Hėgelis (1770-1831) kartą buvo paklaustas, ar filosofija yra mokslas. Jis atsakė, kad ne. Patylėjęs pridūrė: filosofija – ne mokslas, ji – aukščiau už jį. Hėgelis ne puikavosi originalumu, o tiesiog išvertė senovės graikų kalbos žodį „metafizika”. Šiame kontekste mokslas yra fizika, tiesa, ne šiuolaikine prasme, o antikine – mokslas apskritai. Taigi filosofija ir mokslas skiriasi taip, kaip metafizika ir fizika. Mokslas visų pirma aprašo pasaulį (deskriptinė funkcija), t.y. jos nagrinėjimo objektas yra empirinis, egzistuojantis dėl patyrimo ir stebėjimo. Čia kol kas neanalizuokime to, kad empirinė funkcija moksle nėra vienintelė. Objektai, kuriais operuoja filosofija, nėra empiriniai. Šia prasme filosofija neturi ką aprašinėti. Bet tai nereiškia, kad filosofija nieko nekalba apie pasaulį, tiesiog klausimas „kas pasaulyje?” – ne jos klausimas: jai svarbiau įprasminti ir suprasti pasaulį, jį paaiškinti, atsakyti į klausimus kaip? ir kodėl? Žodžiu, mokslas nukreiptas į tai, kas yra, o filosofija – į tai, kas gali ir turi būti. Kitaip tariant, mokslo objektas – esamybė, o filosofijos – reikiamybė.

Tarp mokslo ir filosofijos dar bendra ir tai, kad jie racionalūs. Pirmasis operuoja sąvokomis, antroji – idėjomis (ne mitais!). Netgi mistinė filosofija racionali tiek, kiek jai būdingos idėjos, o ne mitai, religiniai ar pasaulėtiški. Antai vokiečių vienuolis dominikonas ir filosofas Meisteris Ekchartas (1260-1328), nagrinėdamas žmogaus santykį su Dievu, svarsto absoliutaus (Dievo) ir reliatyvaus (žmogaus) problemą ontologiniu aspektu. Kitas vokiečių filosofas mistikas Jakobas Bėmė (Böhme) (1575-1624), remdamasis Biblijos tekstų interpretacija, taip pat svarsto racionalius natūrfilosofijos, pažinimo teorijos, antropologijos ir kitus klausimus.

Sąvokos – tai tokia minties forma, kuri nukreipta į diskretinę struktūrą, kurią sudaro tam tikros vientisos visumos elementai ir dalys. Sąvokai būdinga diskretiškoji struktūra, kadangi ji sudaryta iš skiriamųjų požymių, kurie lemia sąvokos mastą. Sakykime, Euklido geometrijoje trikampis apibūdinamas kaip geometrinė figūra (a), esanti plokštumoje (b) ir sudaryta iš trijų linijų (c), kurios uždaros (d) ir sudaro tris kampus (e), kurių suma lygi 180° (f). Štai šie skiriamieji požymiai a,b,c,d,e,f sudaro sąvokos turinį. Šie požymiai yra skiriamieji tuo aspektu, kad jie skiria trikampį nuo kitų geometrinių figūrų. Sąvoka racionali diskretiškumo atžvilgiu, kuris suteikia galimybę aiškiai ir vienareikšmiškai formuluoti apibūdinimus, na, kad ir  trikampio.

Idėjoms, kuriomis operuoja filosofija, būdinga kontinuali struktūra. Kontinualumas reiškia elementų, dalių bei apibrėžtumo nebuvimą. Charakterizuodama tokį neapibrėžtumą, idėja negali būti vienareikšmė ir tiksli. Ji neryški, o kartu yra lanksti, nes būtina, kad galima būtų charakterizuoti tai, ko negali apibrėžti sąvokos. Pavyzdžiui, feodalizmo sąvoka istorijos moksle iš esmės nėra sąvoka. Feodalizmo definicijos istorikų darbuose paprastai nėra, o jeigu ji ir būtina, tai tinka tik kalbant apie Europą, nors istorikai paprastai nevengia šią sąvoką vartoti kalbėdami, sakykime, apie feodalinę Kiniją. Pagrindinis feodalizmo požymis, jų nuomone, yra feodalinė žemės nuosavybė. Bet „feodalinėje” Kinijoje šito lyg ir nebuvo: taip vadinamas Kinijos feodalas buvo valstybės valdininkas, tvarkęs, prižiūrėjęs žemę, bet jos nevaldęs. Tačiau vis tiek galima kalbėti apie feodalizmą Kinijoje, bet – ne kaip apie sąvoką, o kaip apie idėją.

