. Vis dėlto būtų lengvabūdiška manyti, kad racionali filosofija turi racionalius pamatus. Jie vis tie patys – tikėjimas, kuriuo remiasi bet kuri sąmonės forma. Mes tikime ne tik į Dievą, bet ir į išorinio pasaulio egzistavimą. Net mokslas prasideda nuo tikėjimo. „Protingas žinojimas, – rašė L. Karsavinas (1882-1952), – yra simbolinė tikėjimo išraiška”. Mokslininkas tiki į erdvės ir laiko egzistavimą, bet pačiame tikėjime nėra jokio žinojimo: nei vienas fizikas nežino, kas tai yra erdvė ir laikas. Šios sąvokos vadinamos bazinėmis. Mokslinis pavadinimas (bazinės sąvokos) tik paslepia, bet nepakeičia jų tikrosios prasmės – tikėjimo.

Ir vis tiktai tikėjimas į kelmo egzistavimą ir tikėjimas į Dievą yra skirtingi dalykai. Vienas dalykas tikėti į materialaus pasaulio, suvokiamo jutimo organais, egzistavimą, o kitas – tikėti į Dievą, kuris yra už jutiminio suvokimo ribų. Anot apaštalo Pauliaus, „tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome” (Hebr., 11:1). Tai puikus religinio tikėjimo apibūdinimas! Religinio tikėjimo objektas yra tai, kas yra daugiau, antjutiminis, kas negali būti duotybė, kaip materialus pasaulis, tai – laukimas, į kuriuos nukreiptos žmogaus dvasinės paieškos.

Religinis tikėjimas taip pat nevienonas. Viena, pradėti tikėti, kita – nueiti visą kelią iki įsitikinimo. Žmogus gali būti verčiamas tikėti dėl išorės aplinkybių. Tai gerai nusakė Tertulianas (160-222) jam priskiriamoje frazėje „Credo, quia absurdum est” („Tikiu, nes tai absurdas”). Greičiausiai tai jo mintis, nes traktate „Apie Kristaus kūną” jis rašė: „mirė Dievo Sūnus – tai visiškai tikėtina, nes tai nesąmonė (absurdum est. – L.K.); ir palaidotas, prisikėlė – tai neabejotina, nes neįmanoma”. Versti įtikėti gali ir stebuklas. Jėzus Kristus kiek galėjo susilaikydavo nuo stebuklų, manydamas, kad tikėjimas yra laisvės ir geros valios aktas. Todėl tikėjimas, sąlygotas stebuklų ar pasaulio absurdo, yra religinio tikėjimo žemesnioji forma.

Religinis tikėjimas – tai, kas duota, o procesas, jis nepriešinamas su pažinimu, kaip mano ateistai,o glaudžiai su juo susijęs. Pasak anglų teologo vyskupo Anzelmo Kenterberiečio (1033-1109), tikėjimas sudaro racionalaus žinojimo prielaidą. Kartu, pažinimas stiprina tikėjimą: „Credo ut intelligam” („Tikiu, nes žinau”). Pažinimo nuskaidrintas tikėjimas sudaro aukščiausią pakopą, lyginant su tikėjimu, pagrįstu absurdu arba stebuklu. Tikėjimo ir pažinimo dialektika yra tai, kad dėl pažinimo atsiradęs tikėjimas sąlygoja tobulesnį pažinimą. Būtent tai turėjo omeny rusų dvasininkas, teologas ir filosofas P. Florenskis (1882-1937), siūlydamas formulę „Intelligo ut credam” („Žinau, nes tikiu”).

Aukščiausias religinio tikėjimo tipas – tai įsitikinimo ir įtikėjimas. Tai sąmoningas ne gnoseologinio, bet ontologinio pobūdžio žmogaus gręžimąsis į Dievą,: dėl tikėjimo žmogus susivienija su Dievu ne vaizduotėje, o pačioje tikrovėje. Čia žmogus esti Dieve, bendrauja su Juo per maldą, kuri yra žmogaus ir Dievo dialogas. Malda aktualizuoja tikėjimą.

Tikėjimas filosofijoje labiau susijęs su religija, negu tikėjimas moksle. Tai aiškinama tuo, kad filosofija, panašiai kaip religija, priklauso metafizinių sistemų grupei, kur nagrinėjami objektai, esantys už patyrimo ribų, tarkime, Dievas religijoje arba būtis filosofijoje. Vis dėlto skirtumas tarp jų didžiulis. Absoliutas (Dievas) negali turėti atributų, kurie ribotų Jį, darydami neabsoliutų. Todėl bet kokie bandymai Jį racionaliai analizuoti pasmerkti nesėkmei. Čia galima tik tikėti. Religija prasideda tikėjimu ir baigiasi juo, tiksliau, aukščiausia jo forma – įsitikinimu. O filosofija, svarstydama, pavyzdžiui, būties problemą, visada turi galimybę projektuoti svarstomą objektą į empirinę tikrovę. Todėl filosofinių tyrinėjimų rezultatas yra metafizinio pobūdžio. Tai ne įsitikinimas, o būtent pažinimas, nes yra racionalus ir atitinka empirinę tikrovę. Tačiau tai ne konceptualus žinojimas, kuriam būdinga deskriptyvi (aprašomoji) funkcija, kai fiksuojamas koks nors tikrovės fragmentas. Greičiausiai tai – tikrovės įprasminimas, bandymas ne tiek pažinti, kiek suprasti ją.