Skirtingai nuo griežtos ir tikslios sąvokos, idėja atrodo difuzinė ir neapibrėžta. Taip. Tačiau idėjos neapibrėžtumas reiškia dar ir jos lankstumą. Kadangi sąvokai būdinga deskripcinė funkcija, ji negali būti vystoma. Tai, kas vadinama sąvokos vystymu (o šita tradicija remiasi Hėgelio filosofija), iš tikrųjų tėra vienos sąvokos pakeitimas kita, t.y. sąvoka pranoksta senosios ribas, o tai jau nauja sąvoka, nes sąvokos turinys ir mastas turi atitikti vienas kitą. Pavyzdžiui, Aristotelis ne tiek vystė Platono būties koncepciją, kiek kūrė visai naują. N. Lobačevskio (1792-1856) trikampio sąvoka netobulina Euklido (4 a. pr. Kr.) trikampio sąvokos. Tai – visiškai nauja sąvoka: sena ir nauja – tai sąvokų santykis ne vystymo, bet komplementarumo (papildymo) aspektu: viena sąvoka papildo kitą, kitaip sakant, kompensuoja jos nepakankamumą. Žinoma, vystymosi čia esama, bet ne sąvokos, o mokslo iš esmės.

Skirtumas tarp filosofijos ir mokslo nėra absoliutus: apie filosofiją galima pasakyti, kad ji yra mokslas tiek, kiek mokslas yra metafiziškas („filosofiškas”). Tai iliustruoja matematikos, dažnai vadinamos „mokslų karaliene, pavyzdys. Pritariant šiai metaforai, reikėtų paaiškinti štai ką. Matematika yra mokslas, nes operuoja sąvokomis. Bet tos sąvokos neturi empirinės prasmės, o gali būti tik ,,uždėtos” ant empirinės tikrovės – „uždėtos” reiškia būti šios tikrovės aprašymo priemonėmis. O matematika negali būti mokslų karaliene tiktai todėl, kad ji yra metafizika, t.y. neturi tiesioginio ryšio su empiriniais objektais bei jų stebėjimu ir nepriklauso nuo jų. Taigi iš esmės matematika ne mokslas ir ne jo karalienė, o konceptualioji metafizika.

Filosofija, dėl metafizinio pobūdžio, yra gryna logika, kuriai būdingi tiktai prasminiai ryšiai tarp jos idėjų. Santykis su tikrove čia antrinis. Todėl filosofijos koncepcijos negali būti verifikuotos ar falsifikuotos, t.y. negali būti empiriškai nustatyta jų teisingumas ir/arba klaidingumas. Kitaip yra moksle. Jo objektas empirinis, todėl visuomet yra mokslo verifikavimo ir/arba falsifikavimo galimybė. Kartu jis pakankamai logiškas, t.y. jo teiginiai turi prasminį ryšį, reliatyviai nepriklausantį nuo empirinės tikrovės. Todėl mokslo teorijų verifikavimas nėra absoliutus, o iš dalies priklauso nuo teorinių konstrukcijų logikos. Tačiau dėl empirikos, mokslui svarbu ne konceptualių konstrukcijų logika, o tai, kaip jos atitinka tikrovę. Jei konstrukcijos atitinka tikrovę, tai  moksle kartais gali pasitaikyti net ir logiškai prieštaringų konstrukcijų. Žinoma, tuomet tikimasi, kad ilgainiui prieštaravimus galima pašalinti. Filosofijoje tokie samprotavimai nebūdingi – čia svarbiausia yra tezių nuoseklumas ir neprieštaringumas.