Religija mąsto ne idėjomis, kaip filosofija, o mitais. Skirtingai nuo idėjos, mitas – iracionalus, todėl visai nekritikuojamas: jį galima tik priimti arba atmesti. Religinį mitą reikia skirti nuo pasaulietiškojo, kurį formuoja kasdieninis gyvenimas. Religiniai mitai yra Dieviškojo apreiškimo, paprastai fiksuojamo šventuosiuose tekstuose (Biblija, Koranas ir pan.), rezultatas. Skirtingai nuo dogmatų, mitas pritaikytas žmogiškosios sąmonės lygiui, jos galimybėmis suprasti. Tačiau Dieviškoji tiesa negali tilpti ribotame žmogaus prote. Todėl egzistuoja kitos Dieviškojo apreiškimo suvokimo formos – dogmatų, kai Dieviškoji tiesa suvokiama kaip nelogiška, prieštaringa. Antai krikščionių bažnyčia patvirtino dogmatą apie Šv. Mergelės Marijos nekaltybę, laikydama ją Motina, Dievo gimdytoja, o kartu ir Mergele. Religija nebijo loginių prieštaravimų, laikydama save aukščiau už juos. Konkrečiai, iš vienos pusės tvirtinama, kad Dievas – transcendentinis, t.y. egzistuoja už erdvės ir laiko ribų, o iš kitos pusės- Jis visur esantis, be kita ko, ir mūsų pasaulyje. Jeigu mitas yra Dieviškasis apreiškimas, tai juo besiremiantis dogmatas tvirtinamas bažnyčios. Dauguma krikščionybės dogmatų buvo tvirtinami septynių Visuotinių susirinkimų, nuo Pirmojo Nikėjos (325 m.) iki antrojo Nikėjos susirinkimo (787 m.).

Kaip jau kalbėta, religinis mitas pritaikytas prie žmogiškojo supratimo. Religinio mito pavyzdys galėtų būti scena iš Mozės Penkiaknygės. Dievas vaikšto po Edeno sodą ir sako Adomui: ,,Adomai, kur tu?”. Tas atsako: ,,Aš čia, Viešpatie, bet negaliu pareiti prie Tavęs, nes aš nuogas”. Abejoju, kad visa tai taip ir buvo, kadangi Dievas yra dvasia, kuri negali vaikščioti po sodą „dienos šviesoje”. Visa scena pritaikyta senovės žydų žmogui, kuriam ji adresuota.

Religija visada yra mokymas būtent apie tai, kaip reikia elgtis, kad būtų pasiekta Dievo karalystė. Štai šitos funkcijos filosofija neturi. Ji pernelyg racionali, kad ko nors mokytų. Jeigu filosofija ko nors ir moko, tai mąstymo būdo, kad būtų galima apmąstyti pasaulį. Ne kas, o kaip – štai klausimas, į kurį atsako filosofija.

Filosofija ieško tiesos, nes, būdama metafizika, jos neturi . Jos tiesa yra metafizinė Karlo Poperio verisimilitude (tikroviškumo) prasmė. Krikščioniškoji religija neieško tiesos, ji yra tiesa. Tai Jėzus Kristus, ontologinė tiesa, tikroji būtis. Filosofija panaši į Pontijų Pilotą, kuris klausė Jėzaus „Kas yra tiesa?” (In. 18:38), nesuprasdamas, kad gyvoji Tiesa stovi prieš jį.

Būdama mokymu apie žmogaus ir Dievo ryšį, religija yra pagrindas, kuriuo remiantis, formuojama dorovė. Tai gerai iliustruoja Biblijos scena apie žmogaus nusidėjimą. Edeno sode, kur gyveno pirmieji žmonės, Adomas ir Ieva, buvo gėrio ir blogio pažinimo medis. Dievas pasakė jiems: nuo visų medžių galite valgyti vaisius, bet tiktai ne nuo šito, nes, paragavę nuo jo, mirsite. Žaltys (tai buvo Šėtonas) suviliojo Ievą, pasakęs, kad ne mirsite, o būsite kaip dievai (angelai – Dievo sukurtos dvasinės esybės). Ieva valgė, o vėliau ir Adomas. Sužinoję, kas yra gėris ir blogis, jie įgijo gėdą. Po žmonių nusidėjimo, Dievas šaukė juos, bet jie, gėdydamiesi savo nuogumo, nėjo prie Jo. Nuogi jie buvo ir iki nusidėjimo, bet to nesigėdijo. Taip susiformavo dorovė, kurios branduolį sudaro gėrio ir blogio kategorijos, sudarančios tai, ką priimta vadinti sąžine. Pirmieji žmonės nupuolė iki dorovės lygio, iki tol jie buvo aukščiau už jį. Po nusidėjimo jie buvo išvaryti iš Edeno, o Dievas tapo transcendentinis: vietoje gyvo, žmonės buvo priversti tikėti į Dievą.

• 1. Kas sudaro nelinijinį kumuliacinį filosofijos raidos kelią?
• 2. Koks yra gnoseologinės funkcijos filosofijoje ir ontologinės funkcijos – religijoje, turinys?
• 3. Kuo skiriasi religinis tikėjimas nuo kitų žmoniškosios sąmonės tikėjimo formų?
• 4. Kaip apibūdinamas religinis įsitikinimas kaip aukščiausias religinio tikėjimo tipas?
• 5. Kokia yra mitų ir dogmatų reikšmė religijoje?
• 6. Kodėl religija yra dorovingumo pagrindas?