Kaip matome, filosofija ir mokslas, nepaisant rimto skirtumo, turi bendrybių ir sąsajų. Bet būtent tai ir neigia kai kurie abiejų žmogiškojo žinojimo šakų atstovai. Jie vadina save pozityvistais. Mokslininkai pozityvistai įžvelgia filosofijoje tiktai metafiziką, savotišką „sąvokų poeziją”, anot vokiečių filosofo F. Langės (1828-1875). Filosofai pozityvistai, priešingai, tapatina filosofiją su mokslu. R. Avenarijus (1843-1896), Ciuricho universiteto profesorius, knygoje „Grynojo patyrimo kritika”, remdamasis Spinozos pavyzdžiu, pabandė sukurti griežtą mokslinę filosofiją. Mano požiūriu, tarp filosofijos ir mokslo nėra nei sutapimo, nei priešybių. Riba tarp jų gana neapibrėžta. Filosofija operuoja ne tik idėjomis, bet ir sąvokomis. Panašiai ir mokslas negali apsieiti be idėjų – tam tikrų loginių vertybių. Moksle pagrindinės sąvokos, principai, postulatai, aksiomos, pagalbiniai lemtų tipo samprotavimai ir pan. – visa tai yra vertybės. Net griežtoje matematikoje panašūs į mokslinius posakiai, pvz., „pagal apibrėžimą x yra y” yra ne kas kita, kaip priimama tikėjimu tezė, t.y. vertybė (idėja), o ne sąvoka.

Filosofijos ir mokslo santykio svarbesnis dėmuo yra filosofija. Erdvės ir laiko priklausomybės nuo savo turinio idėja pirmą kartą buvo pastebėta ne A. Einšteino (1879-1955), o filosofų. Aristotelio fizikoje erdvė buvo laikoma heterogeniška (įvairiarūšė): jis skyrė viršų, apačią, kairę, dešinę pusę erdvėje. Leibnicas taip pat manė, kad erdvė neegzistuoja pati savaime, o priklauso nuo daiktų ir vykstančių įvykių. Analogiškas ir laiko statusas: nėra įvykių – laikas prilygsta nuliui. Taigi, A. Einšteino reliatyvioji fizika atsirado ne tuščioje vietoje, jos pirmtakė buvo Aristotelio ir Leibnico metafizika. Panašiai Demokrito (460-? pr. Kr.) atomas tapo šiuolaikinės fizikos atomo prototipu. Filosofija, sakytume, metafiziškai numato situacijas, kurios vėliau bus svarstomos moksle.

Svarbiausias filosofijos ir mokslo skirtumas – tai mąstymo būdas. Mokslui būdingas mąstymas remiasi tapatybės principu. Sąvokos aktualizuojami objektai tapatūs, nors empiriškai jie skirtingi. Pvz., trikampiai gali būti stačia-, aštria- ir bukakampiai. Bet trikampio sąvoka juos laiko tapačiais (o ne panašiais) sąvokos turinio (skiriamųjų požymių) atžvilgiu. Geometrijoje nerimta klausti, ar panašūs šie trikampiai. Filosofijoje veikia kitas principas – panašumo abstrakcija. Reiškiniai jungiami į visumą, jeigu jie panašus. Ir tai būdinga ne tik filosofijai, bet ir kitoms humanitarinėms disciplinoms. Antai kalbėdamas apie Europos ir Kinijos viduramžius, istorikas pasakys, kad tai, nors ir ne toks pats (Kinija nežinojo privačios nuosavybės), bet iš esmės yra tas pats feodalizmas. Taigi filosofijai būdinga panašumo abstrakcija, o mokslui – identiškumo (tapatybės) abstrakcija. Mokslas nuo filosofijos skiriasi dar tuo, kad jis dėl jokių aplinkybių negali tapti religija. O filosofijai tai gali atsitikti, nes filosofija ir religija yra metafizikos formos. Antai senovės kinų filosofas Konfucijus (551-479 pr. Kr.) sukūrė filosofinį mokymą, kuris buvo trijų religijų pagrindas: konfucianizmo, daosizmo ir budizmo.

  • 1. Kokia yra svarbiausia mokslo funkcija? Kokia filosofijos?
  • 2. Kas sudaro sąvokos (idėjos), kaip mokslinio (filosofinio) mąstymo pagrindinės formos turinį?
  • 3. Kodėl filosofijos koncepcijos negali būti reifikuojamos arba falsifikuojamos?
  • 4. Kokia prasme filosofija yra metafizinė logika?
  • 5. Ar moksle, be sąvokų, yra idėjos ir vertybės? Kokia jų reikšmė?
  • 6. Koks yra tapatybės principo turinys moksle?
  • 7. Koks yra panašumo principo turinys metafizikoje (filosofijoje)?
Views All Time
Views All Time
10487
Views Today
Views Today
1
0 0